Vienas draugijos steigėjų, ilgametis „Pietų IV“ fanas M. Kasperūnas niūriausiais „Žalgirio“ egzistencijos laikais drąsiai, kartu su bendraminčių ir bendražygių pagalba, ėmesi veiksmų, kurie padėjo išvesti komandą iš taip ilgai kadaise trukusios nežinomybės ir nevilties.
2009 metais viską nuo nulio pradėjęs tuometinis vienintelis sostinės ekipos direktorius, kartu su paskutiniais „Žalgirio“ mochikanais ir ištikimiausiais „Pietų IV“ sirgaliais, iš naujo sėkmingai suformavo komandos branduolį.
Kovą dėl „Žalgirio“ išlikimo su bendražygiais laimėjęs M. Kasperūnas neseniai pradėjo naują karjeros etapą.
Nusprendęs pasitraukti iš draugijos techninio direktoriaus pareigų „Žalgirio“ puoselėtojas paaiškino savo poelgio priežastis bei pasidalino mintimis apie dabartinę komandos situaciją, pasiekimus, nueitą kelią, ateityje laukiančius iššūkius.
- Kaip vertinate šiame sezone demonstruojamus žalgiriečių rezultatus?
- Patenkinamai, bet tikrai galėjo būti ir geriau. Išbarstėme labai daug taškų, kur to tiesiog sau negalėjome leisti. Kai kurie pralaimėjimai ar lygiosios skaudžiai atsiliepė mūsų pozicijoms turnyrinėje lentelėje, tačiau toks jau tas futbolas. Negali laimėti visų rungtynių, surinkti visus taškus. Nėra nei laiko, nei tikslo gręžiotis į praeitį. Čempionatas dar nesibaigė, liko nemažai turų. Manau, niekas dar neprarasta, tačiau teisės klysti jau nebeturime.
- Kuris pralaimėjimas buvo skaudžiausias?
- Nesėkmė Vilniaus derbyje. Su tokiu pralaimėjimu susitaikyti neįmanoma. Man derbiai labai svarbūs, nors ir ne taip, kaip Romos „Lazio“ komandos ultroms, kurioms svarbiausia nugalėti „Roma“ ekipą, o čempionate pasiekti rezultatai lieka antroje vietoje, bet...
- Kokį įspūdį palieka komandos komplektacija?
- Išties gerą. Žaidėjai pajėgūs, treneris aukšto lygio specialistas. Šis kolektyvas gali pasiekti užsibrėžtus tikslus.
- Kodėl žalgiriečiai yra taip arti pirmosios vietos, tačiau jos dar nepasiekė?
- Kaip jau ir minėjau, dėl to esame patys kalti - iššvaistėme per daug taškų. Taip, „Ekranas“ žaidžia gerai, bet jų pasiūlytą tempą galima atlaikyti ir pranokti.
- Kaip vertinate VMFD „Žalgiris“ valdybos darbą?
- Visų pirma reikėtų pabrėžti tai, jog jos darbas yra nepaprastai sunkus, reikalaujantis labai daug pastangų ir laiko. Pakelti organizaciją į kitą, aukštesnį, lygmenį ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš šalies, su tuo nesusidūrus ar pačiam nepabandžius.
Negalima pamiršti, kad Vilniaus miesto futbolo draugija „Žalgiris“ egzistuoja tik trejus metus, tad naivu tikėtis, jog per tokį trumpą laiką jos vadovams pavyko viską idealiai sustyguoti ir optimizuoti.
Tai įvertinus galima drąsiai teigti, kad draugija yra rimta organizacija, jau dabar pasiekusi aukštą vadybos lygį, kuris ateityje kils dar aukščiau.
- Su kokiais didžiausiai sunkumais vadovybei tenka susidurti kiekvieną dieną?
- Manau, kad daugiausia rūpesčių kelia savos aikštės neturėjimas. Nuolat reikia taikytis prie kitų žmonių, organizacijų, tačiau prie to jau pripratome, nes niekada neturėjome savo nuosavos aikštės. Per trejus metus išmokome sklandžiai susiorganizuoti treniruotes, rungtynes. Vis tik esame įsprausti į tam tikrus rėmus. Kartais tai mus labai riboja. Nesakau, kad turėdami penkias nuosavas natūralios ir dvi dirbtinės dangos aikštes žaistume dvigubai geriau.
