„Apie sportą galiu kalbėti valandų valandas“, - prieš pradedant interviu perspėjo žurnalistas Andrius Tapinas.
Sporto entuziastas – galbūt banalus, tačiau A.Tapinui labai tinkantis apibūdinimas.
Nuo vaikystės aistrą sportui jam skiepijo artimiausi žmonės. Pirmoji A.Tapino meilė sporte – futbolas.
Jis iki šiol atsimena Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes, į kurias jį, tuomet šešerių metų berniuką, nusivedė dėdė. Praėjus 30 metų A.Tapinas nepamiršo, kad Vilniaus klubas tuomet 2:1 nugalėjo Jerevano „Ararat“ komandą.
„Mano tėtis buvo labai sportiškas. Jis pusiau profesionaliai žaidė tinklinį, paskui susidomėjo tenisu“, - lrytas.lt pasakojo A.Tapinas.
Tuomet paimti į rankas raketę buvo priverstas ir jis. Nors berniuko širdis priklausė kitam sportui.
Dešimties metų Vakarį ir 11-metę Vasarą su žmona Rasa auginantis žurnalistas šiuo pavyzdžiu nesiremia. Savo vaikams sporto šaką jis leidžia pasirinkti patiems.
„Labai norėjau žaisti futbolą, bet tėvas užsispyrė, kad žaisčiau tenisą. Tuo metu „Žalgirio“ stadiono treniruočių aikštėje, vadinamojoje „Marakanoje“ buvo sienelė, į kurią buvo galima mušinėti teniso kamuoliukus.
Įsivaizduok, man už nugaros chebra žaidžia futbolą, o aš mušinėju teniso kamuoliuką. Kokia trauma vaikui. Dažnai užsižiūrėdavau į tuos žaidžiančius“, - dabar su šypsena prisiminė A.Tapinas.
- Bet juk tenisas jums sekėsi neprastai.
- Visai užkabino. Prasidėjo jaunių, jaunučių turnyrų pergalės. Kelerius metus buvau pirmoji Lietuvos jaunių raketė, sąjungos – 12-a. Su rinktine į stovyklas važinėdavau.
Tačiau kai sulaukiau 15 metų ir reikėjo rinktis tarp sporto ir mokslo, tėvai nusprendė, kad mokslas turi būti priekyje. Dar ir dabar, kai kalbame, sakau, kad karjerą man „suėdė“ (juokiasi).
Gal būčiau kur kas anksčiau nei Ričardas Berankis karjerą padaręs. Nors abejotina, nes geriausias mano kartos žaidėjas buvo keleriais metais vyresnis Rolandas Muraška, o jis labai aukštai neprasimušė (aukščiausia turėta pozicija ATP reitinge – 575. - Red.).
- Ar yra jums neįdomių sporto šakų?
- Čia turbūt mano bėda, bet niekada nesupratau dviračių sporto. Mano tėtis yra didelis gerbėjas, žiūri visas „Tour de France“, „Giro d'Italia“ lenktynes. Bandžiau žiūrėti kartu, bet niekaip malonumo neatradau.
Man patinka žaidimai su kamuoliu: nuo futbolo, amerikietiškojo futbolo, krepšinio, ledo ritulio, rankinio, tinklinio, iki regbio.
- Spektras pakankamai platus, tačiau jei reikėtų rinktis, kurie sporto renginiai jums yra svarbiausi?
- Eurolyga, Čempionų lyga, Anglijos „Premier“ lyga, ji mano mėgstamiausia. Labai mėgstu ir žemesnius Anglijos futbolo divizionus - „Championship“ ir net „League 1“ ar „League 2“. Kartais žemesnės lygos rungtynės net būna įdomesnės.
Kai važiuoju į Londoną visada stengiuosi patekti į rungtynes, ir ne į „Premier“ lygos, o pirmos ar antros. Nuvažiuoti kur nors į Londono priemiestį. Pernai buvome „Brentford“ komandos rungtynėse, tai pamatėme tikrąjį anglišką futbolą. Visą tą pramogą, kai vyrai prieš rungtynes pub'e išgeria alaus, o paskui eina sirgti.
