Atgal į praeitį: „Misteris Europa“ Š. Jasikevičius ekipas paverčia darniais orkestrais

Lrytas.lt portale – rubrika „Atsukam laiką“. Čia prisimename per du pastaruosius dešimtmečius žurnale „Krepšinis“ ir dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikuotus ryškiausius reportažus ir interviu.

 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
 „Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.<br> LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

Nov 1, 2018, 6:55 PM

Šiandien rubrikoje – 2004 metų sausį publikuotas pasakojimas apie Europos krepšinio padangėje tada švytėjusią ryškiausią žvaigždę – Šarūną Jasikevičių.

Aplenkė ir NBA krepšininkus

„Duokite tinkamus komandos draugus, ir aš padarysiu juos geresniais žaidėjais“, – galbūt šie žodžiai atrodo akiplėšiški, bet kai juos ištaria Šarūnas Jasikevičius, negali tuo netikėti.

2003 metai šiam įžaidėjui buvo stulbinantys. Š.Jasikevičius su „Barcelona“ klubu laimėjo Eurolygą, Ispanijos pirmenybes ir šios šalies taurę, o su Lietuvos rinktine tapo Europos čempionu bei buvo pripažintas naudingiausiu šio turnyro krepšininku.

27 metų žaidėjui nusilenkė ir mūsų šalies sporto sirgaliai, dienraščio „Lietuvos rytas“, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir loterijų bendrovės „Olifėja“ rengiamuose rinkimuose skyrę Š.Jasikevičiui geriausio 2003-iųjų Lietuvos sportininko laurus.

Be to, lietuvis nuo šiol gali vadintis „Misteriu Europa“ – tokį titulą dabartiniam Tel Avivo „Maccabi“ įžaidėjui suteikė italų krepšinio žurnalas „Superbasket“.

Šio žurnalo apklausoje Š.Jasikevičiui atiteko geriausio 2002-2003 m. sezono europiečio krepšininko vardas.

Krepšininkai, treneriai, krepšinio administratoriai iš beveik 20 šalių balsuodami lietuviui atidavė gerokai daugiau balsų negu NBA rungtyniaujančioms Europos krepšinio žvaigždėms Dirkui Nowitzki, Tony Parkeriui, Predragui Stojakovičiui, Pau Gasoliui.

2003 m. gruodžio 18-ąją, prieš prasidedant Eurolygos varžyboms tarp „Maccabi“ bei MdP, Sienos „Palazzo Mens Sana“ sporto arenoje Š.Jasikevičiui įteiktas „Superbasket“ žurnalo prizas „Misteris Europa“.

Į vieną gretą su legendomis

„Superbasket“ vyriausiasis redaktorius Claudio Limardi, kalbėdamasis su Š.Jasikevičiumi, sugrįžo į rugsėjo mėnesį, kai Lietuvos ekipa žaidė žemyno pirmenybėse.

Antrąją Europos čempionato Švedijoje dieną Š.Jasikevičius paskambino į Kauną savo motinai Ritai.

„Žinai, – pasakė krepšininkas, – jaučiu, kad šį čempionatą galėtume net laimėti“.

Ir jis nesuklydo.

Per kitą savaitę Š.Jasikevičius atvedė Lietuvą iki Europos čempionės titulo, o pats save užkėlė ant pačios žemyno krepšinio viršūnės.

Per 2002-2003 m. sezoną niekas nelaimėjo daugiau už Š.Jasikevičių. Kadangi krepšinis – komandinis sportas, todėl 193 cm ūgio įžaidėjas tapo trečiuoju lietuviu, tituluojamu „Misteriu Europa“ – po Arvydo Sabonio (dukart) ir Šarūno Marčiulionio.

Vos paminėjus pastarųjų vardus, išdidžiai sužybčioja žydros bei gilios šio vyro galingu žandikauliu akys – būdingi žmonių iš Rytų Europos bruožai.

