Į oficialų komandos pristatymą ketvirtadienio rytą sportininkai sukvietė svečius į Kaune įsikūrusį restoraną „Dia“. Pristatymą atidaręs Rytis Kazlauskas džiaugėsi, jog pagaliau Lietuvos automobilių sporto bendruomenė žengia didelį žingsnį Dakaro ralio istorijoje.
Džiaugsmingų emocijų neslėpė ir pati E. Gelažninkienė. „Kai pradėjom šį kelią, jaučiausi įvairiai – sulaukdavome nemažai replikų apie mano sėdėjimą už bagio vairo, klausimų, ar Arūnas nėra prispaustas po padu. Itin nesmagu būdavo pirmuose startuose, bet kažkam reikėjo praminti takus. Labai džiaugiuosi, jog man pramynus takus, atsirado ir daugiau merginų, kalbančių apie startą Dakare, tad tikrai nuoširdžiai linkiu nepasiduoti ir siekti to tikslo. Asmeniškai puikiai žinau, kaip sunku čia atsidurti ir kiek daug reikia įdėti pastangų. Sunku ne tik pačiame ralyje, bet ir kelias iki jo nėra lengvas, reikia surasti partnerius, kurie Tavimi tikėtų. Mes tuos labai trūkstamus partnerius suradome paskutinę sekundę, kai kvietėme žmones prisidėti prie mūsų komandos sutelktinio finansavimo platformoje. Stresas tęsėsi du metus, nebesijaudinu tik šiandien. Dabar esu laiminga.“
Lenktynininkė neslepia, jog pačios varžybos pareikalaus tiek fizinio, tiek psichologinio pasiruošimo, tačiau subūrimas tikinčios ir palaikančios komandos, anot E. Gelažninkienės, yra pats sunkiausias aspektas. Ypač, kai norisi eiti dar niekieno neišbandyti keliu ir būti pirmąja lietuve, sėdančia už vairo sunkiausiose pasaulio ralio reido varžybose.
„Varžybos, treniruotės, visa tai sunku, dykumoje mūsų dar lauks ir fiziniai, ir techniniai iššūkiai. Tačiau kelias, kurį turi nueiti, siekdamas įrodyti, kad esi pajėgus važiuoti Dakare – buvo labai sunkus. Buvo net tokių susitikimų, kur potencialūs partneriai patys mus kviečia pokalbiams ir patys rodo iniciatyvą, jog nori remti mūsų komandą, tačiau išgirdę, jog vairuosiu aš, o ne Arūnas, pakeičia toną ir ta partnerystė nutrūksta. Būdavo dienų, kai išgirsti kone dvidešimt tariamų „ne“,“ – apmaudo neslepia E. Gelažninkienė.
Tačiau tarp dešimčių neigiamų atsakymų, komanda atrado ir ne vieną „Taip“, leidžiantį „Rentway Dakar Team“ nešti Lietuvos vėliavą į Saudo Arabiją. Šiame vaidmenyje jau ne kartą atsidūrė šturmano poziciją užimsiantis Dakaro ralio vilkas, dukart „Original by Motul“ laimėtojas A. Gelažninkas. Tiesa, motociklo šalmo, kaip pats teigia, ant vinies dar tikrai nekabina, tačiau naujos rolės išbandymas – įdomus ir įtraukiantis nuotykis.
„Patį pirmą kartą, kai tik pradėjome važiuoti su Emilija, aš jos prašiau sustoti ir siūliau jai iš šalies nufilmuoti, kaip atrodo jos važiavimas. Tačiau tai tęsėsi neilgai, treniruotės davė vaisių ir berods paskutinėse varžybose, kuriose dalyvavome, aš prašiau Emilijos spausti, nes tikėjau, kad ji gali dar greičiau važiuoti. O ir aš mokausi kartu su ja – pirmais važiavimais pamiršdavau, jog neužtenka tik pagalvoti, turiu ir pasakyti, ką reikėtų daryti. Naviguoti man visuomet sekėsi geriau nei būti šturmanu ir viską iškomunikuoti, tačiau dabar jau šie kampai apsitrynė,“– apie įgytą patirtį kalbėjo A. Gelažninkas.
Dvejus metus trukusi kelionė, anot sportininkų, nebūtų kupina įvairių užgrūdinusių ir Dakarui paruošusių patirčių, jeigu ne kelyje sutikti treneriai. „Aš manau, kad siekdamas ko nors išmokti, pirmiausia turi atsigręžti į tuos, kurie tą jau padarė, todėl mano pirmasis treneris buvo Dakare ne kartą finišavęs Tomas Jančys. Su juo pirmą kartą apsiverčiau ant stogo ir būtent jis tą patirtį padarė juokinga ir nepamirštama. Iš jo pasisėmiau nepaprastai daug, tačiau tuomet atsirado noras tapti greitesnei. Kreipiausi į Mindaugą Varžą ir iš jo išmokau ne tik klasikinio ralio paslapčių, bet ir tai, kad šiame sporte yra vieta ir man. Jis, nepaisydamas visų į mano pusę skriejančių replikų, tiesiog mokė spausti pedalą. Nesu bailė, tačiau tie pirmi kartai tikrai išgąsdino, tačiau tik taip perlipau per save ir išmokau važiuoti greičiau. Prisidėjo ir kiti treneriai, vienas jų – Nasser Al-Attiyah, kuris vos tik pradėjus garsiai svajoti apie Dakarą pakvietė į treniruotę, o vėliau ir atstovauti jo komandą. Galiu ramiai sakyti, jog turiu pačius geriausius trenerius, „ – padėkos žodžių negailėjo E. Gelažninkienė.
Padėkos skriejo ir į komanda patikėjusių partnerių pusę. Anot, A. Gelažninko, ištisas paras prie bagio paruošimo dirbo jau ne vienose varžybose sportininkus lydinti mechanikų „Jonelio ATV Pro service“ komanda, be kurių pagalbos dalyvavimas Dakare nebūtų įmanomas. Lenktynininkai taip pat dėkojo komandos pagrindiniam partneriui UAB „Rentvėjus“ (Rentway), kurie ekipažu patikėjo dar praėjusiais metais.
Gelažninkų užnugaryje taip pat stovi UAB „TOP SPORT“, Gera Dovana, NeringaFM, UAB „Hiltus“, by ATWINS, MB „Rough Travel“, UAB „Crowdpear“, UAB „Eco House“, UAB „Alfafence Baltics“ bei Kauno rajono savivaldybė.
Gausus partnerių būrys nugulė ir ant „Dia“ kiemelyje sniego pakrikštyto geltonojo komandos bagio. Prieš pat atidengimą, komandą „Top Sport“ vardu sveikino ir boksininkas Dovydas „Rimkenzo“ Rimkus. „Jaučiu didelę pagarbą šiems žmonėms. Didelis įkvėpimas, jog pora, šeima važiuoja į patį sunkiausią pasaulyje ralyje. Juk čia reikės daug bendruomeniškumo, tvarkytis su užklumpančiomis emocijomis ir kitais sunkumais. Bet tikiu, kad viskas jums įveikiama ir aš noriu nuo visos Lietuvos pasakyti, kad mes jau jumis didžiuojamės ir džiaugiamės, jog reprezentuojate mūsų šalį. Tikimės geriausio ir džiaugsimės bet kokiu rezultatu, bet žinokite, kad jūs jau esate istorija, man didžiulė garbė būti šalia.“
Geltonasis „Rentway Dakar team“ bagis jau greitai keliaus į uostą Barselonoje, iš kur pajudės į Saudo Arabiją.
Dakaro ralis startuoja sausio 5 d.
