Futbolą sportuoti I. Siliūnienė pradėjo palyginti labai vėlai – tik trečiame studijų kurse. Prieš 20 metų buvusiai lengvaatletei pasiūlė pasirinkti futbolo discipliną. Sužavėta komandinio, o ne individualaus sporto, ji nutarė pabandyti.
Dabar futbolas tapo neatsiejama moters gyvenimo dalimi. I. Siliūnienė darbuojasi kūno kultūros mokytoja Kauno „Versmės“ vidurinėje mokykloje, treniruoja aukščiausios Lietuvos moterų lygos „Kauno“ komandą, pati mėgėjiškai žaidžia futbolą su vyrais bei stveria švilpuką ir teisėjauja stipriosios lyties atstovams A lygoje bei kituose turnyruose.
Prieš savaitę ji buvo pakviesta teisėjauti UEFA Europos lygos pirmojo atrankos etapo rungtynėms Liuksemburge. UEFA klubiniuose turnyruose iki tol nebuvo teisėjavusi jokia lietuvė moteris.
Vyrams teisėjaujanti moteris – retas reiškinys futbole. Nenuostabu, kad I. Siliūnienė susidūrė su įvairiausiais kuriozais. Tiesa, pasitaikė ne tik linksmų, bet ir baisių dalykų.
Interviu I. Siliūnienė pasakojo apie Lietuvos futbolininkų bučinius, trenerių mušamus teisėjus, atsigaunantį moterų futbolą ir sunkius senus laikus, kai pačioms tekdavo „braižyti“ stadiono linijas iš pjuvenų.
Juokėsi, kad kojos bus klišos
- Kiek populiarus prieš 20 metų buvo moterų futbolas?
- Jis nebuvo populiarus. Lietuvoje buvo keturios moterų futbolo komandos. Pagrinde – iš Kauno ir Vilniaus. Pavyzdžiui, prie komandų prisijungdavo žolės riedulininkės. Kai pasakydavau, kad esu futbolininkė, žmonės nustebdavo. Nors ir dabar kai kuriems akys išsprogsta. Tiesa, palyginus su tais laikais, moterų futbolo populiarumas dabar – labai didelis.
- Kaip artimieji reagavo į jūsų aistrą futbolui?
- Džiaugiuosi, kad mama ir tėtis mano pasirinkimams nuo pat mažų dienų niekada neprieštaravo. Už tai esu jiems labai dėkinga. Iš artimųjų jausdavau tik palaikymą. Labiau pasigirsdavo replikų iš aplinkinių, kad kojos bus klišos. Bet šiaip, niekas nieko nesakydavo. Džiaugiuosi, jog mane supo tokie žmonės.
- Kada pajutote, kad be futbolo jau nebegalite ir būtent su šiuo sportu norite sieti savo ateitį?
- Turbūt, kai pirmą kartą atėjau į futbolo komandą. Man patinka emocijos, jų išliejimas žaidžiant. O žaisti futbolą man patiko jau seniai. Tai – komandinis žaidimas. Nuo vaikystės užsiiminėjau lengvąja atletika. Tai – sportas, kuriame stovi vienas už save. Mano pasiekimai buvo neblogi, tačiau visada būdavau viena. O futbole yra komanda. Man labiau patinka dirbti komandoje.
Aikštės linijas darydavo iš pjuvenų
- Turbūt žaisti smagiau nei treniruoti?
- Dirbti su merginomis labai sudėtinga. Vyksta ne kiek futbolo mokymas, bet didelis ir sunkus psichologinis darbas. Jos ateina norėdamos žaisti, bet kai klijuoji komandą, prasideda problemos. Pusvalandį gali tekti kalbėtis ir prieš treniruotes, ir po jų, ir rungtynių dieną. Susiskambiname ir vakarais. Tai – labai sudėtinga. Kartais pagalvoju, kad būtų žymiai lengviau dirbti su vaikinais (juokiasi). Tačiau minčių tai daryti nekyla. Esu įpratusi prie darbo su merginomis. Trenere dirbu apie vienuolika metų, o tai – nemažai. Daug kartų galvojau, kad mesiu šį darbą. Ypač pradžioje, nes trenerės karjerą pradėjau įdomiai – iš pradžių pati žaidžiau, o po to pasiūlė suburti komandėlę, ją patreniruoti. Tada sakiau ne, bet konsultavausi su draugais ir jie patarė pabandyti, o jei nepatiks, galėsiu išeiti. Buvo visko, tačiau dabar jau viskas geriau. Turbūt su patirtimi viskas susideda.
- Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte krimsdama trenerės duoną?
- Pačioje pradžioje didžiausia problema buvo inventoriaus stoka. Nebuvo galimybių nusipirkti elementariausių dalykų, pavyzdžiui, kamuolių. Buvo sunku susirasti, kur žaisti. Treniravomės visur. Kad ir mano mokykloje, kur laksto šunys, takeliais vaikšto žmonės. Taip pat – kelininkų stadione, kur ir pačios tinklus kabindavome, ir linijas pjuvenomis barstydavome. O dabar jau kokius ketverius metus treniruojamės Nacionalinėje futbolo akademijoje Kaune. Esame dėkingi LFF, kuri leidžia mums treniruotis. Turime praktiškai idealias sąlygas – galime dirbti ir lauke, ir manieže. Svarbiausia turėti, kur treniruotis. Visa kita – smulkmenos.
- Kaip vertinate Lietuvos moterų futbolo lygį?
- Mūsų lygis tikrai nėra aukštas. Tarptautinėse varžybose teisėjauju apie dešimtmetį, todėl esu mačiusi labai daug moterų komandų. Sudėtinga, nes pati matau daug moterų, merginų ir mergaičių futbolo ir pati sau užduodu klausimą: kodėl mūsų futbolo lygis toks žemas? Treniruojamės, visi stengiamės, taikome naujausius metodus. Vis nerandu atsakymo į šį klausimą. Galbūt būtina pradėti treniruoti mergaites jau nuo 6 metų. Be to, daugumoje šalių iki 12 metų mergaitės treniruojasi kartu su berniukais. Tai irgi turi įtakos didesniam jų progresui. Pas mus Lietuvoje taip pat yra kelios mergaitės, kurios kartais ir čempionatuose žaidžia berniukų komandose. Bet ilgainiui vaikinai nebenori žaisti kartu su merginomis. Tačiau merginos, kurios ateina būtent iš berniukų komandų, tikrai išsiskiria savo žaidimu.
Reikia pasidžiaugti, kad pastaruosius metus Lietuvoje dėmesys moterų futbolui – tikrai neblogas. Ypač pasiteisino projektas „Moterys už futbolą“. Į treniruotes ateina labai daug mergaičių. Jau net yra iš ko pasirinkti. Seniau džiaugdavomės, kad apskritai kas nors ateidavo treniruotis. O dabar galima daryti ir atranką.
Lietuvoje turime mergaičių, kurios rodo pakankamai neblogą lygį. Komandos pradėjo rimčiau žiūrėti į treniruotes, joms skirti daugiau dėmesio, o rezultatas jau matomas.
Liuksemburge – lengviau nei Panevėžyje
- Kaip tapote teisėja?
Teisėjauti taip pat pradėjau kiek daugiau nei prieš 10 metų. Pirma teisėjauti sugalvojo komandos draugė Aušra. Vyko seminaras teisėjams, o ji pasiūlė nueiti pasižiūrėti. Sutikau. Iš pradžių, ji pati viena teisėjavo viena 1-2 metus. Aš turėjau mažą dukrytę, todėl nelabai galėjau prisijungti. Tačiau vėliau buvau įkalbėta.
Dvejas rungtynes teisėjavau kaip aikštės teisėja, o vėliau tapau šoninės linijos teisėja. Šios pareigos man labai patiko. Užsikabinau ir atsiradus dideliam norui teisėjauti, likau.
- Kaip prasidėjo jūsų karjera A lygoje?
- Rodos 2006-ųjų rugpjūčio trečiąją buvo pirmosios mano A lygos rungtynės. Tiesa, buvau tik ketvirta teisėja – viską stebėjau iš šono. Vis tiek, norint teisėjauti A lygoje, ypač – vyrams, turi turėti patirties, įgyti pasitikėjimą. Vyrai nelabai kur įsileidžia moteris. Ir ne tik futbole. Bet po truputį, po truputį...
- Nebuvo pikta dėl skeptiško požiūrio į moteris futbole?
- Man tai – normalu. Nesakau, kad futbolas yra vyriškas žaidimas. Tiesiog Lietuvoje galvojama, jog tai yra vyrų sportas. Galbūt dabar po truputį keičiasi tokia nuomonė. Vis dėlto žmonės į naujus dalykus žiūri nepatikliai, skeptiškai. O tau visada reikia įrodyti, kad gali teisėjauti. Manyčiau, jog tai normali reakcija.