Kasdienių sunkumų yra žymiai daugiau, bet mano manymu, šis yra vienas pagrindinių.
- Ar buvo labai sunku žengti pirmuosius žingsnius atkuriant „Žalgirį“?
- Dabar į tai žiūriu kitomis akimis, nes situacija pasikeitė, viskas, lyginant su pačia pradžia, aprimo. Daug kas jau spėjo ir užsimiršti.
Niekada nedirbau kitame futbolo klube, todėl sudėtinga lyginti, kaip gerai ar kaip blogai yra pas mus. Tai, kas vyko „Žalgiryje“, man buvo unikali patirtis.
Pirmaisiais metais darbas jame pareikalavo labai daug jėgų. Teko daug ką išmokti, neretai klysti. Antrą kartą šį kelią būtų nueiti žymiai lengviau ir paprasčiau.
Su vienais išškūkiais reikėjo susidurti 2009 metais, kuomet „Žalgiris“ žaidė I lygoje, o aš buvau jo direktorius, kiti kai komanda po metų pateko į A lygą ir mano pareigos pasikeitė į techninio direktoriaus.
- Kam kilo idėja pradėti rūpintis komanda?
- Idėją atkurti „Žalgirį“ iškėliau aš, tačiau rungtyniauti I lygoje pasiūlė ir tai padaryti būdą surado tuomet buvę bendražygiai.
Apie atkūrimą pradėjome galvoti 2008 metų sezono pabaigoje. Galbūt kai kurie nežino, kad aš 15 metų buvau ištikimas „Pietų IV“ fanas. Būtent fanai nusprendė imtis veiksmų, o aš buvau vienas inicijatorių.
Tiesa, prieš priimant sprendimus dėl klubo ateities fanams reikėjo susitarti tarpusavyje, nes vieni tikėjosi, kad senasis „Žalgiris“ ir toliau gyvuos bei pats išspręs savo problemas, o kiti suprato, kad to tikrai nebus. Aš tuo metu suvokiau, jog klubas nebegali savarankiškai egzistuoti ir vykdyti veiklos, nors oficialiai ir buvo deklaruojama, kad viskas tuoj išsispręs.
Grėsė „Žalgirio“ išnykimas, o ne iškritimas į žemesniąją lygą. Tą puikiai supratęs, negalėjau leisti, kad legendinė komanda būtų eilinė, išnykusi iš Lietuvos futbolo žemėlapio. Apie tai primindavo ir ant rankos esanti „Pietų IV“ tatuiruotė, kurią dariausi ne šiaip sau. Ji turi savo reikšmę.
Galiausiai po ilgų diskusijų, artėjant sezono pradžiai, buvo nuspręsta įkurti Vilniaus miesto futbolo draugiją „Žalgiris“. Dar prieš steigiant draugiją „Pietų IV“ fanai rinko pinigus, tam, kad galėtų padengti komandos treniruočių išlaidas.
- Ar sulaukėte pagalbos iš šalies?
- Taip, atsirado žmonių, kurie nuoširdžiai mums padėjo, deja, tokių nebuvo daug.
Kai kurie Lietuvos futbolo klubai, švelniai tariant, taip pat labai neliūdėjo, kad „Žalgiris“ gali išnykti. Buvo ir tokių, kurie stengėsi mums trukdyti.
- Kurie įvykiai buvo esminiai draugijos raidoje?
- Išskirčiau du įvykius: 2009 metų vasario 23 dieną, kuomet buvo įkurta Vilniaus miesto futbolo draugija „Žalgiris“ ir 2009 -2010 metų tarpsezonį, kai prie mūsų prisijungė vykdančioji direktorė Vilma Venslovaitienė ir sporto direktorius Mindaugas Nikoličius, o komanda pateko į A lygą.
2010-ųjų metų sezone niekas, išskyrus mus pačius. netikėjo, kad galime užimti prizinę vietą.
- Teisiškai VMFD „Žalgiris“ yra naujas klubas, o fanams?
- Man asmeniškai tai yra tas pats Vilniaus „Žalgiris“. „Pietų IV“ fanų grupuotė atsirado 1985 metais ir iki pat šiol ji ištikimai palaiko „Žalgirį“. Teisiškai tai naujas klubas, tačiau moraliai vienas ir tas pats.
