Dabar Lopaičių kaime netoli Rietavo veikia ne tiktai ekologinis ūkis, bet ir namų restoranas „Pasaulio pakrašty“. R.Jusienė pasakojo, jog toks pavadinimas pasirinktas ne tik todėl, kad iki jo važiuoti tenka žvyrkeliu.
Mintis, kad būtų galima pavaišinti svečius valgiais, kurių receptus klaipėdietė paveldėjo iš savo giminės moterų, sužavėjo ir jos dukterį Neringą.
Dar labiau imtis tokio sumanymo moteris paskatino perskaitytas romanas „Kavinė pasaulio pakrašty“, kurio autorius – amerikietis Johnas P.Strelecky.
Rašytojui buvo trisdešimt treji, kai gyvenimą pakeitę įvykiai įkvėpė jį parašyti knygą. Mat sukęsis tarp darbo ir namų amerikietis netyčia nuklydo nuo pagrindinio kelio ir atsidūrė nedidelėje kavinėje. Čia jis suprato, kad pageidauja tik vieno dalyko – valandėlę atsikvėpti.
Autorius padarė išvadą: „Jeigu ko nors ir gailiuosi pakeitęs gyvenimą, tai tik vieno – kad nepadariau to anksčiau. Manau, iki nakties kavinėje tiesiog nebuvau tam pasirengęs.“
R.Jusienė prisipažino, kad tokio praregėjimo jai nebuvo, tačiau susiklostė daug aplinkybių, dėl kurių atsidūrė Lopaičiuose.
Noras gaminti valgyti brendo pamažu, nes iki šiol dar daug kas režisierės šeimoje su šypsena prisimena, kuo baigdavosi tokie eksperimentai kaip vištiena šokolado pataluose.
– Kaip radote Lopaičius? Ar tai buvo jūsų giminės sodyba? – paklausiau R.Jusienės.
– Trejus metus su vyru ieškojome sodybos vasaroti.
Esu gimusi ir augusi Klaipėdoje, trys vaikai taip pat gimė šiame mieste, tik mano vyras yra panevėžietis.
Norėjau vienkiemio, tokį ir radome Lopaičiuose, kurie nutolę 70 kilometrų nuo Klaipėdos, kurioje gyvenome.
Mums ši vieta patiko, čia persikėlėme su vyru, jaunėliu sūnumi Pijumi ir Kaukazo aviganiu.
Prieš dvejus metus vietoj malkinės ir dirbtuvės, kurią vyras svajojo gerai įsirengti, sugalvojome su dukra padaryti restoraną. Mano vyras tam pritarė, jis daug padėjo, o kurti interjerą pradėjome kartu su dukra.
Restorano sienas puošia jos sukurti paveikslai. Ji yra meniškos sielos.
– Kuo verčiasi jūsų vyras?
– Mano vyras yra jūrų vilkas, nes daug metų dirba laivo kapitonu. Jaunystėje buvau sakiusi, kad niekada netekėsiu už jūreivio, nes mano tėtis buvo jūreivis ir dirbo žvejybos laive. Bet atsitiko priešingai. Dabar mano vyras juokauja, jog turi išplaukti į jūrą, kad galėtų finansuoti mūsų ekologinį ūkį.
Kai mes su vyru čia atsikėlėme, jis pasakė: „Raima, prižadėk, kad nebus čia jokio žemės ūkio.“ Tada prižadėjau, kad taip ir bus, nes daržus auginti – ne man.
Kartą su sūnumi Miku parsivežėme automobilio bagažinėje kelias avis, vėliau avių banda vis didėjo, o prieš šešerius metus pradėjome auginti mėsinius galvijus, pasistatėme naują tvartą, dabar turime vidutinį ūkį.
– Ar jaunystėje svajojote apie scenos menus?
– Svajojau keliauti į Maskvą ir studijuoti kino režisūrą.
Bet tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) susipažinau su būsimu vyru, kuris šiame mieste mokėsi ir norėjo gauti laivavedžio diplomą. Šiame mieste mokiausi N.Krupskajos kultūros institute masinių renginių režisūros.
Mes susituokėme Leningrade, būdama trečiame kurse pagimdžiau dukterį Neringą. Kai gimė sūnus Mikas, jis dažnai sirgdavo, negalėjo lankyti vaikų darželio. Turėjau atsisakyti darbo, viskas smarkiai pasikeitė.
Supratusi, kad tapsiu namų šeimininke, negalėjau sulaikyti ašarų, man buvo nesuvokiama, kaip galėsiu sėdėti namie. Bet tuo metu nebuvau namisėda, ėmiau sportuoti, susidomėjau jojimu, lankiau karatė, taip pat aerobiką.
Vėliau su vyru susilaukėme sūnaus Pijaus, su juo persikraustėme į kaimą. Dukra Neringa ir sūnus Mikas tikino, kad nė už ką nesikraustys į kaimą.
Neringa studijavo teologiją, bet ištekėjo už rietaviškio, todėl gyvena Rietave, netoli Lopaičių. Šiuo metu sūnus Pijus užsiima informacinėmis technologijomis, o Mikas baigė Rietavo kolegiją, jam patinka dirbti ir gyventi kaime. Pijus iš mūsų trijų vaikų daugiausia laiko yra praleidęs kaime, bet savęs kaime nemato ir gyvena Vilniuje.