Savo epochos vaikas, užaugęs auksinio „Žalgirio“ mito atmosferoje, gavęs išsilavinimą Jungtinėse Valstijose, tapęs profesionaliu keliauninku.

Girdėti savo vardą, tariamą šalia buvusių savo idealų, Š.Jasikevičiui ir garbė, ir atsakomybė.

Avintis šlepetes po treniruotės su savo naująja komanda „Maccabi“, Š.Jasikevičius, nugrimzdęs minkštoje Sienos miesto „Continental“ viešbučio sofoje, tarytum dvejoja – likti iki galo kukliam ar ištirpti šypsenoje.

Šiaip ar taip, jis juk tam ir žaidžia krepšinį, kad būtų minimas kartu su didžiaisiais savo šalies krepšininkais.

Amerikoje – pamatas ateičiai

– Šarūnai, grįžkime į 1993-iuosius. Sulaukęs 17-kos nusprendi išvykti iš Lietuvos į Solanko vidurinę mokyklą Kvorivilio miestelyje, Pensilvanijos valstijoje.

– Tai buvo gyvenimo pasirinkimas. Po visų to meto pokyčių Lietuvoje situacija atrodė neaiški, ir daugelis mano bendraamžių pasielgė panašiai.

Buvau jaunas, naivus, turėjau galimybę išvykti į JAV, žaisti ten, kur krepšiniui skiriama daugiau dėmesio – per televiziją matydavau didžiules arenas, sausakimšas entuziastingų žiūrovų.

Be to, man buvo svarbu, kad galėjau studijuoti Amerikoje, gauti gerą išsilavinimą, gyventi užsienyje, išmokti kalbą, prisiderinti prie amerikiečių papročių ir tradicijų.

Visi šie dalykai padarė mane stipresnį kaip asmenybę.

– Po vidurinės pasukai į Merilando universitetą.

– Tai buvo geriausias universitetas iš tų, kurie man siūlė stipendiją. Pagrindiniai kandidatai buvo Merilandas ir Pitsbergas, bet tuo metu pastarasis nebeturėjo geros komandos – kitaip negu dabar.

Todėl nesunku buvo apsispręsti, jog vyksiu į Merilandą.

– Esi patenkintas savo pasirinkimu?

– Krepšinio požiūriu – ne visai. Merilando komandoje aš turėjau žaisti atakuojančiojo gynėjo pozicijoje, o man šis vaidmuo aikštėje nepatinka.

Buvau atakuojantysis ir pernai „Barcelona“, galiu šioje pozicijoje žaisti, tačiau tai – ne mano vieta.

Viena yra kartais pabūti atakuojančiuoju gynėju, kaip man teko Barselonoje, o visai kas kita – ketverius metus iš eilės. Merilande tapau vienpusiškas žaidėjas – metikas, ir tiek, ne toks kūrybingas kaip dabar.

Tiesa, buvo ir kita priežastis – per rungtynes kamuolį gaudavau retai. Be to, ir pats pridariau klaidų: panorau sustambėti, sustiprėti, o iš to nebuvo naudos – tik apsunkau ir sulėtėjau.

– Ar dar pabendrauji su kuo nors iš Merilando laikų?

– Su Rodney Elliottu iš Pezaro „Scavolini“. Jis buvo mano kambario draugas. Dažnai pasikalbame telefonu su LaSalle'o universiteto ekipos vyriausiuoju treneriu Billy Hahnu.

Merilande B.Hahnas buvo Gary Williamso asistentas, jis mane prikalbino eiti į šį universitetą, o ir po to man turėjo didelės įtakos. Esu prie jo labai prisirišęs.

– Jei grįžtum į 1993-iuosius, ar dar kartą pasirinktum Ameriką?

– Viskas priklausytų nuo aplinkybių. Tada, kai man teko rinktis, nebuvo Eurolygos.

Jei būčiau matęs galimybę netrukus žaisti Eurolygoje, gal ir nebūčiau niekur važiavęs.