- Kas pasikeitė jūsų gyvenime įsitraukus į komandos valdymą?
- Labai daug kas. Dabar kitaip suprantu ir vertinu futbolą. Anksčiau buvau paprastas, labai aktyvus futbolo aistruolis, priklausantis ultroms. Tuo metu žūrėdamas į komandą iš šalies galvodavau, kad viską suprantu, kad viskas man labai aišku ir lengvai suvokiama. Kai tu nežinai - visuomet taip atrodo.
Dabar galiu adekvačiai suprasti ką jaučia aistruoliai ir kodėl komandos vadovai, priima vienus ar kitus sprendimus. Kartais būtų geriau, kad to nesugebėčiau, nes neišvengiu tokių situacijų, kuomet labai sunku surasti kompromisą. Džiaugiuosi, kad vis tik pavykdavo tai sėkmingai padaryti. Nepabuvus abiejose barikadų pusėse neįmanoma to suprasti.
Yra ir kita medalio pusė - nebegaliu stebėti rungtynių, taip, kaip tą darydavau iš tribūnų. Nuo 2009 metų „Žalgiris“ man tapo tarsi vaiku, kurį pats auginau ir rūpinausi juo.
Kiekvienas mačas sukelia didžiulį stresą, nesvarbu ar susitikimas draugiškas, ar oficialus. Aš galiu atsipalaiduoti, nusiraminti tik tuomet, kai komanda žaidžia gerai, jeigu ne - tuo metu net sunku bendrauti su žmonėmis.
Dar iki įkuriant draugiją man „Žalgiris“ buvo daugiau nei futbolas. Aš juo gyvenau. Taip, turėjau savo darbą, šeimą, bet „Pietų IV“ buvo ne ką mažesnė mano gyvenimo dalis, kuri dabar tapo dar didesne.
Kiekvieną pergalę ir pralaimėjimą priimu asmeniškai. Taip, kaip laimėjimas gali pakelti nuotaiką ne vienai dienai, taip ir neskėmė gali ją sugadinti labai ilgam laikui.
- Ar tikėjotės, kad „Žalgiris“ taps tuo, kuo yra šiandien?
- Taip, bet nežinojau, kada, kaip ir kokiu būdu tą pasieksime. Norėjome atvesti „Žalgirį“ ten, kur ir yra jo vieta - į Lietuvos futbolo elitą. Nesitikėjau, kad taip greitai tai padarysime. Tiesą sakant, net nebuvo laiko apie tai per daug galvoti. Laukė begalė darbų.
Mūsų sėkmę lėmė žmogiškieji ištekliai. Tai padarė ne Dievas, ne Apvaizda, o paprasti žmonės, įdėję nepaprastai daug darbo.
- Kodėl nusprendei pasitraukti iš VMFD „Žalgiris“ techninio direktoriaus pareigų?
- Per visus tuos metus šiai komandai atidaviau labai daug laiko, begalę valandų skyriau jos gerbūviui.
Turiu šeimą, du nuostabius vaikus, šalia kurių noriu būti kuo dažniau, nes to negalėjau daryti anksčiau. Be to, privalau rūpintis ir savo verslu. Visur suspėti negaliu. Nenoriu, kad dėl to vėl kentėtų šeima.
Reikėjo kažko atsisakyti. Logiškiausias variantas - atsisakyti techninio direktoriaus pareigų „Žalgiryje“, kuris jau nebekovoja dėl savo išlikimo.
Pagrindinis darbas padarytas - komanda gyvuoja ir klesti, todėl galiu ramiai atsitraukti. Ar ilgam, nežinau, tačiau nuo „Žalgirio“ toli neatitrūksiu. Vis dar esu valdybos narys ir draugijos atstovas ryšiams su bendruomene. Kaip dabar, taip ir ateityje apsilankysiu treniruotėse, artimai bendrausiu su vadovybe. „Žalgiris“ mano mintyse išliks kiekvieną dieną.
- Kokie didžiausi iššūkiai žalgiriečių laukia ateityje?
- Iškovoti kuo daugiau titulų. Dabar joks rezultatas, išskyrus pirmą vietą, mūsų nebetenkins. Tai yra didžiulis iššūkis.