Dar nepraleidžiu rinktinių rungtynių. Čia privaloma. O šiaip viskas susiveda į laiką. Ir kas man pačiam tuo metu yra ant bangos. - Teko girdėti, kad šiuo metu jums ant bangos – amerikietiškasis futbolas.
- Jau dveji metai. Praktiškai kiekvieną dieną studijuoju, domiuosi, seku naujienas. Turiu išsipirkęs teisę legaliai žiūrėti rungtynes.
Šiuo metu man tai – numeris vienas. Net pačiam šiek tiek keista, nes prieš dvejus metus net taisyklių nežinojau. Atrodė toks keistas žaidimas: užsideda vyrai šalmus, šarvus ir bėga vienas į kitą.
Buvo įdomu, dėl ko Amerika tokia išprotėjusi. Pradėjau domėtis beisbolu ir amerikietišku futbolu. Beisbolas neužkabino, o amerikietiškas futbolas – labai.
- Sportas jūsų gyvenime atsirado kartu su Vilniaus „Žalgiriu“. Žinau, kad lankėtės visose Europos lygos atrankos rungtynėse Vilniuje, o kaip Lietuvos čempionato kovos?
- Seku rezultatus, kartais pasižiūriu per televiziją, tačiau kai „Vėtros“ neliko, Lietuvos čempionate neturiu vienos komandos. Matyt esu toks, kad turiu vieną komandą ir jos nekeičiu. Žinoma, „Žalgiris“ man buvo nuo vaikystės. Tačiau esu pasyvus sirgalius. A lygos rungtynėse stadione būnu retai, gal kelis kartus per metus.
- Jūsų pažintis su „Vėtra“ nebuvo tradicinė. Buvote atstovas spaudai, neprašantis pinigų ir nuveikęs didelį darbą. Viskas iš meilės futbolui?
- Prieš dešimt metų „Lietuvos ryte“ pamačiau didelį Nerijaus Kesmino straipsnį apie tai, kad Rūdiškių „Vėtra“ pateko į aukščiausią lygą.
Man pasidarė baisiai įdomu. Sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Rūdiškes. Ten – bažnyčia, kapinės, o tarp jų – stadionas. Stadiono žolė – lygut lygutėlė, viskas labai tvarkinga. Paskambinau klubo savininkui ir paklausiau, ar jiems reikia atstovo spaudai.
Jis sutriko, pasakė, kad klubas neturi tokių pinigų. O man nereikėjo pinigų, man pačiam buvo įdomu padėti. Ir aš pradėjau dirbti jų atstovu spaudai.
Tuo metu nebuvo jokių internetinių transliacijų ir šiaip apie futbolą buvo mažai informacijos. Subūrėme tokį sirgalių klubą ir padedami klubo važinėdavome į išvykas.
Sukūrėme pirmąjį Lietuvoje futbolo tinklalapį ir iš ten pradėjome daryti futbolo transliacijas. Kažkas telefonu pranešinėdavo kas vyksta, o kitas žmogus sėdėdavo prie kompiuterio ir rašydavo. Buvo labai smagu.
- Kaip į naujus sirgalius žiūrėjo kitų komandų palaikymo grupės?
- Iš pradžių labai kreivai. Jie visada kreivai žiūri į naujai atsiradusias grupes. Ypač į tas, kurios sulaukia klubo palaikymo. Nes mums klubas duodavo autobusą, būdavo net socialinės akcijos įvairios, veždavomės į rungtynes Rūdiškių vaikus.
Tačiau vėliau kitos grupės pamatė, kad mes atvažiuojame, mokomės savo skanduotes, važinėjame ir be klubo pagalbos ir tie santykiai pasidarė normalūs. Tikri sirgaliai sutaria gerai. Jei ir vyksta kažkokie konfliktai, tai tikrai ne tarp klubų gerbėjų, bet tarp vietinių, kuriems nepatinka atvažiavę varžovų gerbėjai.