– Kodėl vis dėlto pasukote į kulinariją?
– Tikriausiai lėmė genai, nors nei aš, nei mano duktė nestudijavo maisto gaminimo kaip specialybės.
Kai tekėjau, iš tikrųjų nemokėjau gaminti valgyti. Bet mūsų giminės moterys visada sugebėdavo pamaloninti svečius, ypač mano močiutė.
Pavyzdžiui, ne taip seniai sužinojau, kad ji virdavo lietuvininkų žuvienę, nuo vaikystės prisimenu šios sriubos skonį. Ji neišleisdavo svečio namo nepavaišinusi.
Mano mama taip pat labai skaniai gamina – kai mes išlydime svečius iš restorano, dažnai pavalgyti einame pas ją. Ji yra mūsų namų restoranas.
– Ką labiausiai mėgstate gaminti?
– Kadangi esame įkūrę ekologinį ūkį, pagrindiniai patiekalai yra iš ėrienos ir jautienos.
Man labai patinka mėsos patiekalai. Nėra taip, kad jie nusibostų, nes daug kas priklauso nuo nuotaikos, metų laiko.
Nemėgstu, jei mėsa būna ilgai marinuota, jei kepsnys būna perkeptas. Pas mus nerasite tradicinio karbonado, kuris būtų apvoliotas pyrago trupiniuose. Dažniausiai ruošiame jautienos, ėrienos nugarinės kepsnius, deriname padažus ir garnyrą.
Nesinaudoju pusgaminiais, pradedame ruošti patiekalą tada, kai žinome, kurią valandą atvyks svečiai. Stengiuosi, kad nieko nereikėtų papildomai šildyti, todėl svečių atvykimo laiką prašome pasakyti labai tiksliai, taip pat rezervuojant laiką telefonu aptariami ir patiekalai.
Duktė Neringa labiau mėgsta ruošti desertus.
Tikriausiai Lietuvoje nerasime moters, kuri nemokėtų iškepti pyrago ar torto, bet Neringai tai pavyksta lengvai.
Su dukra mes esame sukūrusios daug originalių receptų, todėl juokaujame, kad galėtume išleisti receptų knygą ir pasidalyti savo patirtimi su skaitytojais. Tačiau svarbus ne tik receptas, reikia turėti gerą skonį ir žinoti, kokio sieki tikslo.
– Ko daugiausia šiemet užauginote?
– Gal nustebinsiu, bet prisipažinsiu, kad šiemet neturėjau jokių daržų, tik prižiūrėjau šiltnamį. Nemėgstu ravėti, o kaime nėra lengva ką nors pasamdyti. Vasara buvo karšta, ir taip turėjome daug darbo.
Bet mes su Neringa nutarėme, kad restorane dirbame tik pagal išankstinius užsakymus. Nenorime dirbti kasdien, nes mūsų tikslas nėra kuo daugiau užsidirbti.
Stengiamės priimti svečius kaip namuose, bet nenorime klientų srauto, nenorime papildomai samdyti virėjų, todėl stengiamės viską su dukra padaryti pačios.
Kai lankėmės Švedijoje, kur atskiros šeimos yra įsteigusios nedidelius restoranus, susižavėjome, kad žmonės domisi ne vien patiekalais, bet ir jų istorija.
Mums taip pat svarbu, kad pas mus atvykę svečiai sužinotų, kaip patiekalai atsirado valgiaraštyje, matytų, kaip jie gaminami.
Atsisveikindama su svečiais įteikiu ir kelis receptus, kaip išsikepti gardų kumpį, išsivirti sriubos, troškinio ar pasidaryti kotletų.
Orkaitėje kepta ėriena
- Įkaitinkite skardą, įpilkite aliejaus. Į aliejų įmeskite keletą mairūnų, raudonėlių arba šalavijų šakelių. Gerai apkepkite mėsą iš abiejų pusių. Tada apibarstykite druska, pipirais ir prieskoniais.
- Įpilkite į skardą maždaug pusę litro raudonojo sauso vyno. Uždenkite folija visą skardą ir kepkite mėsą orkaitėje apie dvi valandas 180 laipsnių temperatūroje. Tada ištraukite skardą iš orkaitės, nuimkite foliją, patikrinkite, ar mėsa minkšta. Jei ne, ją uždenkite folija ir kepkite toliau. Kai kepsnys suminkštės, nupilkite dalį skysčio.
- Iš jo ruoškite užpilą. Jam reikės 250 ml dirbtinio medaus, 50 ml sojų padažo, 50 ml balzaminio acto. Viską gerai išmaišykite ir užpilkite ant mėsos. Kad kepsnys apskrustų, pašaukite į orkaitę, kepkite be folijos apie 15–20 min.
- Prie ėrienos tiks padažas, kurį galite paruošti iš kelių sutrintų česnako skiltelių, lygiomis dalimis paimto majonezo ir saldaus paprikų padažo „Sweet Chilli“.
