– Tam tikrame gyvenimo etape daugelis merginų svajoja tapti stiuardesėmis ar manekenėmis, bet lenktynininkėmis – kažin. Kas Jūsų atveju nulėmė pasirinkimą? – klausiu Aistės.
– Vaikystėje esu pasvajojusi ir apie stiuardesės profesiją, tačiau su laiku ir branda ateina kitoks mąstymas, kitokie norai ir kitokia aplinka. Esu mąsčiusi ir apie dizaino, nes turėjau meninę gyslelę, ir apie medicinos studijas, nes mokslai gerai sekėsi. Tačiau galiausiai įsisukau į automobilių ir motociklų disciplinas. Mano tėtis Vidmantas ir brolis Lukas yra motociklininkai, o galiausiai mano šeima įsigijo didelį, 24 hektarų žemės sklypą (redakcijos pastaba: per keletą kilometrų nuo ribos su Alytaus rajonu), kuriame įkūrė ralio parką ir pradėjo organizuoti automobilių ir motociklų varžybas bei nuomoti sportinius automobilius. Tuo metu aš mokiausiu Danijoje, bet grįžusi visuomet pasinaudodavau proga pravažiuoti šeimos trasoje sportiniais automobiliais ir, trumpai tariant, „užsikabinau“.
– Kokią pirmą transporto priemonę teko vairuoti ir kokio amžiaus sėdote už jos vairo?
– Nuo mažens svajojau apie motociklą, nes daug laiko praleidau stebėdama brolį ir tėtį, važiuojančius motokroso varžybose. Dešimties metų jau sakiau tėčiui, kad noriu važiuoti motociklu ir aš. Bet jis idėjos nepalaikė, nes suprato, kad tai pavojingas sportas ir turbūt ne visai tinkamas mergaitėms. Bet po ilgų prašymų pats pasiūlė pabandyti pavažiuoti krosiniu motociklu. Man, vienuolikmetei, spėju, tai ir buvo pirmasis savarankiškas važiavimas.
– Startas 2024-ųjų Dakaro lenktynės Jūsų planuose buvo iki paskutinio momento, bet neįvyko – kas nutiko?
– Kaip ir daugeliui norinčiųjų ten startuoti, koją pakišo reikalingas didelis biudžetas. Nepavyko surinkti jo pilno, todėl neišvykau ten šiemet. Bet toliau stengiuosi ieškoti rėmėjų, kad pavyktų startuoti galbūt jau sekančiame Dakaro ralyje po metų – 2025-aisiais.
– Kodėl norite startuoti Dakaro ralyje?
– Dakaro ralį pirmiausia matau kaip dideles reklamos galimybę tiek sportininkams, tiek įmonėms, tiek prekiniams ženklams. Lietuvoje yra daug greitų pilotų, tačiau jie yra žinomi tik autosporto bendruomenėje. Norint pagarsėti platesniu mastu, reikėtų dairytis į varžybas, kurios prikausto eilinių žmonių, o ne tik autosporto fanų, dėmesį. Neturiu tikslių duomenų, bet nenustebčiau, kad Dakaro lenktynes stebi ar bent jau kažką apie jas yra girdėję 9 iš 10-ies lietuvių.
– Dabar rašome pirmąją publikaciją, „Alytaus naujienose“ apie būsimą startą Dakare galbūt skelbsime ir ateityje, tačiau, sakykite, kokią naudą gaus Jus remsiantys prekės ženklai?
– Pati save autosporte matau dar bent dešimt metų į priekį, degu noru būti jame, tačiau tam yra reikalingas didelis biudžetas. Savomis lėšomis važiuoti negaliu, todėl ieškau rėmėjų. Esu baigusi marketingo ir pardavimų studijas užsienyje, tad tikiu, kad galiu padėti įmonėms populiarinti save per sporto prizmę. Tuo pačiu pati būti autosporte ir kurti turinį iš jo. Nepaisant reklamos galimybių, esu tikra, kad tai taipogi būtų vienas didžiausių ir įsimintiniausių nuotykių gyvenime. Noriu jį išgyventi ir esu jam pasiryžusi!
– Kokia transporto priemone lenktyniautumėte Dakaro ralyje?
– Dakare važiuočiau motobagiu. Tai – bekelės automobilis, turintis aukštą pakabą, gerą amortizaciją ir dėl to pasižymintis labai geru pravažumu. Motobagiai skirti būtent ralio reido varžyboms, kurios ir yra bekelės varžybos.
