Kodėl futbolo talentų Lietuvoje vos vienas kitas?

Lietuvoje tokios sąlygos, jog retas tiki, kad galima gyventi ir iš futbolo.

Pasirinkimas didelis, tačiau vietų, kur sostinėje būtų galima žaisti futbolą, nėra daug. Vilniaus „Žalgirio” stadione įsikūrusios VFM auklėtiniai žaidžia šalia stadiono esančioje treniruočių aikštėje, vilniečių vadinamoje „Marakana”.

„Ten ne žolė, o žemės. Sunku kamuolį stabdyti, varytis. Pavasarį dulka, o kai užlyja, telkšo balos”, – kalbėjo VFM direktorius Kęstutis Paknys.

Nuo gruodžio 1 dienos VFM persikėlė į naujas patalpas Fabijoniškių rajone. „Daugiau nebegalima „Marakanoje” nei žaisti, nei dirbti. Todėl ir bėgame. Jau pavasarį mūsų auklėtiniai turėtų rungtyniauti ant naujos dirbtinės dangos”, – aiškino direktorius.

Privačių futbolo mokyklų auklėtiniai treniruojasi ant dirbtinės dangos įvairiausiose Vilniaus vietose. Žiemą jaunieji futbolininkai susitinka „Sportimos” manieže.

„Derinamės kiek galime. Užtenka visiems po truputį, žinoma, ne tiek, kiek norėtume”, – dėstė K. Paknys. Vilniaus sporto aikštynuose žiemą nesutelpa visi norintys žaisti futbolą.

„Sportimoje” gali treniruotis maži vaikai, bet vėliau, nuo 11–12 metų, jiems jau reikia didesnių erdvių. Neužtenka žaisti 7 prieš 7, reikia žaisti 11 prieš 11”, – apie treniruočių sąlygas pasakojo futbolo mokyklos „Žalgirietis” treneris, buvęs futbolininkas Žydrūnas Grudzinskas.

Nepaisant to, kad futbolo treniruotes lanko šimtai vaikų, iš jų profesionalais tampa vos keletas. „Jei iš vienos laidos bent du patenka į jaunimo ar suaugusiųjų rinktinę, tai labai geras rezultatas”, – sakė K. Paknys.

Treneris Ž. Grudzinskas aiškino, kad ypač sunku talentingus vaikus išlaikyti futbole. Dažnai sulaukę pilnametystės jie pasirenką kitą sritį.

„Yra gabių vaikų. Bėda ta, kad jie brendimo laikotarpiu dažnai palieka futbolą. Tai laikotarpis, kai jau yra susiformavęs vadinamasis pusgaminis ir reikia šiek tiek laiko, įdėti pastangų ir lėšų, kad turėtume gerą produktą. Tačiau nesugebame jų išsaugoti”, – apgailestavo Ž. Grudzinskas.

Blogiausia, kad prie futbolo talentų išsaugojimo nenori prisidėti šalies klubai. „Nesugebame vaikų integruoti į klubus. Pas mus klubai silpni visomis prasmėmis. Trūksta ne tik finansų, bet ir futbolo kultūros.

Šalyse, kuriose futbolas gerbiamas ir mėgstamas, tokių problemų nekyla. Mums numeris vienas yra krepšinis, todėl futbolui išlįsti iš šio šešėlio yra sudėtinga”, – kalbėjo Ž. Grudzinskas.

„Kalbame ir su jaunuoliais, ir su jų tėvais, kad ir žaidžiant futbolą galima susikurti gyvenimą”, – pasakojo VFM direktorius K. Paknys. Tačiau retas vaikas tuo tiki.

Ž. Grudzinskas treniruoja pačius mažiausius vaikus. „Žalgiriečio” futbolo akademijoje kamuolį gainioja ir berniukai, sulaukę vos penkerių metų.

„Dirbti su vyrais ar vyresniais jaunuoliais – visai kas kita, o tokie žvirbliai reikalauja daug kantrybės”, – šypsojosi treneris.

Jo teigimu, Lietuvos treneriams trūksta tarpusavio bendradarbiavimo, jie nedirba dėl bendro tikslo. „Konkurencija yra. Kartais ji sveika, kartais ne, bet manau, kad tai dar ištaisoma”, – svarstė Ž. Grudzinskas.

Vis dėlto treneris nusiteikęs optimistiškai, jis tiki, kad po keliolikos metų vaikai, šiuo metu nerūpestingai lakstantys aikštėje, pakels Lietuvos futbolą į naujas aukštumas.

„Treniruočių sistema nuo to laiko, kai aš žaidžiau futbolą, gerokai pasikeitė. Nors, palyginti su Vakarų Europa, egzistuoja 10–12 metų praraja, tačiau dideli žingsniai yra žengti.

Lietuvoje trūksta bazių, tačiau yra nemažai futbolo mokyklų, yra trenerių, jie nuolat tobulinasi. Pažiūrėsime, ar tas darbas duos vaisių”, – vylėsi Ž. Grudzinskas.