Kita vertus, Ameriką pasirinkau ne tik dėl krepšinio. Išsimokslinimas yra svarbus dalykas, o ir pats užsieniečio gyvenimas tokioje šalyje kaip Amerika užgrūdina charakterį. Tokios patirties niekuo neatsversi.

– Nemažai jaunų lietuvių seka tavo pavyzdžiu. Naujausias pavyzdys – Linas Kleiza iš Misūrio universiteto. Kiti lieka namuose – kaip Paulius Jankūnas. Kurie iš jų teisūs?

– Kiekvienas turi elgtis pagal konkrečias aplinkybes.

Pavyzdžiui, geriausias mano bičiulis Žydrūnas Ilgauskas turėjo išlaikyti šeimą, todėl pasiliko Lietuvoje, Kauno „Atlete“. Taip, jis vėliau išvažiavo į Ameriką, bet jau būdamas profesionalas.

Tokius sprendimus lemia asmeniniai dalykai, todėl daryti apibendrinimus neįmanoma.

Visada kartoju, kad, be krepšinio, dar reikia atsižvelgti ir į kitus dalykus.

Nepatekęs į NBA žaidė Vilniuje

– Merilande žaidei ketverius metus, iš kurių dveji buvo solidūs sezonai universiteto ekipoje „Terrapins“ – tavo rezultatyvumo vidurkis siekė 10 taškų. Tačiau per 1998 metų naujokų biržą tavęs nepanoro nė vienas NBA klubas.

– Aš to ir tikėjausi, nes mano karjera studentų krepšinyje buvo sėkminga tik paskutinius du sezonus, be to, žaidžiau ne savo pozicijoje.

Prieš biržą turėjau kontaktų su keliais klubais, tačiau iš pokalbių supratau, kad labai didelio susidomėjimo manimi nėra.

Buvo ir kita aplinkybė. Tuo metu mano galva nebuvo 24 valandas per parą užimta krepšiniu.

Buvo ir kitų nuo sporto atitraukiančių dalykų: paskaitos, kasdienio gyvenimo reikalai.

Žaidimo kokybė pagerėjo tiktai tada, kai tapau tikru profesionalu. O tada, 1998-aisiais, žinojau, kad grįšiu į Europą.

– Nors buvai rungtyniavęs pripažinto universiteto komandoje aukšto lygio varžybose, nė vienas iš pirmo ryškumo Europos klubų tau nepasiūlė kontrakto. Atsidūrei Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje.

– Metai Vilniuje buvo gera patirtis. Nenorėjau sėdėti ant suolo Kauno „Žalgiryje“, todėl ir pasirinkau Vilniaus komandą.

Tiesa, iš pradžių buvo apmaudu, nes Amerikoje rungtyniavau sėkmingai, o Europoje manęs niekas nežinojo.

Nors prieš tai aš buvau atstovavęs skirtingo amžiaus Lietuvos rinktinėms, grįžęs į Europą viską turėjau pradėti nuo nulio.

Su Vilniaus klubu dalyvavau R.Saportos taurės turnyre, tad turėjau galimybę parodyti, ką moku, kadangi žaisdavau pakankamai daug.

Šiaip ar taip, man tas sezonas buvo teigiamas įgyjant patirties.

Slovėnų trenerio pamokos

– Ir tada išvykai į Liublianos „Olimpija“, kur tavo karjeroje įvyko lūžis. Turbūt sutiksi, jog būtent Slovėnijoje pademonstravai, kad esi vienas geriausių žemyno krepšininkų?

– Taip, tas sezonas turėjo man lemiamos reikšmės, o ypač vieno žmogaus – trenerio Zmago Sagadino – dėka.

Ir šiandien nenustoju dėkojęs likimui, kad derybos su „Žalgiriu“ baigėsi nesėkmingai ir kad likimas mane suvedė su Z.Sagadinu.