– Ar Dakaro lenktynės nekelia baimės, nerimo? Beje, koks procentas dalyvių yra moterys?
– Esu tikra, kad tai nėra lengvos varžybos, juk jos tituluojamos sunkiausiomis pasaulyje. Tačiau aš linkusi manyti, kad tai tik dėl ilgos trukmės. Jei esi pasiruošęs fiziškai ir emociškai – tikrai ištversi. Pati sportuoju kas antrą dieną, ugdau ištvermę ir palaikau fizinę formą. Kilus iššūkiams reaguoju labai ramiai, neskubu panikuoti, visuomet ieškau sprendimo. Nėra padėties be išeities. Man atrodo tai – du esminiai faktoriai tokiose lenktynėse. Niekas nesako, kad važiuoju laimėti, – važiuoju finišuoti. O turint gerą fizinį pasiruošimą ir teisingą psichologinę būseną, tai šimtu procentų įmanoma. Važiuojančių merginų ten nėra daug, bet man tai nieko nesako, nes autosporte mes visi lygūs. Aš varžausi su bendru dalyvių skaičiumi, o ne merginomis.
– Ko reikia sėkmingam Dakaro finišui, kaip manote?
– Nekalbant apie reikiamą biudžetą, be kurio šios varžybos neįmanomos, kaip ir minėjau, tai – fizinis pasiruošimas ir teisingas emocinis, psichologinis nusiteikimas. Su šiais dviem faktoriais finišas įmanomas net turint mažai patirtimi tokio tipo lenktynėse. O jei kalbame apie rezultatą, tuomet, žinoma, reikia kuo daugiau treniruočių panašiomis sąlygomis – ralio reido varžybose, kopose ir panašiai.
– Jei kalbame, kad šiemet nepavyko surinkti biudžeto, kuris leistų užtikrintai startuoti Dakaro lenktynėse, tai kiek reikia tokiam startui?
– Kiekviena klasė reikalauja skirtingos technikos, o ji ir kainuoja skirtingai. Tad kiekviena klasė, tiek motociklų, tiek bagių, tiek automobilių, tiek sunkvežimių reikalaus skirtingų kaštų šioms varžyboms. Klasė, kurioje planuoju važiuoti aš – tai yra bagių klasė SSV – yra mažiausio biudžeto reikalaujanti keturių ratų klasė. Ji palankiausia Dakaro naujokams. Mano atveju, reikalingas mažiausiai 250 tūkstančių eurų biudžetas.
– 250 tūkstančių tai yra ketvirtis milijono... Ar dalyvauti Dakare yra Jūsų svajonė?
– Į Dakarą pradėjau dairytis kaip į gerą savęs kaip sportininkės populiarinimo platformą, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai yra mano svajonė, o gal net ir gyvenimo tikslas.
– Už kurį Dakaro dalyvį sergate šiuo metu vykstančiose lenktynėse?
– Seku naujienas ir palaikau visus lietuvius. Labai džiugu, kad tokia maža šalis turi tiek daug dalyvių. Ir ne šiaip dalyvių, o labai greitų ir potencialių lenktynininkų. Bet didžiausią mano dėmesį šiuo metu prikausto Vlado Jurkevičiaus ir Aisvydo Paliukėno ekipažas. Jurkevičius, kaip ir aš, yra atėjęs iš klasikinio ralio, pirmą kartą dalyvauja ralio reido varžybose. Atrandu labai daug jo emocijų, primenančių manąsias po pirmųjų ralio reido varžybų Lenkijoje. Puikiai suprantu, kaip jis jaučiasi, kokios yra jo nuotaikos ir apie ką jis kalba. Tad labai prijaučiu būtent jų ekipažui ir linkiu jiems kuo geresnio rezultato.
– O ko sau palinkėtumėte šiemet?
– Pastaruoju metu galvoju apie tokią savo slaptą svajonę, kad rėmėjai patys ateitų pas mane, o ne aš jų ieškočiau. Labai nereali svajonė, bet rėmėjų paieškos išties atima labai daug laiko, pasiruošimo ir energijos. Todėl atrodo, kad atsirastų naujos motyvacijos, jeigu bent vienas ateitų pas mane pats ir sakytų: „Aiste, mums patinka tavo turinys, mes norime remti tave autosporte!“ Jeigu to nenutiks, kaip ir kasmet linkiu sau kantrybės ir toliau siekti užsibrėžto tikslo bei pagaliau jį pasiekti.
– Ir mes to labai linkime!