- Kaip galiausiai pavyko taip įsitvirtinti, kad patekote į UEFA Europos lygos rungtynes?
- Į bet kurį darbą žiūriu labai rimtai. Mėgstu viską daryti šimtu procentų. Man visada norisi viską padaryti geriausiai. Net kai teisėjauju vaikams, nemoku dirbti tiesiog vaikščiodama. Yra tokių teisėjų, kurie dirba vaikščiodami. Bet aš taip nemoku – visada judu. Galbūt, kad pati esu trenerė ir žinau, kaip būna skaudu, kai teisėjai suklysta. Tačiau visi esame žmonės ir klystame daug.
Taigi, susidėjo darbas, užsispyrimas. Taip pat – vyrai, su kuriais teisėjauju, labai mane palaiko. Aišku, nežinau, ką jie galvoja mintyse. Išvažiavus į UEFA turnyrus, vyksta didelė konkurencija. Kažkas į Liuksemburgą turėjo važiuoti iš vyrų, bet keliavau aš. Manau, kad dauguma kolegų mane palaiko, bet visada atsiranda tokių, kurie pyksta, apkalba ir yra nepatenkinti.
- Kaip sekėsi Liuksemburge?
- Tai tebuvo pirmasis turnyro etapas. Rungtynės nebuvo labai sunkios. Tiesa, psichologiškai labai bijojau ir itin nervinausi. Bet ne kiek dėl savęs, o pagrindinio teisėjo Nerijaus Dunausko. Jie – griežtai vertinami ir reitinguojami, kyla karjeros laiptais. Pagrindinis mano tikslas buvo neklysti ir nepavesti Nerijaus. Jis manimi pasitikėjo, todėl norėjosi nesugriauti pasitikėjimo. Iš jaudulio gali pridaryti visokių nesąmonių, bet viskas lyg ir pavyko. Belieka tik sulaukti vertinimų.
Rungtynės nebuvo sunkios, tik sekino karštis, į akis viso mačo metu spigino saulė. Bet kai grįžau į Lietuvą ir teisėjavau A lygos rungtynėms tarp „Ekrano“ ir „Kruojos“, susidūriau su žymiai sunkesnėmis rungtynėmis. Juolab, „Ekranas“ pralaiminėjo ir patyrė nesėkmę. Taip kad ir UEFA Europos lygoje būna lengvų rungtynių.
Komplimentai, keiksmažodžiai ir muštynės
- Moteris teisėja – retas reiškinys futbole. Kokių sulaukiate sirgalių atsiliepimų?
- Nežinau kodėl, bet tik kai pradėjome teisėjauti, į antrąją lygą siųsdavo mus dvi su Aušra ir dar kokį nors jauną vaikiną. Labai dažnai kur nors važiuodavome ir galvodavome, ar apskritai grįšime namo. Keista, kai moteris vadovauja vyrams. Aušrai, aikštės teisėjai, tekdavo labai didelis krūvis ir atsakomybė. Esame prisiklausę visko. Keiksmažodžių dabar jau mažiau. A lygoje, pavyzdžiui, pastaruoju metu beveik jų negirdžiu. Na, gal jau tiesiog prie to pripratau. Tiesa, žemesnėse lygose keikiasi daugiau.
Iš pradžių prisiklausėme visko. Aušra juokėsi, kad iš žiūrovų, trenerių ir žaidėjų replikų, reikės išleisti knygą. Aišku, panašių dalykų pasitaiko ir dabar. Ypač, jei į kurį nors stadioną grįžti po ilgesnio laiko, o žiūrovai būna atpratę. Jie visada mus tikrina: ir šaukia, ir kalbina. Ypač, kai esi arti tribūnų. Labai dažnai sulauki kvietimų atsisukti, prašo telefono numerio. Daro bet ką, kad tik atkreiptų dėmesį. Tiesa, aš niekada neatsisuku (šypsosi). Rodos Kėdainiuose vienas sirgalius labai įnirtingai prašė manęs atsisukti. Tačiau kitas jam pasakė: ji niekada neatsisuka, todėl gali čia nerėkti (juokiasi).
- Koks – įsimintiniausias kuriozas?
