Jie kartu atėjo į Vilniaus „Žalgirį” tuomet, kai garsiausia Lietuvos futbolo komanda jau, regis, buvo pasmerkta išnykti.
Buvusių savininkų nustekentą legendinį sostinės klubą mėgino gelbėti aistringiausi sirgaliai, bet jų kišenėse švilpavo vėjai. Nors sirgaliai išgelbėjo „Žalgirio” vardą, be algų likę futbolininkai negalėjo amžinai žaisti tik už ačiū.
2009-uosius vilniečiai baigė pirmosios lygos dugne ir lyg ant kranto išmesta žuvis laukė stebuklo.
Kai „Žalgirio” vairą perėmė V.Venslovaitienė ir M.Nikoličius, vargu ar net sirgalių grupės „Pietų IV” lyderiai patikėjo, kad netrukus prasidės išsvajotas komandos atgimimas.
Ir siaurame Lietuvos futbolo pasaulyje, ir Vilniuje rankos pirštais buvo galima suskaičiuoti tuos, kurie pažinojo naujuosius „Žalgirio” savininkus – verslo administravimo ir vadybos studijas baigusią 39-erių kaunietę ir teisės mokslus universitete krimtusį 30-metį neringiškį.
Bet pernai „Žalgiris” iškovojo LFF taurę. Šįmet vilniečiai išsaugojo šį trofėjų, spėjo gerokai patriukšmauti Europos lygos turnyre, o dabar užtikrintai pirmauja A lygos pirmenybėse.
Futbolas pagaliau grįžo į Vilnių. Pirmąsyk istorijoje net tris atrankos etapus įveikęs „Žalgiris” stovėjo per vieną žingsnį nuo Europos lygos grupės varžybų.
„Kai tik pradėjome dirbti Vilniuje, mūsų tikslas buvo Lietuvos čempionų titulas, o svajonė – Europos turnyro grupės varžybos. Anksčiau ar vėliau ji tikrai išsipildys”, – neabejojo „Žalgirio” sporto direktorius M.Nikoličius, ketvirtą sezoną savo komandai renkantis futbolininkus ir trenerius.
„Mes norime įrodyti visiems skeptikams: Lietuvoje galima pasiekti, kad futbolo stadione vėl būtų pilnos tribūnos. Jeigu tik turi gerą idėją ir nuoširdžiai tiki tuo, ką darai”, – savo bendražygiui antrino V.Venslovaitienė – pirmoji moteris Lietuvoje, vadovaujanti futbolo klubui.
„Lietuvos ryto” pokalbis su ambicingais „Žalgirio” savininkais, kurie idėjomis ir požiūriu ryškiai išsiskiria mūsų šalies sporto pasaulyje.
– Ar susipažinti jums padėjo futbolas?
V.Venslovaitienė: Iš tiesų mus suvedė futbolas, kai dar dirbome drauge pas Vladimirą Romanovą.
2006-aisiais buvau ŪBIG (Ūkio banko investicinės grupės) personalo vadovė, kai vieną dieną ant stalo radau šūsnį sporto sutarčių. Taip susipažinau su futbolu, o netrukus reikėjo gilintis ir į žaidėjų perėjimų kontraktus, ir net vesti derybas.
Netrukus buvo pradėta kurti struktūra, kuri turėjo kontroliuoti futbolo klubus. Jie arba priklausė V.Romanovui, arba buvo remiami jo įmonių.
Po pusės metų mane paskyrė Sporto projektų vystymo departamento direktore, o Mindaugas tapo šio departamento sporto direktoriumi.
Mindaugas ieškojo žaidėjų, o aš buvau tas piltuvėlis, per kurį subėgdavo visa informacija.
Pirmenybė buvo „Hearts”. Edinburgo klubas turėjo didžiausią biudžetą, didžiausias galimybes ir daugiausia problemų.
Mums reikėjo pasiekti, kad klubas nebūtų nuostolingas.
Greitai suvokėme, kad „Hearts” tikrai gali būti pelningas, nes klubas turėjo ir gerą stadioną, ir stiprią sirgalių bendruomenę.
M.Nikoličius: Realiai ten dirbome dvejus metus – 2007-aisiais ir 2008-aisiais.
Gyvenome tarp Kauno ir Edinburgo. Kai būdavo perėjimų laikotarpis, tekdavo Škotijoje praleisti ir mėnesį ar du.
Mano šeima artimai draugavo su V.Romanovu. Jis matė, kaip aš užaugau, ir žinojo, kad tiesiog kliedžiu futbolu. Vaikystėje kiekvieną savaitgalį važinėdavau iš Nidos į Klaipėdą žiūrėti „Atlanto” rungtynių. Su „Vakarų frontu” paskui futbolininkus keliaudavome po visą Lietuvą.
– Vadinasi, reikia padėkoti V.Romanovui ir škotams, kad Vilniaus futbolininkai dabar turi tokius klubo vadovus?
M.N.: Darbas Škotijoje išties tapo geriausiu mūsų futbolo universitetu.