Pamenu Panevėžyje kartą „Ekrano“ sirgaliai mus išgelbėjo nuo vietinių, kuriems nepatiko, kad atvažiavome. Mano visose istorijose kažkas turi gelbėti (juokiasi).
Buvo ir turnyrai sirgalių, man tikrai buvo labai įdomu ten dirbti. Tačiau visas smagumas dingo, kai „Vėtra“ išsikėlė į Vilnių. Dingo mažo miestelio žavesys, kai į rungtynes susirenka visi – nuo klebono iki vietinio pašalpinio. Čia buvo mano ryškiausias etapas Lietuvos futbole.
- Koks turi būti tikras sporto sirgalius?
- Man būna keista, kai žmogus sako, kad serga už „Manchester United“, „Chelsea“ ir „Arsenal“. Nesuprantu kaip tai gali būti. Jei sergi už vieną komandą, tai negali sirgti ir už kitą. Koks tu tada sirgalius?
Turi domėtis savo komanda. Ne tik Čempionų lygos finalą per televiziją pasižiūrėti.
- Lankotės „Newcastle United“ rungtynėse?
- Esu buvęs tris ar keturis kartus. Pirmosios išvykos istorija išvis įdomi. Mes su Rasa tuokėmės Škotijoje ir vestuvių data buvo visai greta „Newcastle United“ rungtynių datos. Truputį paderinau. Kaip tik žaidė su „Sunderland“, tai yra didžiausias derbis ir įsigyti bilietus buvo labai sunku.
Tuomet mes parašėme jų atstovams spaudai, pasisakėme, kad esame žurnalistai iš Lietuvos ir darysime reportažą apie Angliją ir futbolą. Gavome dvi vietas.
Atvažiavome su visa atributika, su marškinėliais, atėjome į žiniasklaidos ložę net tušinukų neturėdami... Žurnalistai, vadinasi (juokiasi). O visi su kostiumais. Kreivai žiūrėjo į mus.
Vėliau kartu su sirgaliais nuėjome į jų barą, kuris vadinasi „Strawberry“, ten renkasi tikri gerbėjai.
Kalbant apie išvykas, kartą su draugais esu važiavęs ir į Belgradą, kai žaidė su „Partizan“.
- Kokį įspūdį paliko serbų sirgaliai?
- Tuo metu Jugoslavija buvo po NATO bombardavimo ir vakariečiams nebuvo patartina ten važiuoti. Visi „Newcastle United“ sirgaliai užsakytu lėktuvu skrido iš Londono, o mes atvažiavome. Vaikštome po miestą su komandos marškinėliais, stebimės, kad nėra daugiau juodai ir baltai margintais marškinėliais pasipuošusių.
Tuomet pamatėme trimis eilėmis apsuptą viešbutį. Pasirodo, kad jie atskrido ir ambasada rekomendavo juos uždaryti į viešbutį ir neišleisti, nes nesaugu.
Kadangi ten publika paprasta, tai jie per langus išsilakstė.
Vaikštome sau ir prisikabino greitai gatvėje prie mūsų gerai įkaušę šeši „Partizan“ sirgaliai. Kažką mums pradėjo aiškinti ir jaučiu, kad tuojau gausime į kaulus. Policija tuo metu ėjo pro šalį, tai pažiūrėjo ir nuėjo.
Užspaudė jie mus, jie šešiese, mes – trise, galvoju: bus blogai.
Staiga pajaučiau, kad kažkas mane už šono patraukė, žiūriu trys angliukai, tipiški chuliganai tatuiruotais sprandais sako: kur problemos? Tada tie serbai greitai išsibarstė.
Tuomet išsiaiškinome, kad jie - vieni tų pabėgėlių iš viešbučio. Dar alumi juos pavaišinome už išgelbėjimą ir važiavome į stadioną.