- Galbūt tokių ir nėra, bet iš pradžių labai nustebindavo futbolininkai. Kai jie eina pasisveikinti, spaudžia teisėjams ranką. Tačiau būdavo taip, kad patys futbolininkai pasimesdavo ir pabučiuodavo ranką. Būdavau šokiruota (juokiasi). Esu įpratusi, kad elgtųsi kaip ir su vyrais, bet pradžioje pasitaikydavo tokių dalykų. Po to jau nebeduodavau rankos, o žaidėjai įprato sveikintis normaliai. Tiesa, visai neseniai po rungtynių tarp „Ekrano“ ir „Bangos“, Gargždų komandos žaidėjas priėjęs padėkojo už teisėjavimą ir pabučiavo ranką. Maždaug 2-3 metus taip niekas nesielgė, todėl buvau labai nustebusi. Galbūt kai kurie futbolininkai, nežino, kaip reikėtų elgtis. O galbūt tiesiog taip daro iš mandagumo.
Sveikinantis prieš rungtynes, vis dar kartais pasitaiko žaidėjų žvilgsnių išpūstomis akimis. Jie žiūri į mane ir galvoja: na, dabar tai ji čia priteisėjaus. Bet po mačo, kaip kad buvo visai neseniai, jie dažnai padėkoja. Teisėjui didžiausias įvertinimas – kai pralaimėjusios komandos žaidėjai prieina po rungtynių ir padėkoja už teisėjavimą.
- O ar tekę patekti į labai nemalonias situacijas?
- Būna, kad po rungtynių treneriai įsiveržia į rūbinę. Dabar – tikrai rečiau, bet anksčiau ir duris spardydavo, ir įsiveržę į rūbinę rėkdavo. Tiesa, galbūt todėl, kad esu moteris, treneriai prie manęs būna ramesni ir santūresni: mažiau keikiasi, ne taip rėkia. Kažkada vienas teisėjas dėkojo, kad dirbau su jais, nes kitaip jie galbūt būtų gavę į kailį.
- Susilaukiate daug komplimentų?
- Geriausias komplimentas, kai po rungtynių pasako, kad „moteris jūsų brigadoje teisėjavo geriausiai“ (juokiasi). Na, bet pasitaiko komplimentų dėl grožio, figūros. Tačiau nebesiklausau aplinkinių. Išmokau nebeklausyti ir nebegirdėti. Jei viską girdėtum, turbūt kiekvieną dieną skaudėtų galvą. Ateinu į aikštę ir dirbdama savo darbą nesiklausau, ką šneka kiti.
Būna tokių stadionų, kur prie pat aikštės sėdi atsarginiai komandų žaidėjai. O jie mėgsta tikrinti. Ir nėra malonu bėgioti jiems palei nosį, kai jie tave aptarinėja, vos ne nurengia ir aprengia (juokiasi). Jie dažnai pradeda mėtyti replikas: nuošalė, užribis! Turi išmokti jų neklausyti, nes tokie dalykai tikrai išmuša iš vėžių.
Kažkada atsisukau į žaidėjus ir pasakiau: šaunuoliai, kad viską taip suprantate, todėl gal norite pasikeisti vietomis ir pateisėjauti? Bet stengiuosi retai su jais kalbėti. Nes kai pradedi tai daryti, žaidėjai dar labiau užsiveda diskutuoti.
- Nebūdama kieto charakterio, teisėja turbūt negali būti?
- Manau, kad teisėjai reikia labai tvirto charakterio. Nelengva teisėjauti net vaikams, nes į rungtynes renkasi jų tėveliai. O jie gi viską išmano geriausiai. Jauni teisėjai sulaukia labai daug spaudimo.
Dažniausiai, kuo prasčiau komanda žaidžia, tuo labiau ji nepatenkinta teisėjavimu. Anksčiau eidama teisėjauti ir žinodama, kurios komandos žais, net bijodavau. Moters gal nemuštų, bet yra atvejų, kai teisėjai buvo sumušti, pradūrė automobilių padangas. Tai nėra lengva. Kartais būdavo, kad grįžusi namo verkdavau ir klausdavau, kodėl dirbu teisėja. Bet turbūt tas noras ir malonumas nugalėjo.
- Ar pati buvote patekusi į labai pavojingą situaciją?
- Pati gal ir ne, bet teko užstoti teisėją. Baisoka. Tik tiek, kad esu moteris, todėl treneris nuleido rankas. Žaidėjai nepuola muštis, bet treneriai būna agresyvesni. Yra buvę, kad iškeikdavo visokiausiais žodžiais. Tačiau tokie dalykai – tolimoje praeityje. Blogi dalykai pasimiršta, o prisimeni tik gerus.
