Kaip ir kiekvienas naujokas, ką tik pradėjęs ruošti valgį ir sulaukęs pirmųjų komplimentų iš išbadėjusių draugų, kažkada užsikepiau idėja išleisti savo receptų knygą. Kas čia sudėtinga, mąsčiau, aš gaminu, mano brolis gamina, žmonės valgo ir giria, niekas dar nenusinuodijo, kodėl gi mums neįamžinti savo pastangų poroje šimtų spalvotų puslapių?
Blogi prisiminimai išblėso
Kažkada negalėjau į kiaušinius net pažiūrėti. Tiesiog atsikandau jų mokyklos valgykloje. Ten mus vaišindavo kietai virtais, taip kietai, kad trynio spalva būdavo panaši į garsiuosius kiniškus šimtamečius kiaušinius. Pastarieji, aišku, kalkių, pelenų ir kitokių baisybių mišinyje laikomi tikrai ne šimtmetį, daug trumpiau, tačiau nuo to jų spalva netampa labiau kelianti apetitą.
Šitaip mokyklinio valgiaraščio paveiktas darydavau išimtį tik kartą per metus – per Velykas. Sukandęs dantis baladodavausi su giminėmis ir artimaisiais ieškodamas lukšto čempiono, o po to atbulais dantimis suvalgydavau savo laimikį į jį apdairiai prikrovęs tuntą krienų, kad, ginkdie, nepajusčiau nieko tokio, kas primena mokyklos pietų racioną.
Tačiau bėga laikas, visi prisiminimai, o ypač blogi, išblėsta, ir aš vėl ėmiau atrasti kiaušinius. Nebebaidė nuo jų ir tas faktas, kad tai, ko gero, mažiausiai su bet kokiu vynu derantis produktas.
Kadangi juos valgau pusryčiams, kokio galo rūpintis vyno suderinamumu? Juk neimsi maukti alkoholio nuo pat ryto. Todėl ši aplinkybė tikrai netrukdė man pačiam plakti omletų (beje, mitas, kad tai įmanoma padaryti tik variniame dubenyje), mėgautis meksikietiškais kaimiškai paruoštais kiaušiniais („huevos rancheros“) – mano brolis yra tikras jų meistras – ir derinti su šonine, špinatais, lašiša, sūriu, daržovėmis, su viskuo, kas įmanoma.
Juk netgi didysis šiuolaikinės virtuvės virtuozas Ferranas Adria (taip, tas pats, kuriam priklausė legendinis restoranas „El Bulli“) yra prisipažinęs, kad namuose gamina tik vieną patiekalą – plaktą ispanišką kiaušinienę, kurios išskirtinis požymis – kad kiaušiniai lėtai plakami ant be galo silpnos ugnies, kad išlaikytų drėgną ir minkštą konsistenciją.
Kur geriausia kiaušinienė?
Trūko man tik vieno – padorios kiaušinienės pusryčiams kur nors mieste. Galima, aišku, įsibrauti į kokį viešbutį ir susimokėjus stoti prie jo švediško stalo. Tik bėda, kad su retomis išimtimis tai tiesiog labai daug kiaušinių dideliame šildomame inde, kur nei rasi individualų požiūrį į savo gomurį, nei gausi tai, kas keliauja tiesiai iš keptuvės į lėkštę.
Kita išeitis – senos ir patikrintos vietos. Jų nėra daug. Restorane „St.Valentino“ nuo seno vaišinama tiek omletais, tiek kiaušiniene, kurią jie pristato kaip „eggs Benedict“. Skanu, bet tai tikrai ne Benedikto kiaušinienė. Padažas visai ne olandiškasis, o ir patys kiaušiniai nėra virti marškinėliuose.
Tikrųjų „eggs Benedict“ reikia keliauti į Gedimino prospektą, kur jų gali gauti restorane „The Town“. Ten viskas pagal žanro reikalavimus – bandelė, kiaušiniai, padažas, šoninė, kurią norėdamas gali iškeisti į špinatus pagal florentietišką variantą arba – į lašišą pagal norvegišką.
Gali, aišku, važiuoti į prekybos ir pramogų centrą „Panorama“, kur pusryčius patiekti gviešiasi talentingieji meistrai iš „Drama Burger“. Tačiau nesu apsipirkimo šventovių entuziastas, o ypač rytais, todėl ten manęs nenuviliosi netgi jų blyneliais su klevų sirupu.
Todėl baisiai smagu pranešti, kad turiu dar palyginti nepasenusią gerąją naujieną. Šeimyniškių gatvėje, trikampyje tarp Prokuratūros pastato kreivais langais, futbolo stadiono iškultais langais ir dar vienos keistos įstaigos „Dešrainis24“, atidaryta įstaiga, kuri pasivadino „Ugnies vieta“ – „Fire Place“.
Izraelyje populiarus patiekalas
„Fire Place“ – nedidukė, jauki, su visiškai eklektiška virtuve – čia ir vietnamietiški sumuštiniai, ir Viduržemio jūros pitos, ir tailandietiška sriuba. Tačiau didžiausiu atradimu čia man tapo šakšuka – per Magribo žydus į Izraelį iš Šiaurės Afrikos atkeliavusi kiaušinienė.
Daroma ji tarsi labai paprastai. Apkepame kuminų sėklas, tada svogūnus ir šiek tiek česnako, verdame gabalėliais supjaustytas paprikas, kol jos suminkštėja, o jau tada pomidorus.
Žanro taisyklės reikalautų, kad tai būtų švieži pomidorai nulupta odele ir išspaustomis sėklomis, tačiau namų sąlygomis daug geriau imti konservuotus itališkus pomidorus. Jie bent jau bus tikrai saldesni ir tikresni nei tai, kuo mus maitina prekybos tinklai pasibaigus derliui.
Tada visą masę troškiname, kartais atsargiai įpildami vandens, kad, ginkdie, nebūtų pernelyg sausa. Kai jau esame visiškai patenkinti patiekalu, kurį gardiname druska, pipirais, šaukšteliu cukraus, o norintys – ir marokietiška aitriųjų paprikų pasta („harissa“) arba druskoje konservuotomis citrinomis, tada ateina lūžio taškas.
Į šaukštu masėje atskirtus du kanjonus atsargiai išleidžiame du kiaušinius. Kam sudėtinga tai padaryti tiesiai iš lukšto, galima pirmiausia juos išleisti į puodelį. Įliejame taip, kad kiaušiniai išsaugotų savo formą, ir laukiame, kol ant silpnos ugnies baltymai neteks balzgano permatomumo.
Kai tik sulaukiame to išganingo momento, kai baltymas stingsta, o trynys vis dar skystas – viskas, šakšuka gatava, ji tik laukia, kol pradėsime mirkyti į ją dar karštą, ką tik iš krosnies ištrauktą pitą.
Pats geriausias būdas pasigardžiuoti kiaušiniais
Nepaprastai maloni vieta, norėtųsi, kad ji išliktų kuo ilgiau, nes, kol dar neatėjo liūčių ir purvo sezonas, taip smagu čia atlėkti dviračiu, įsikrauti energijos bent jau iki pietų, vėl šokti ant pedalų ir minti į darbą.
Kiaušiniais galima gardžiuotis bent tūkstančiu būdų, tačiau Vilniuje pastarasis yra tikrai pirmas.
Nieko, ateis eilė ir revueltui, bus ir Arnoldo Bennetto omleto, bus ir itališkų fritatų, ir ispaniškų tortilijų, visko bus.
