Apskambinu kelis Klaipėdos restoranus ir sužinau, kad šeštadienio vakarui staleliai buvo užsakyti dar penktadienį.
Kadangi savaitgalį nesinori jokių eksperimentų, pirma apskambinu jau patikrintus restoranus, kuriuos įvertinau gerai. Gavęs neigiamą atsakymą, pradedu ieškoti kažko naujo, dar nelankyto.
Nors Katinienei vakarojimas namie būtų mielesnis, nes maistą gaminti tektų man, aš visgi bandau prisiskambinti dar į kelis restoranus.
Ir viename man nusišypso laimė.
Esu iš tų, kuris niekada nevėluoja. Geriau ateisiu keliomis minutėmis anksčiau nei pavėluosiu.
O šį kartą neįvertinus Klaipėdos senamiestyje vykstančios šviesų šventės ir dėl to susidarius kamščiams į restoraną kiek pavėlavome.
„Žemaitėjė draugų restorans“ pilna žodžio prasme šurmuliavo nuo svečių gausos.
Jau tas šurmulys restorane sukėlė lengvą šoką, bet dar didesnę nuostabą sukėlė tai, kad užsakius stalelį dviems, vos nebuvome pasodinti ant aukštų kėdžių prie palangės, imituojančios stalviršį.
Suprantu, kad bandant išnaudoti kiekvieną restorano metrą ir atsirado tie stalai – palangės, bet valgyti prie jų vargu ar įmanoma, nebent išgerti taurę gėrimo ir paskanauti kokių užkandžių.
Džiugu, kad į šią pastabą restorano kolektyvas sureagavo gan teigiamai, ir mes su Katiniene greit buvome pasodinti prie ką tik atsilaisvinusio stalelio.
Restorano pavadinimas „Žemaitėjė draugų restorans“ buvo viena iš priežasčių, kodėl aš jį pasirinkau. Nes nykstant lietuvių kalbai toks drąsus verslininkų žingsnis greičiau paremtas meile Lietuvai nei bandymu įtikti klientams.
Ar Klaipėdos kraštas yra Žemaitija, čia jau kitas klausimas.
Bet pavartykime meniu. Linksma buvo skaityti žemaičių tarme surašytus patiekalų pavadinimus, o nesupratus – ieškoti atitikmens lietuvių kalba tame pačiame puslapyje. Įdomus ir mano akiai linksmas sprendimas.
Kažkiek akį rėžė bandymas padaryti šiuolaikiškesnį meniu, šalia tradicinių lietuviškų patiekalų siūlant ir keptus „Kamado“ tipo kepsninėse. Bet visiškai suprantu ir verslininkus – jie nėra savivaldybės dotuojami, kad iš restorano darytų lietuviškų patiekalų muziejų. Verslo pirminė idėja – uždirbti.
Renkantis patiekalus mums didelę įtaką turėjo pavadinimas, todėl ši apžvalga bus lyg lietuviškų patiekalų narstymas po kaulelį.
Užkandžius tą vakarą atstojo silkė ir kastinys su karštomis bulvėmis.
Tiek kastinys, tiek silkė – be priekaištų. Pasakiško skonio kastinys išgaravo pirmiausia, silpnai sūdyta silkė irgi ilgai neužsibuvo. Vienintelis, kas man nepatiko, tai jaunos bulvytės, apkeptos gruzdintuvėje. Man ši šiuolaikinė mada, kai virtos bulvės keičiamos gruzdintomis, nepatinka, ir greičiausiai aš jos niekada neprisijaukinsiu.
Ne taip seniai išpeikiau vienoje kavinėje valgytą cibulynės sriubą, nes ji buvo šilta. Ji priskiriama prie šaltsrubių, ir patiekta ką tik iš šaldytuvo „Žemaitėjės“ restorane atitiko lietuviškas senąsias tradicijas.
Katinienė užsiminė, kad cibulynė, kurią gamindavo jos senelė, būdavo skystesnė nei ta, kurią mes skanavome. Bet tirščiau yra sočiau, tad aš čia problemos neįžvelgiau. O ir puikus silkės, svogūnų ir pipirų santykis neleido sriubai vertinant skirti žemo balo.
