Valgome tai, ką kiti vadina atliekomis. Nėra nieko geriau!

Ar teko girdėti tokią nuomonę apie mitybą: mes daugiau sergame todėl, kad valgome per gerą maistą? Man atrodo, kad mes sergame todėl, kad to maisto yra per daug, jis per lengvai gaunamas, todėl lieka daugiau laiko ieškoti ligų. Ir per daug valgyti. Ir per gerai valgyti. Nekalbu apie tai, ko pilni produktai, kuriuos perkate parduotuvėje. Šį kartą norėjau papasakoti apie mėsą.

Kraujiniai vėdarai.<br>Nuotr. iš „Slėnyje“.
Kraujiniai vėdarai.<br>Nuotr. iš „Slėnyje“.
Daugiau nuotraukų (1)

Ieva Šidlaitė (slenyje.lt)

Apr 19, 2015, 8:00 AM, atnaujinta Jan 6, 2018, 11:14 AM

Kažkada skaitydama amžinatilsį Filomenos Taunytės knygą (o aš ją be galo myliu, už kategoriškumą, protingumą ir net senatvinius paburbėjimus ant sugedusio jaunimo), radau teiginį, jog mūsų maistas yra per daug baltymingas. Mes stengiamės valgyti tik gerą „baltą“ mėsą, nupjaustome visus riebaliukus, odeles, kauliukus, gyslutes bei kremzles. Ir valgome tik tą „statybinę“ medžiagą, nors nieko nestatome, o sėdime prie kompiuterių, darbo stalų ar televizorių.

Beje, taip valgome visai neseniai, anksčiau tokia mėsa buvo tikrų tikriausia prabanga. Net sovietmečiu mūsų mityboje nebuvo tiek grynos mėsos, nes jos paprasčiausiai nebuvo… Ir kaimuose kepsniai, keptas, virtas kumpis ar višta buvo šventinis patiekalas, retenybė. Mėsą valgydavo dažnai, bet ji buvo ne pagrindinis patiekalas, o sudėtinė pagrindinio patiekalo dalis. Kaip prieskonis. Ir nieko neišmesdavo – nei odelių, nei vidurių, nei kraujo. Gyvuliukas buvo auginamas, maitinamas, mylimas, todėl ir sunaudojamas visas kiek tik įmanoma.

Ir jei jums kada kas bandys įrodinėti, kad kokie viduriai – kepenys, plaučiai, inkstai, kojos ar galvos yra nevalgoma ir bjauru, tai pasiūlykite pasidomėti gurmaniškais prancūziškais, itališkais ar kitų tautų patiekalais. Visur rasite pabangių paštetų iš fui, prabangių inkstukų troškinių vyne arba „kiaulės galvos sūrius“. Visur visi visada valgė viską, kas tik valgoma, bet, deja, pamiršo ką valgė…

Mums dar gerai, mes nespėjome visko pamiršti. Vis dar valgome šaltieną – o ji tikras supermaistas. Dabar net gydytojai rekomenduoja turintiems problemų su sąnariais, kaulais, po kaulų lūžių valgyti kuo daugiau šaltienos. Juk joje tiek natūralios želatinos bei kalcio – kaulų bei sąnarių maisto.

Aš pati šaltieną itin pamėgau kai prasidėjo alergija pieno produktams. Tuomet vis dažniau pradėjau virti, ir tik vėliau supratau kodėl – man reikėjo daugiau kalcio. Želatinos yra ir odelėse, gyslose bei kremzlėse, tai ir jų nereikia išmesti. Jei neverdate šaltienos, visus likučius tiesiog užsišaldykite, o kai prisikaups išvirkite žirnienę ar kokį šiupinį su jais.

Aš odeles supjaustau plonomis juostelėmis – makaronais, ir verdu žirnienę. Jos tada susisuka kaip kiaulės uodegytės ir būna labai skanios.

Labai mėgstu gaminti ir kauliukus – sriubas, troškinius, sultinius. Juk ilgiau pavirus kauliukus troškinys įgauna nepakartojamą skonį, nepalyginama su tuo, kur verda gryna kūda mėsa. O kai nieks nemato, tada nugraužiu visas kremzles nuo kaulų, aišku, jei to dar nemačiomis nepadarė Mindaugas… Ir pagalvoju, kad dabartiniame maisto, kurio nereikia kramtyti, pasaulyje, reikėtų populiarinti kaulų graužimą kaip dantų ligų profilaktiką. Taukučius irgi reikėtų palikti – jie būtinas maistas smegenims.