V.Romanovas buvo paskyręs „Hearts” vadovu Campbellą Ogilvie, kuris net 27 metus buvo svarbiausia „Rangers” klubo figūra.
Nuo 2011 metų iki šiol jis yra Škotijos futbolo federacijos prezidentas. C.Ogilvie iki panagių žino visą Anglijos futbolo sistemą ir žmones.
Per tuos porą metų Škotijoje jis buvo pagrindinis asmuo, su kuriuo teko kartu dirbti.
Škotas dažnai atvažiuodavo į Kauną ir su juo iki šiol palaikome labai šiltus santykius. Jis suteikė mums daug vertingų pamokų – ir ne tik futbolo užkulisiuose.
Kai atėjome, „Hearts” turėjo daug problemų. Iki šiol juokaujame, kad Edinburge mes išmokome, ko nereikėtų daryti. Mokėmės iš svetimų klaidų.
Ta patirtis tiesiog neįkainojama ir iki šiol labai praverčia.
– Kodėl palikote V.Romanovo imperiją?
M.N.: Keletą metų dirbome be atostogų. Mano rekordas – 20 skrydžių pirmyn ir atgal per tris savaites.
Taip suktis be namų ir be jokio asmeninio gyvenimo buvo tikrai sunku. Ir fiziškai, ir psichologiškai labai pavargsti.
Ypač kai vieną, antrą, trečią kartą su savo pasiūlymais atsimuši lyg į sieną.
V.V.: Išėjau mėnesiu vėliau, nes privalėjau baigti visus darbus.
Bet kai pardavėme paskutinį „Hearts” žaidėją, dėl kurio perėjimo buvo susiderėjęs Mindaugas, ramiai užvėriau duris.
Aštuonerius metus iki tol dirbau „Senukų” bendrovėje.
Neabejojau, kad naują darbą tikrai rasiu, nes turiu galvą ant pečių, nebijau darbo ir esu tikrai atsakinga.
Neplanavau, kad liksiu futbole, bet norėjosi su kitais pasidalinti ta patirtimi, kurią sukaupiau futbolo pasaulyje.
– Kaip jus rado „Žalgiris”?
M.N.: 2009-aisiais visus metus ilsėjomės. Atostogavome Nidoje su Robertu Tautkumi (Lietuvos rinktinių direktoriumi. – Red.) ir kitais draugais.
Natūralu, kad tą vasarą netrūko kalbų apie „Žalgirį”. Jis vegetavo ir tikriausiai būtų ilgai taip neištvėręs.
Išgirdęs apie „Žalgirio” bėdas pagalvojau, kad galime pamėginti vilniečiams padėti.
V.V.: Mindaugas galvojo apie darbą tik futbole. Dar prieš tai aš jam padėjau sukurti vieną projektą Vokietijos klubui.
M.N.: Pritrūko vos penkių minučių, kad būtume įsigiję Darmštato komandą. Ji tuomet priklausė ketvirtajai, o dabar žaidžia trečiojoje Vokietijos lygoje.
Jau buvome per atostogas sukūrę futbolo klubo projektą Klaipėdos verslininkams, todėl neabejojau, kad galime ir „Žalgiriui” padėti.
V.V.: Dabartinis „Žalgiris” gimė Nidoje. (Juokiasi.)
M.N.: R.Tautkus grįžtant iš pajūrio sutarė su Mindaugu Kasperūnu (vienu „Žalgirio” atkūrimo iniciatorių. – Red.), kad su juo susitiksime.
V.V.: Buvau kategoriškai prieš, nes nebenorėjau veltis į futbolo projektus.
Po pirmo susitikimo su Vilniaus klubo vadovais pasakiau Mindaugui: tu nepyk, bet aš nenoriu kištis. Bet galiausiai jis mane įkalbėjo.
M.N.: Aš puikiai suprantu, kad jeigu galime ką nors padaryti, tai tik kartu.
Vilma dirba visais administraciniais ir finansiniais klausimais, o aš galiu užsiimti tik sporto reikalais.
Nuo Škotijos laikų labai gerai sutarėme. Būtų sunku su visiškai nepažįstamu žmogumi vėl pradėti viską iš naujo.
– Kaip pavyko įkalbėti Vilmą grįžti į futbolą?
M.N.: Ji iki šiol neužmiršo, kaip vyrai užgavo jos ambicijas. Kaip kažkas neatsakingai paspaudė vieną mygtuką. (Juokiasi.)
V.V.: Netikiu likimu, bet dabar atsigręždama atgal kartais pagalvoju, kad tai buvo tiesiog lemtis. (Juokiasi.)
Po keleto savaičių po pirmojo susitikimo su M.Kasperūnu į mus per Lietuvos futbolo federaciją kreipėsi Rytis Vaiginas, tuo metu vadovavęs Kūno kultūros ir sporto departamentui.
Jis paprašė pagelbėti rengiant keletą futbolo plėtros projektų. Sutarėme, kad su Mindaugu padarysime šį darbą, bet kas dirbs vėliau, jie turės patys ieškoti.
Bet kartą guliu Kaune pliaže, ir man paskambina – po valandos turi būti Vilniuje: padarykite tokius pat klubo pristatymus verslininkams kaip ir Klaipėdoje.