Privežė mus prie tribūnos, o ten stovi dviem eilėmis antiriaušinės pajėgos su kaukėmis, su skydais. Pamatė mus ir be ceremonijų už pakarpos ir įmetė į tą pareigūnų koridorių, kad nevaikščiotume tarp „Partizan“ sirgalių.
Įėjome į stadioną ir 45 tūkst. žmonių pradėjo švilpti, rėkti ir daiktus į mus mėtyti, nes buvome pirmieji, kurie atvažiavo, kurie su priešininkų marškinėliais pasirodė.
- Koks jausmas?
- Jausmas buvo geras. Tai yra serbai. Ir dar „Partizan“ fanai. Tai buvo vienas ryškiausių įspūdžių iš mano futbolo kelionių.
- Daugelis futbolo aistruolių su pavydu stebi jūsų įspūdžius socialiniuose tinkluose iš įdomiausių sporto įvykių. Kur lankėtės šiemet?
- Turbūt kas antra kelionė susijusi su sportu. Arba jei jau kažkur važiuoju, tai stengiuosi pataikyti į kažkokias rungtynes.
Šiemet buvau Europos lygos finale Amsterdame, žiūrėjau „Chelsea“ ir „Benfica“ mačą. Taip pat „Formulės 1“ lenktynėse. Laukia dar dvejos amerikietiško futbolo rungtynės Londone ir dar bandysiu išvykti pažiūrėti amerikietiško futbolo į JAV.
Europos krepšinio čempionatą teks praleisti, nes jis sutampa su televizijos sezono pradžia.
Dar yra žurnalistų teniso pasaulio čempionatas, bet irgi visada sutampa su sezono pradžia. Kartą esu ten buvęs, bet jau trejus metus nesugebu nuvažiuoti.
- Kokia būtų jūsų svajonių sporto kelionė?
- Pasaulio futbolo čempionatas, bet taip nuo A iki Z, su persikėlimais į kitus miestus, o ne kelias rungtynes.
Tuomet „Super Bowl“ rungtynės. Tai yra pakankamai realu, o futbolo čempionatas būtų svajonė. Tikiu, kad Brazilijoje čempionatas bus neįtikėtinai geras. Nes ateinantys du vyks Rusijoje ir Katare.
Pastarasis išvis nusipirko galimybę rengti čempionatą, todėl, manau, kad visi skeptiškai žiūrės.
Ir dar olimpiada. Nesu buvęs nė vienoje olimpiadoje. Kai suplanavau vykti į Londoną, tai televizija greitai perbraukė šitą planą, todėl visas varžybas stebėjau iš studijos. Olimpiadą taip pat norėčiau pažiūrėti nuo A iki Z. Nuo plaukimo iki dviračių lenktynių. Jei dviračių sportą gyvai pamatyčiau, tai gal pakeisčiau nuomonę.
Tokioje knygoje skaičiau, amerikiečiai, kai išeina į pensiją, viską parduoda, nusiperka kemperį ir važinėja į visas rungtynes.
- Žmona palaiko šią idėją?
- Labai didelio entuziazmo šis pasiūlymas nesulaukė, bet dar yra laiko (juokiasi).
- Sportas jūsų šeimoje užima svarbią vietą?
- Žiūrėjimas per televiziją labiau yra mano pramoga, kartais prisigretina kuris nors vaikas. Kartu su Rasa esame važiavę į rungtynes. Beveik visada, kai būname užsienyje, aš suorganizuoju futbolo pažiūrėjimą. Ji visai mielai eina kartu. Barselonoje žiūrėjome kaip žaidė „Barcelona“, Brazilijoje - „Flamengo“.
Visai neseniai su šeima važiavome žiūrėti „Formulės 1“ lenktynių. Dažnai žiūrime per televiziją, bet labai norėjosi gyvai pamatyti. Visiems labai patiko, bet labiau ta atmosfera, sirgalių kempingas, pramogos, linksmybės. Tačiau pačias lenktynes, vis dėlto, geriau stebėti per televiziją, nes ten vis tiek tenka žiūrėti į ekranus.