Pagrindiniai patiekalai buvo lyg žemaitiško vaišingumo simbolis. Kas gali suvalgyti tokio dydžio porcijas, aš neįsivaizduoju. Vien pažvelgęs į Katinienei atneštą upėtakį su atskira daržovių kauburiukais nukrauta lėkšte, supratau, kad suvalgyti visa tai ir man būtų didelis iššūkis.
Upėtakis buvo iškeptas gerai, tik žuvis buvo nemačiusi prieskonių, ir jų trūkumą kiek gelbėjo kartu patiektas padažas, nors jis mano akiai buvo per skystas.
Meniu buvo rašoma jog kugelis patiekiamas su karamelizuotais svogūnais, bet juos man patiektoje keptuvėlėje atstojo tiesiog smulkinti svogūnai su krapais.
Jei reikėtų vertinti kugelio patiekimą, tai vertinčiau 5/5, bet jo skonis buvo toli nuo to, kurį kepame ar tuo labiau to, kurį kepa močiutės kaime. Tai labiau priminė bulvinių tarkių blyną be jokių prieskonių. Manau, prieskoniais kugelį turėjo pagerinti padažas, bet jis mano akiai buvo per tirštas ir apetito nesukėlė, dėl to jo tik paskanavau. Manęs tokie miltais marginti padažai nedžiugina, aš mieliau valgau grietinę ir atskirai spirgučius, patiekiamus prie bulvinių patiekalų. Kodėl to restoranas neturi, padavėja atsakyti negalėjo.
Bet grįžkime prie kugelio ar kitaip – plokštainio. Aš mieliau būčiau valgęs kelis kartus storesnį plokštainį, kurio vidus būtų gardintas spirgučiais ir keptais svogūnais, kas tarkiams būtų suteikę skonio. Be to, storesnis plokštainis visada pasižymi minkštesniu ir puresniu vidumi. Tie, kurie mėgsta valgyti apkepusius plokštainio kraštus, šiuo kugeliu liks patenkinti.
Bet, kaip sakiau, gavau didelį bulvinį blyną, kuriam be padažo trūko elementarios druskos, nebekalbant apie kitus prieskonius.
Reziumuoju. Restorano statusui koją kišo per tankus stalelių išdėstymas. Restoraninės emocijos pajusti neleido ir vaikų kampelis, gal 1x3 metrų dydžio, pilnas vaikų. Greičiau tai priminė turgų ar sausakimšą miesto autobusą, kuriame nenustodami kažko negavę vienas per kitą verkia vaikai.
Jei tai būtų kavinė, vertinimas būtų daug aukštesnis, bet pati maitinimo įstaiga skelbiasi esanti restoranas.
O restorane vaikų kampelio šalia klientų stalo dar nėra tekę matyti, į kurį tėvai nuo atokesnių stalelių palydėję vaikus, grįžta vakaroti ir mėgautis ramybe, o klientai, sėdintys šalia tos mini vaikų aikštelės, vakarieniauja, viena ausimi klausydamiesi lietuviškų dainų, o kita – rėkaujančių vaikų.
Suprantu, kad vaikų elgesys priklauso nuo tėvų auklėjimo. Bet tėvus, nesusivokiančius, kad rėkaujantys vaikai neleidžia ilsėtis kitiems svečiams, turėtų informuoti restorano darbuotojai.
O jeigu sakysite, kad nuotraukoje nesimato tos vaikų apgulties, turiu paaiškinti, kad nenoriu ir negaliu fotografuoti svetimų vaikų, o progų nufotografuoti tą kampelį taip, kad jų nesimatytų, beveik nebuvo.
Tad 3/5, ir nors vertinu tokiu balu, aš, be abejo, čia dar sugrįšiu. Bet ne pavakaroti degant žvakei, o dienos metu užsuksiu kraujinių vėdarų, kuriuos išgyrė prie gretimo stalelio sėdintys restorano svečiai.
