Atrodytų, šis principas labai paprastas, bet jis suteikia kitų atsakomybių: tuo metu, kai sąmoningai pasirenkate išmėginti nesveikus dalykus, nekaltinate savęs ir mėgaujatės ta akimirka, o grįžę namo nepuolate laikytis dietos visą savaitę ar nebėgate į sporto salę savęs alinti. Tokiu atveju šis principas praranda prasmę, jis skirtas tam, kad nesureikšmintume kiekvieno kąsnio, kad iš tiesų pradėtume gerbti ir mylėti save. Jei atvirai, gabalėlis pyrago niekada nebus toks žalingas kaip giliai įsišaknijusi savikritika.
Man svarbu, kad jūs būtumėte sveiki ne tik fiziškai, bet ir emociškai, tad jei pradėsite nerimauti dėl kiekvieno suvalgyto kąsnio, bus ne tik sunku išeiti iš namų vakarienės, bet ir jūsų socialinis gyvenimas bus apribotas, o per daug jaudindamiesi dėl mitybos ne tik patirsite daug streso, bet ir pamiršite mėgautis maistu. Tad kitą kartą nuėję į svečius neatsisakykite mažo gabalėlio naminio pyrago arba, jei labai norisi, suvalgykite ką nors, kas nėra jūsų kasdienis maistas.
Svarbu, kaip elgsitės kasdien, tad leiskite sau kartais pasmaližiauti, bet didžiąją laiko dalį rinkitės sveiką maistą.
Prisipažinsiu – per dažnai sutinku pacientų, turinčių valgymo sutrikimų. Beveik kiekvienas turi pernelyg daug įsitikinimų apie maistą, bet dažnai jie neduoda nieko gero. Pastebiu ir kitą tendenciją – kraštutinumus, kai prie kitų žmonių tam tikro maisto nevalgoma, o už uždarų durų prasideda puota.
Norint to išvengti svarbu pamažu išmokti rinktis tokį maistą, kokio labai norisi tuo metu. Tarkim, jei parūpo suvalgyti gabalėlį picos, dažniausiai nesvarbu, kokią didelę porciją salotų suvalgysite, šis noras vis tiek išliks, ir grįžus namo gali prasidėti persivalgymo priepuolis. Norėdami jo išvengti pasikvieskite draugų, pasidalykite pica ir šalia užsisakykite salotų – taip ne tik patenkinsime savo poreikį, bet ir su salotomis gausime kitų reikalingų medžiagų.
Svarbu prisiminti – jei nesveiką maistą valgėte ne vienus metus, pasikeisti per naktį bus sunku, todėl tokie nedideli žingsneliai kaip porcijų mažinimas ir papildymas sveikesniais produktais gali būti puiki išeitis. Aš irgi kartais namuose valgau picą, bet ją visada paskaninu papildomais ingredientais, tokiais kaip artišokai, saulėje džiovinti pomidorai, jei matau, kad ant picos trūksta baltymų, uždedu papildomai mėsos.
Įdomu, kad pradėjus sveikiau maitintis jums šių produktų norėsis vis daugiau, nes keisis skonio receptoriai. Panašiai kaip su cukrumi – sumažinus jo kiekį pamažu viskas tampa per saldu. Pradėjus valgyti daugiau daržovių, žuvies, kokybiškų mėsos patiekalų natūraliai sumažės noras užkandžiauti nesveiku maistu, labai greitai pradėsite jausti skirtumą tarp to, kokia būna savijauta suvalgius sveiko maisto ir kokia – pusgaminių. Yra toks posakis: „Geriau vieną kartą patirti, nei šimtus kartų išgirsti.“
Pastebėta, kad pagal mūsų vartojamus žodžius galima nustatyti, kokia motyvacija dominuoja – vidinė ar išorinė. Norėdama paaiškinti pasitelksiu tik du žodžius, tad įsiklausykite, kaip skirtingai jie skamba: „nevalgau“ arba „nevalgau, nes negaliu“. Tie, kurie supranta angliškai, tai iliustruoti bus dar lengviau: „Don’t vs can’t.“ Taigi pirmu atveju žmogus pats priima sprendimą ko nors nevalgyti, o antru jis žino, kad negalėjimas valgyti yra aplinkos draudimas.
Mokslininkai ne vienus metus bando išsiaiškinti, kodėl dauguma dietų žlunga ir žmonės grįžta prie senų įpročių. Įdomu, kad žmogui paliepus ar pasiūlius pirminė motyvacija būna didelė, bet ji gana greitai nuslūgsta. Užuot darę, nes jums kažkas pasakė, nuspręskite, kodėl darote tam tikrus dalykus, atsakykite sau į klausimą, kodėl norite pasiekti tam tikrų tikslų.
Pateiksiu pavyzdį: jei žmogus, atėjęs į mano kliniką, nori numesti svorio, bet neturi asmeninės motyvacijos, bus sunku pasiekti rezultatų. Nesvarbu, kiek palaikymo, o dažnai ir spaudimo pacientas sulauks iš artimųjų, vidinė motyvacija be galo svarbu.
Jei norite sulieknėti, būtina susimąstyti, kokių tikslų iš tiesų bandote pasiekti: norite jaustis energingesni, pradėti aktyviau sportuoti ar nešioti drabužius, kurie ilgai užsigulėjo spintoje, ar gerai jaustis su maudymosi kostiumėliu. Nesvarbu, kokia vidinė motyvacija, žmogus ja kliaunasi sunkią akimirką.
Taigi kai kyla pagunda suvalgyti ką nors, ko lieknėjant vertėtų atsisakyti, užuot sakę: „Negaliu valgyti, laikausi dietos ir mano labai griežta mitybos specialistė (beje, nesu siaubūnė, neatimu visų mėgstamiausių produktų) neleido valgyti“, geriau šią situaciją vertinkite kitaip: „Nevalgysiu šio produkto, nes tai prieštarauja mano norimiems pasiekti tikslams.“
Tai be galo svarbus principas, labai norėčiau, kad visi jį gerai suprastų. Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Kai žmogus nusprendžia tapti vegetaru, jis pats priima tokį sprendimą niekieno neliepiamas. Įdomiausia, kad dažnai nuėjęs į svečius jis net nenori gyvūninės kilmės produktų. Koks vegetaras šis žmogus būtų, jei vos iškėlęs koją pro duris pradėtų rinktis produktus, kurių nevalgo?
Įsiklausykite, kaip vegetarai apibūdina save: „Aš esu vegetaras, nevalgau mėsos ir žuvies.“ Manau, nesate girdėję, kad vegetaras sakytų: „Aš esu vegetaras, man neleidžiama valgyti mėsos.“ Matote, koks didžiulis skirtumas tarp šių dviejų pasakymų. Taigi, užuot laikęsi kokių nors išorinių normų, vegetarai keičia savąjį identitetą, jie žino, kad mėsos ar žuvies jų mityboje nėra.
Šį principą gali pritaikyti kiekvienas iš mūsų ir priimti sprendimą, kad nori valgyti sveikai, siekia, jog maistas būtų energijos šaltinis, suteiktų visas reikalingas maisto medžiagas ir apsaugotų nuo ligų. Tokiu atveju natūraliai lengva praeiti pro tam tikras lentynas ir nesveiko maisto tiesiog norisi vis mažiau.