Augau stebėdamas, kaip žaidžia A.Sabonio, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus „Žalgiris“. Anų laikų Kauno komanda buvo mano „Dream Team“ – ekipa, kurioje visada svajojau žaisti.

Beje, atstovauti „Žalgiriui“ svajoju ir dabar. Net pavydžiu savo jaunesniajam broliui Vyteniui, kuris žaidžia „Žalgirio“ dublerių ekipoje.

Bet 1999-aisiais kauniečiai buvo ką tik laimėję Eurolygą, o tuometis „Žalgirio“ klubo treneris Jonas Kazlauskas teigė, kad aš nesąs pribrendęs būti pagrindiniu įžaidėju tokio lygio komandoje.

Taip ir išvažiavau į Liublianą.

Visi mane gąsdino – atseit Z.Sagadinas – psichas, baisus laužikas, verčia treniruotis be saiko, o po to dar kasdien po valandą žiūrėti rungtynių vaizdo įrašus, jo komandos mokosi tūkstančio derinių ir dar kito tūkstančio jų galimų modifikacijų.

O aš žinojau, kad „Olimpijoje“ yra pati geriausia Europoje jaunų krepšininkų rengimo programa – tik pažiūrėkit, kiek per Z.Sagadino rankas perėjusių vaikinų atsidūrė NBA klubuose ar geriausiose Europos komandose.

Nežinojau, ko galiu tikėtis Slovėnijoje, bet viskas sekėsi puikiai – vos nepatekome į Eurolygos finalo ketvertą, o mano žaidimo kokybė šovė strėle į viršų.

Tikrai nebūčiau pasiekęs to, ką pasiekiau, jei ne tas sezonas, praleistas pas Z.Sagadiną.

Netikėtas posūkis Barselonoje

– Per trejus metus Barselonoje laimėjai viską – penkis turnyrus, tarp jų – ir Eurolygą, ko „Barcelona“ ekipai nebuvo niekada pavykę padaryti. Ar tikėjaisi, kad teks taip greit išvykti iš Katalonijos?

– Ne, visa tai man buvo netikėta ir šokiravo. Nesuprantu ir dabar, ką dar turi nuveikti žaidėjas. Juk tiek laimėjome, o praėjusį sezoną – viską.

Žaidžiau gerai, tačiau ir tai nepadėjo.

Man asmeniškai pats geriausias buvo antrasis sezonas Barselonoje, tačiau jis buvo vienintelis, per kurį mes nieko nelaimėjome – tiesiog neįtikėtina.

Kad ir kaip ten būtų, kai kartu su treneriu Svetislavu Pesičiumi į komandą atėjo du ekstraklasės žaidėjai – Dejanas Bodiroga bei Gregoras Fučka, manęs paprašė pakoreguoti savo žaidimą ir komandos interesų labui atlikti mažiau reikšmingą vaidmenį.

Aš sutikau, nes tikėjau S.Pesičiumi ir jo žaidimo sistema. Tai – geras treneris.

Kai ekipoje daug puikių žaidėjų, visi turi kažko atsisakyti, ir aš taip pat atsisakiau.

Priėmiau man siūlomą vaidmenį, ir mes nugalėjome.

Tačiau kai vėliau sėdome derėtis dėl naujo kontrakto ir pamačiau, jog mane spraudžia į rėmus, nepalikdami jokios derybų laisvės – netekau žado.

Jei manęs būtų paprašę pasilikti dar šešerius septynerius metus ar net pasižadėti žaisti visą likusį mano karjeros laiką Barselonoje, būčiau tą pačią akimirką pasirašęs kontraktą.

Mano santykiai su aistruoliais buvo fantastiški, o pats miestas – neįtikėtinas, aš jau net jaučiausi šiek tiek katalonas.

Buvo labai nemalonu, kad buvau priverstas vykti kitur.

„Maccabi“ priėmė šiltai

– Dabar Tel Avive turėsi progą pakartoti su „Barcelona“ pasiektas pergales.

