Uostadvaryje žvejas išvirė autentišką žuvienę, kurią pasigardžiuodami valgė net vaikai

Pas draugus į Uostadvarį atvykęs vyras išvirė tradicinę žuvienę, kurios paragauti susirinko būrys bičiulių, kolegų ir giminaičių. Ir ne veltui – dar pernai vykusiame žuvienės virimo čempionate Klaipėdoje Giedrius užėmė prizinę vietą.

Lauke, čia pat kur šiltnamiuose auga daržovės, o kieme saulės atokaitoje džiūva tinklai, ant kaitrios laužo ugnies, pokšint degančioms malkoms, didžiuliame puode jau kunkuliavo vanduo.

Šviežią, Kuršių mariose pagautą žuvį žvejas parinko specialiai žuvienei. Anot Giedriaus, skaniausia žuvienė būna tuomet, kai į puodą dedama 4-5 rūšių žuvis. Šį kartą puodan krito šamas, starkis, vėlėgė ir karšis.

Nuskustą ir išdarinėtą žuvį virėjas supjaustė stambiais gabalais. Dėl stipresnio žuviško prieskonio į puodą klius ir vėgėlės kepenėlės bei šamo galva.

Jei norite išsivirti tokią žuvienę, kaip žvejo Giedriaus, jums reikės: kelių rūšių šviežios žuvies, 10-12 bulvių, 4-5 morkų, kuokšto krapų su visais stiebais, svogūno, pipirų ir druskos, vandens.

Į 6-7 litrus vandens įberkite porą valgomų šaukštų druskos (ją galite dėti pagal skonį), berkite nemaltų juodųjų bei kvapniųjų pipirų, įmerkite virvele surištų krapų stiebų, įmeskite ir nesmulkintą svogūno galvą. Griežinėliais supjaustę morkas, suberkite į puodą. Kai morkos apvirs, stambesniais gabalais supjaustykite bulves ir suberkite į verdanį vandenį.

Kai bulvės jau bus suminkštėjusios, ištraukite krapų stiebus ir sudėkite stambiai pjaustytą žuvį, vėgėlės kepenėles, šamo galvą.

„Žuvis į puodą dedama paskutinė, kai bulvės ir morkos jau beveik išvirusios, prieskoninės žolelės jau atidavusios savo aromatą į sultinį. Jei žuvį virtume ilgiau, iš puodo išimtume tik kauliukus. Visa žuvis subyrėtų, bulvės pervirtų“, – aiškino žuvienės virimo specialistas.

Be to, svarbu prižiūrėti po puodu degančias ar rusenančias malkas, žuvienė virtų kuo tolygiau, nuolatos tikrinti bulvių minkštumą, laiku įdėti žuvį. O svarbiausia – verdančios žuvienės nemaišyti.

„Aš net samčio nenaudoju. Visi produktai verda nemaišomi. Samtis skirtas tik žuvienės išpilstymui į lėkštes“, – sakė žuvienės virimo meistras Giedrius.

Taigi, sudėjus žuvį į puodą, reikia palaukti kol sultinys užvirs. Pavirus penkias minutes žuvienę jau galima pilti į lėkštes ir tiekti ant stalo. Išpilstytą žuvienę verta pagardinti smulkintais krapais ir svogūnų laiškais.

Paklaustas, ką mano apie žuvienės virimo legendas, kuomet joje gesinamas rusenantis ir rūkstantis pagalys bei pilama samanė, žvejas atsakė: „Rusenantį pagalį ar nuodegulį į žuvienės puodą gesina tie, kurie nemoka išvirti skaidrios žuvienės. Pasakysiu paprastai – jei žuvienę išvirė drumzliną, o ne skaidrą, tai tą degantį pagalį merkia tam, kad ji nuskaidrėtų, kad drumzlės nusėstų į puodo dugną“.

Pasak Giedriaus, samanės pilti į žuvienę taip pat neverta. „Yra, kurie virdami žuvienę pila ir samanę, tačiau alkoholis karštoje žuvienėje tuoj pat išgaruoja, o samanė jokio skonio nepriduota“, – aiškino žvejas.

Išvirtą žuvienę galima gardinti įvairiausiais priedais – tinka konservuotos morkos, porai ir kitos daržovės, taip pat ir žirnių miltai. Norintys rūgštelės gali įsidėti citrinos ar grietinės. Aštresnio maisto mėgėjais džiaugsis pagardinus aitriaisiais pipirai.

Vis tik tikra, Rusnės regione išvirta žuvienė turi būti skaidri, švelni, nuo prieskoninių žolelių ir morkų – gelsvai žalsva.

Šeštadienio pietums išvirtos žuvienės skanauti susirinko ne tik žvejų draugai, bet giminaičiai, artimieji. Įsitikinome patys – žuvienė buvo tokia gardi, kad pasigardžiuodami valgė visi – net ir vaikai.

„Šiemet pirmą kartą pagalvojau, kodėl neėjau į virėjus“, – klausydamasis komplimentų džiaugėsi Giedrius.

Žvejams pietaujant po atviru dangumi alkani neliko ir ištikimi, kantriai laukę žmonių draugai. Netoliese tipinėjusiam gandrui atiteko išdarinėtos žuvies likučiai, šalia lūkuriavusiam senam šuneliui – išvirę ir suminkštėję žuvies kaulai.