Kitas dalykas, kurį aš be galo be krašto mėgstu – tai viduriukai: kepenys, plaučiai, inkstai, širdys bei liežuviai… Mmmm… Po abiejų gimdymų tik grįžusi namo, aš liepdavau išvirti jautienos liežuvį ir valgydavau dvi dienas. Nieko keisto, juk liežuvyje daugybė geležies, reikalingos pagimdžius.

O paštetai ir kepeninės dešros mūsų namuose – itin laukiami dalykai. Beje, aš nelabai galiu valgyti pirktinių kepenų paštetų, graužia rėmuo, o iš kaimynų augintos kiaulytės pagaminti nieko negraužia. Juk kepenyse kaupiasi visas suvalgytas brudas, todėl ir jums nerekomenduoju tų, kurie pagaminti iš fermos užaugintų kiaulių kepenų. Paštetus aš darau į stiklainukus – ilgai laikosi užvakuoti, patogu vežtis į miškus bei laukus, o ir ant stalo svečiams gražu pastatyti ar lauktuvių įduoti.

Beje, apie kepenis – ar žinojot, kad žaliose kepenyse yra daugybė vitamino C? Šiaurinės tautos visus vitaminus, kuriuos mes gauname iš žalėsių bei daržovių, gauna valgydami žalias kepenis.

Na, iš tos sveikųjų šlykštynių serijos dar yra kraujiniai vėdarai. Kadangi kaimynai, auginantys kiaules, nieko iš kraujo nedaro, tai aš išmokau daryti. Ir dabar bent kelis kartus per metus namie vyksta vampyriškos puotos. O kaip į tai reaguoja vaikai? Valgo su grietine. Va, paštetą Vincui sunkiau įsiūlyti, bet kraujiniai vėdarai visiems tinka. Ir jei jums kas bandys įrodinėti, kad čia tik biednų lietuvių iškrypimai, galit ramiai atsakyti, kad kraujinius vėdarus darydavo visos kiaules auginusios tautos. Bet mes dar neužmiršome, ką valgydavome, o jie nebeatmena.

O jeigu kalbėsime apie vištieną, tai atliekėlės bus pati fermoje auginta višta… Suvalgiusi kelias kaimynės augintas, netyčia paragavau tokios, kuri buvo auginta fermoje, ir vos neapsivėmiau… Ne dėl skonio, dėl konsistencijos – „fabriko“  višta yra skysta, snarglinė, atsiprašau kad taip rašau, bet po to karto jau beveik pusmetį nevalgau vištos – laukiu šviežių kaimiškų. Jau geriau pirkti vieną brangią ir ją taupiai valgyti, nei pirkti nevalgomas krūtinėles.

Viena kaimiška višta mūsų namuose – tai du normalūs pietūs 5 žmonėms (iš kurių 2 suaugę ir 2 nesuaugę vyrai), ir dar kalnas sultinio iš likusių kaulų. Beje, jei perkate vištą, susirinkite ir jos kojeles su nageliais. Atrodo šiurpokai, bet sultinys su jomis išeina nepakartojamas… Ir viduriukus taip pat – vištos kepenėlių paštetas su širdelėmis – tikras skanumynas.

Aišku, gaminant iš likučių ir atliekėlių, laiko prireikia daugiau, indų irgi daugiau reikia plauti, bet užtai sutaupote pinigų. Ir valgote sveikesnį maistą. D

abartiniai žmonės man kartais darosi keisti savo tuo bjaurėjimusi tokiais dalykais. Kažkodėl pjaustyti kepenis ar virti galvą daugeliui yra šlykštu, o atsinešti iš parduotuvės nežinia kieno sufasuotas krūtinėles prifarširuotas chemijos yra visai nieko? O mes, kadangi nepatinka parduotuvinė mėsa, maitinamės atliekėlėmis… Ir žinokit, visai nieko toks gyvenimasJ

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl darbo imigrantai svarbūs Lietuvos ekonomikai?