– Tai buvo labai didelis pokytis. Skyrybų su „Barcelona“ šoką kiek sušvelnino pergalė Europos čempionate. Po jos buvau toks laimingas, kad į Tel Avivą atvažiavau kupinas entuziazmo.

Per tuos kelis mėnesius publika išsikovojo mano simpatijas.

Niekur su manimi dar nesielgė taip gerai, kaip „Maccabi“ klube. Todėl labai norėčiau atsilyginti šitiems žmonėms kuo nors reikšmingu ir aš.

Per žingsnį nuo stebuklo

– Sidnėjaus olimpinių žaidynių pusfinalis. Tavo rankose – metimas, kuris galėjo tapti istoriniu – eliminuoti JAV rinktinę ir išvesti Lietuvos rinktinę į finalą. Tai būtų buvęs pirmasis „Svajonių komandos“ pralaimėjimas.

– Tas mano metimas tapo legenda dėl spaudos. Taip, formaliai jis galėjo lemti mūsų pergalę, tačiau tikrovėje tai buvo beveik neįmanoma.

Iš tritaškio zonos, kažkoks šleivas, krintant ant šono – kad išvengčiau Jasono Kiddo – ir Antonio McDyessui priešais mane taip mosikuojant rankomis, kad net nemačiau, kur yra krepšys.

– Po tų rungtynių pykote ant savęs dėl praleistos progos ar buvote patenkinti, kad jūs tiek daug pasiekėte?

– Pykome, kadangi su amerikiečiais buvome susidūrę grupės varžybose ir jau tada likus vos 5-6 minutėms iki rungtynių pabaigos dar žaidėme kaip lygūs su lygiais. Todėl antrą kartą norėjome pabandyti laimėti.

Bet pusfinalio dvikova mums prasidėjo nesėkmingai, iškart atsilikome. Matyt, atsiliepė psichologinis atsipalaidavimas po netikėtai lengvos pergalės prieš Jugoslaviją prieš tai žaistose rungtynėse.

Po to staiga trūktelėjome 18:2 ir pradėjome pirmauti. Jau turėjome iniciatyvą savo rankose, tačiau Ramūnas Šiškauskas nepataikė dviejų baudos metimų, amerikiečiai atsigavo, išsiveržė į priekį. O ten jau tas mano metimas...

Saldžiausios akimirkos

– Ar per Europos čempionatą Švedijoje demonstravai savo geriausią krepšinį?

– Ne, tokiu lygiu esu rungtyniavęs ir kitose varžybose.

Be to, Švedijoje man ne itin sekėsi pataikyti. Tačiau esu patenkintas tuo, kaip aš vadovavau komandos žaidimui.

Savaitė Švedijoje buvo tiesiog magiška: staiga mums viskas pradėjo sektis, vienas kitą surasdvome užsimerkę. Vienas malonumas žaisti tokioje komandoje.

Kiekvienos rungtynės man atrodė lyg būtų parodomosios – taip sklandžiai viskas klostėsi.

Mes nebuvome patys stipriausi, prancūzai ir ispanai buvo bent jau ne prastesni.

Tačiau geriausiai vis dėlto žaidėme mes.

– Ar tai didžiausias džiaugsmas tavo karjeroje?

– Taip. Kai atstovauji savo šaliai, viskas įgauna didesnę vertę. O Lietuvoje krepšinis yra religija.

Mano kartos krepšininkai išaugo misdami A.Sabonio, Š.Marčiulionio, V.Chomičiaus mitu. Jiems turėtume būti dėkingi už Lietuvos krepšinio bumą.

Norėčiau, kad vėlesnės kartos lygiai taip pat vertintų mus kaip pavyzdį, kaip turėtų būti žaidžiamas krepšinis.

Lietuvos rinktinė yra nesavanaudiška komanda, žaidžia akiai malonų bei žiūrovams patinkantį krepšinį.