Reikėjo išbandyti, išbandėme, bet jei reikės investuoti į kelionę, tai rinksiuosi futbolą, krepšinį, amerikietišką futbolą arba tenisą.
- Jums tėvas įbruko raketę į rankas. Ar pats leidžiate vaikams pasirinkti?
- Nors pas mus yra demokratiškas auklėjimas, tačiau visada buvo taisyklė, kad jie vis tiek turės pasirinkti kažkokią sporto šaką. Toliau gali daryti ką nori: modeliuoti, lipdyti, piešti, dainuoti, bet sportas turi būti, kad būtų kažkokia atsvara kompiuteriui.
Bet neseksiu, manau, klaidingu auklėjimu, kaip mano tėvai, kurie pasakė – tenisas ir viskas.
Aš leidau saviškiams pasirinkti, nes vaikai turi daug ką pakeisti, kol pritampa, kartais ir nepritampa. Ką darysi. Todėl mano vaikinas išbandė futbolą, tenisą ir sustojo ties krepšiniu. Jau trejus ar ketverius metus lanko.
Nors nesu didelis krepšinio, kaip sporto šakos gerbėjas, bet reikia pripažinti, kad vaikų krepšinio infrastruktūra yra sutvarkyta labai gerai. Palyginti su kitomis – skiriasi kaip dangus ir žemė.
O mano mergaitė dar blaškosi. Lankė dailųjį čiuožimą, tenisą, penkiakovę. Ir ne paslaptis, kodėl po olimpinių žaidynių taip nusprendė. Nors jiems ten yra dvikovė, nes niekas pistoletų ir špagų neduoda. Tik plaukimas ir bėgimas.
Tiesa, po to kai pamatė „Formulę 1“, dabar abu nuo rudens lankys kartingus. Vasara jau nori būti lenktynininkė.
- Esate žurnalistas ir sporto mėgėjas. Ar nekilo mintis specializuotis sporto srityje?
- Ne, tokio poreikio nebuvo. Man įdomiau būti sirgaliaus pozicijoje. Kai einu į sporto rungtynes ir jomis mėgaujuosi, o ne įsitempęs dirbu, kad ko nepraleisčiau.
- Jei turėtumėte galimybę padaryti interviu su bet kuriuo pasaulio sportininku. Kas jis būtų?
- Norėčiau pakalbinti Allaną Shearerį. Pasikalbėtume apie gyvenimą ir apie tai, kaip jis jautėsi, būdamas geriausiu dešimtojo dešimtmečio Anglijos puolėju, tačiau nieko nelaimėjęs.
Ir dar norėčiau pakalbinti Mattą Flynną, kurio be manęs Lietuvoje tikriausiai niekas daugiau nežino. Jis yra „Oakland Raiders“ įžaidėjas. Visi dabar nerimauja, ar jam pavyks pritapti prie komandos.
- Įsivaizduokite, kad gavote progą išbandyti jėgas bet kurioje profesionalų komandoje. Ką pasirinktumėte?
- Jei svajonių pasaulyje, tai būtų Lietuvos futbolo rinktinė ir NFL komanda.
O jei realiai, ir, beje, esu tą daręs, tai galimybė prie pokerio stalo susėsti su pasaulio čempionais. Pokeris yra ta sporto šaka, kur aš, būdamas 36 metų, turiu galimybę tapti pasaulio čempionu. Jokioje kitoje – tai nėra įmanoma. Traukinys nuvažiavo. O čia dar yra šansų. Nedidelių, bet yra.
***
Kitą savaitę antrojoje interviu dalyje sužinosite, kodėl A.Tapiną sužavėjo amerikietiškas futbolas, kokio klubo akciją jis padovanojo vos gimusiam sūnui ir kokios sėkmės sulaukė sėdęs prie pokerio stalo.