Padarėme vieną, kitą, trečią. Bet tie verslininkai vis galvoja ir prašo palaukti. Nuolat klausinėja – o koks šio projekto atsipirkimas, kokia jo grąža? Kas visa tai darys? Jūs – moteris? Futbole?
O kas rūpinsis sportine dalimi? O kokioje komandoje jis yra futbolą žaidęs?
Sakau: nebūtina būti vyru ar žaisti futbolą, kad išmanytum savo darbą. Bet matau, kad tai sukėlė tik šypsenas.
Tada man ir sukilo ambicijos.
Pajutau, kad mane priima kaip blondinę, todėl tiesiog neištvėriau: gerai, gerbiamieji, dabar ir pažiūrėkime, ar iš tiesų mes esame nieko neverti.
M.N.: Klubui išlaikyti reikia daug pinigų. Mes tikrai nesiruošėme tapti „Žalgirio” savininkais, bet nemažai paaukojome, kad šis klubas atsistotų ant kojų.
Prieš porą metų aš pardaviau „Mercedes” automobilį, kad galėčiau klubo žaidėjams laiku sumokėti algas.
Žaidėjai iš pradžių juokėsi – sporto direktorius vairuotojo pažymėjimą pragėrė.
Bet jie visi puikiai žino, kiek mes visko darome, kad tik komandai būtų geriau.
V.V.: Bet dabar niekam tai neįdomu ir aplinkinių gailesčio tai tikrai nesukels.
Kai pradėjome gauti paramą iš Vilniaus savivaldybės, visi įsivaizduoja, kad „Žalgiris” gyvena tik iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Bet mes dabar dar išlaikome „Žalgiris-3” komandą – o tai yra pusė milijono litų per metus.
Mes sau perkame ne mašinas, nors jau tikrai galėjome, o investuojame į klubo ateitį.
M.N.: Daugiau kaip penktadalį mūsų biudžeto dabar suryja mokesčiai. Per sezoną valstybei sumokėsime apie 700 tūkst. litų mokesčių.
Mums tai – tikras akmuo po kaklu.
– Ar buvo diena, kai pasigailėjote, kad ryžotės perimti „Žalgirio” vairą?
V.V.: Gailėtis nesigailėjome nė vieną akimirką, bet pakartoti to niekada nesiimtume. (Juokiasi.)
M.N.: Kiekvieną mėnesį yra kritinė diena, kai reikia mokėti algas. Bet jauti atsakomybę už savo žmones ir negali ištižti.
Kartais paprastiems sirgaliams Lietuvoje būna nesuvokiami klubų savininkų sprendimai. Galima ginčytis ir nesutikti, bet kai girdžiu, ką jie kalba, puikiai suprantu, ką nori pasakyti.
Žmonės, kurie nebuvę sporto komandos savininko kailyje, niekada to nesupras.
– Vieša paslaptis, kad jūsų komandos durys kategoriškai užtrenktos abejotinos reputacijos žaidėjams. Ar „Žalgiris” dabar Lietuvos futbole nesijaučia lyg balta varna?
M.N.: Mes tikime, kad galime užsidirbti pinigų ir sąžiningu būdu. Stengiamės labai atsakingai pasirinkti visus žaidėjus.
Mūsų tikslas – laiku mokėti žaidėjams algas. Tai tikriausiai irgi išimtis Lietuvos futbole.
Aišku, jos nėra milžiniškos, kaip kitur. Tačiau geriau mažiau, bet laiku.
V.V.: Mūsų požiūrio pagrindas: „Žalgiris” – tai šeima. Jeigu žaidėją priimame į savo šeimą, tai juo ir rūpinamės kaip savo kūdikiu.
– Ar „Žalgiris” – tai jūsų kūdikis?
V.V.: Taip. Mindaugo – meilės futbolui, mano – meilės darbui ir aplink esantiems žmonėms.
M.N.: Juodo darbo.
– Jeigu jūs vieną dieną staiga rimtai susipyktumėte, ar „Žalgiris” neišnyktų?
V.V.: Esu abejinga futbolui kaip sporto žaidimui, bet myliu žmones, kurie dirba kartu.
To mane išmokė dar Augustinas Rakauskas, kai kartu su kitais studentais atėjau dirbti į „Senukus”. Jeigu atiduosi 2 litrus savo kraujo kitiems, žmonės būtinai tau jį grąžins su kaupu. Savo energija privalai keistis su aplinkiniais.
Galbūt tai atrodo tik tuščios teorinės frazės, bet jos yra mūsų gyvenimo šaknys.
Būtent tai mums ir padėjo su „Žalgiriu” nueiti tokį kelią.
Man negaila nei asmeninio laiko, nei parodyti nuoširdumą kitiems ar jais pasirūpinti. Bet visi žino: jeigu darys klaidas, maža nepasirodys. Gerklę aš tikrai turiu. (Juokiasi.)
M.N.: Klube mes naudojamės meduolio ir bizūno principu. Tik meduolius dažniausiai daliju aš. (Juokiasi.)