Tačiau ir pergalė Eurolygoje su „Barcelona“ man atnešė neapsakomą džiaugsmą – ypač dėl to, kad jos taip laukė mūsų sirgaliai.

„Barcelona“ buvo pralaimėjusi tiek finalinių mačų, tiek finalo ketverto turnyrų, o jos varžovai – Madrido „Real“ ar net Badalonos „Joventut“ – jau buvo ne kartą užkopę į Europos viršūnes.

Todėl ši pergalė buvo išties istorinė, ir aš laimingas, kad buvau tarp šito žygdarbio pagrindinių kūrėjų.

Planuose dar lieka NBA

– Šarūnai, laimėjai viską, ką galima Europoje – tiek klubų, tiek rinktinių (Europos čempionato auksą, olimpinę bronzą, jaunių bei jaunimo žemyno pirmenybių aukso medalius) varžybose. Ar nebekyla noras išbandyti savo jėgas kitame lygyje – NBA?

– Tai paskutinė iš mano didžiųjų svajonių, kurios dar neįgyvendinau.

Europoje jaučiuosi gerai, amerikietiškas gyvenimo būdas man mažiau patinka, krepšinis čia tokiam žaidėjui kaip aš yra parankesnis.

Tačiau viskas keičiasi, skirtumai tarp NBA ir Europos šiuo metu nebe tie, kokie buvo anksčiau, todėl man knieti pabandyti.

Jei pasitaikys gera proga ir geru momentu, tikriausiai neatsilaikysiu pagundai – o kodėl nepabandžius?

Mintyse – Atėnų olimpiada

– Šie metai – olimpiniai. Ar Lietuva ruošia kokį naują netikėtumą?

– Likus mėnesiui iki Europos čempionato mes laikėme save komanda, galinčia kovoti dėl penktos-šeštos vietos ir tik puoselėjome viltį, kad pavyks rasti kokį plyšį, pro kurį pralįstume į Atėnus. O nugalėjome.

Jei Atėnuose vėl žaistume kaip Švedijoje – ties galimybių riba – pasirodytume labai gerai.

Jeigu ne – kankinsimės kiekvienose rungtynėse, kadangi neturime tokių individualybių kaip kitos komandos.

Neturime P.Stojakovičiaus, neturime P.Gasolio, nekalbu jau apie amerikiečius.

Serbijos ir Juodkalnijos rinktinėje ir vėl rungtyniaus D.Bodiroga, taigi jie bus stipresni negu Švedijoje.

Mūsų situacija pasikeistų, jei mums galėtų padėti Ilgauskas (bičiuliai kartu atostogauja savo pamėgtose Bahamų salose ar Aruboje. – Red.).

Tokia galimybė yra, kadangi Žydrūnas dabar neturi sveikatos problemų, o Klivlendo klubas jį tikriausiai išleistų, kadangi olimpines žaidynes amerikiečiai vertina daug rimčiau negu Europos čempionatą.

Su juo viskas būtų kitaip.

Pavyko suderinti stygas

– Jeigu būtų tavo valia, ką išrinktum geriausiu 2002-2003 m. sezono krepšininku?

– Nemanau, kad vertinant individualiai aš prilygčiau tokiems žaidėjams kaip D.Bodiroga, D.Nowitzki. Niekada neturėsiu tokios lemiamos reikšmės rungtynių baigčiai, kokią turi jie.

Tačiau įleiskite mane į aikštę su tinkamais žaidėjais, ir aš padarysiu, kad jie žais taip gerai, kaip leidžia jų galimybės. Aš juos paversiu geresniais, negu jie įsivaizduoja.

Bet galioja ir priešingas reiškinys. Praėjęs sezonas buvo nuostabus, kadangi ir „Barcelona“ klube, ir Lietuvos rinktinėje aš žaidžiau su tinkamais krepšininkais.

Aš pagerinau jų žaidimą, o jie pagerino manąjį.

To išdava – stulbinantys rezultatai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.