Prieš 20 metų, 1993-iųjų gegužės 25 dieną C.Ronaldo žengė pirmąjį savo žingsnį į istoriją – tapo profesionaliu futbolininku.
Nuo šešiolikamečio, kuris turėjo varžytis su gerokai labiau patyrusiais profesionalais per „Cruzeiro“ mačą su „Caldense“ ekipa, iki pasaulinės legendos.
Interviu fifa.com Ronaldo kalbėjo ne tik apie artėjantį pasaulio futbolo čempionatą, bet ir prisiminė pirmuosius žingsnius.
- Šįmet jubiliejus, žymintis jūsų debiutą profesionalų sporte prieš 20 metų. Ar pamenate tą pirmąją dieną?
- Tai buvo labai seniai. Tačiau aš savo karjerą pamenu taip, lyg tai buvo vakar. Viską nuo pat pradžių. Pamenu, kaip jaučiausi, kai pakilau aukščiau ir tapau profesionalu „Cruzeiro“ klube. Visada svajojau būti futbolininku, todėl buvo labai nuostabu, kai supratau, kad tai jau vyksta. Tai buvo magiška. Kojos, rankos ir netgi mano delnai drebėjo.
Tačiau kai tik rungtynės prasidėjo, sugebėjau susivaldyti ir nurimti.
- Koks buvo jausmas, kai treneris pasakė, kad jus pasirinko į komandą?
- Labai nervinausi, mano širdis plakė it pašėlusi. Tačiau tuo pačiu metu buvau optimistiškas. Juk aš visada norėjau tik vieno – žaisti. Pilve jaučiau drugelius, nes nervinausi, jaučiau spaudimą. Bet juk dėl to dirbau visą savo gyvenimą.
Todėl man pavyko susitvarkyti su nervais. Žaidėjai papratai jaučia jaudulį prieš rungtynes, tačiau jis greitai dingsta. Kai tik atsiduri aikštėje, viską pamiršti.
- Kam apie tai pranešėte pirmiausia?
- Tuomet dar nebuvo mobiliųjų telefonų. Pamenu, kad dauguma mano draugų iš Bento Ribeiro (Rio de Žaneiro kaimynystėje) netgi neturėjo telefonų savo namuose. Pirmiausia viską pranešiau savo šeimai ir sugebėjau naujienas pateikti keletui draugų.
Visi buvo sujaudinti. Rungtynių nerodė per televiziją, todėl mano tėtis nuvyko į kitą miesto pusę, ant kalno. Jis turėjo seną aukštų dažnių radijo imtuvą, kurį prijungė prie Belo Horizonte miesto stoties. Ji buvo 450 kilometrų nuo Rio de Žaneiro.
Jis klausėsi rungtynių gyvai. Mes laimėjome. Tai buvo nuostabu.
- Jūsų gyvenimas dabar – visiškai kitoks. Bet ar pamenate, ką darėte, gavęs pirmąjį atlyginimą?
- Pamenu. Viską atidaviau mamai, nes Bento Ribeire mano broliai ir tėvai turėjo lovas, o aš miegojau ant sofos. Mano mama atnaujino tą sofą, kad turėčiau kur patogiau išsimiegoti.
- Jeigu galėtumėte, kažką darytumėte kitaip?
- Ne. Esu dėkingas, kad buvau drausmingas, aukojausi ir atsidaviau futbolui. Dėl šių dalykų viskas vyko taip, kaip norėjau. Iš tiesų, buvau netgi geresnis nei kada nors įsivaizdavau. Niekada nemaniau, kad žengsiu taip toli.
Visada svajojau tapti futbolininku. Tad mano sportininko gyvenimas buvo tobulas.
- Tobulas, tačiau nelengvas. Kai buvote labai jaunas turėjote keltis į Olandiją. Kaip vertinate tą patirtį? Ar buvo sunku bendrauti su šeima, kuri buvo taip toli?
- Buvo labai sunku. Juk man tebuvo 17-a. Olandija labai skiriasi nuo Brazilijos. Kartą oro temperatūra krito iki 30 laipsnių šalčio. Man tai nebuvo smagu. Dėl šalčio kentėjau. Viskas šaldavo per treniruotes: pėdos, kojos, rankos, kaklas, ausys.
Niekada negalvojau, kad gyvensiu tokioje šaltoje vietoje.
Problema buvo ir maistas. Aš nekalbėjau olandiškai, todėl būdavo sunku išsirinkti iš meniu. Kalbą mokytis buvo sunku. Man prireikė dvejų metų. O dabar jau esu pamiršęs didžiąją dalį to, ką išmokau.
Tačiau Olandijoje mėgavausi savo žaidimu. Tad aukotis buvo verta.
- Kuriuos puolėjus tuomet mėgdavote?
- Zico visada buvo mano dievaitis. Tomis dienomis buvo ir Marco van Bastenas. Vienas geriausių centro puolėjų.
- Ar buvo kokia nors viena situacija, kuri į gerą pakeitė jūsų karjerą?
- Sunku išsirinkti vieną situaciją. Pasakysiu, kad visi sprendimai, kuriuos priėmiau, buvo teisingi. Be to, juos priėmiau teisingu laiku. Tie pasirinkimai - „Cruzeiro“, Eindhoveno PSV, „Barcelona“, Milano „Inter“ ir kiti klubai, kuriuose žaidžiau. Tai buvo svarbiausia.
- Ar buvo komanda, kurioje visada troškote žaisti?
- Vienos tokios nebuvo. Aš tikrai norėjau prisiliesti prie angliško futbolo, tačiau tai nebuvo lemta.
- „Barcelona“ komandoje buvote didžiulė žvaigždė, tačiau taip pat žaidėte Madrido „Real“. Taip pat pasirodėte Milano „Inter“ ir „AC Milan“ komandose. Jus myli milijonai sirgalių, tačiau gal buvo ir tų, kurie jums neplojo?
- Kaip garsus Brazilijos rašytojas Nelsonas Rodriguesas kartą sakė, vienpusiškumas – kvailystė. Nesijaudinu, kad yra nepatenkintų keletas žmonių. Bent jau tol, kol dauguma yra laimingi (juokiasi).
- Praėjus metams po starto profesionalų futbole laimėjote pasaulio futbolo čempionato trofėjų, net nepasirodęs aikštėje. Koks buvo jausmas būti šalia tokių žaidėjų, kaip Romario, Dunga ir Bebeto?
- Jūsų minėtus bei Rai, Leonardo ir kitus žaidėjus buvau matęs per televiziją. Aš juos garbinau. Ir netikėtai atsiradau šalia šių žaidėjų – žaidžiau ir mokiausi. Pamenu, kad treniravausi ir stebėjau, kaip Romario ir Bebeto judėdavo. Tai buvo nuostabus mokymosi procesas.
- Artėja 2014 metų pasaulio čempionatas. Ką manote apie Brazilijos rinktinės pasirengimą? Juk pasaulio pirmenybės – ne tas pats, kas Konfederacijų taurė...
- Sutinku, kad ne tas pat, bet komanda ten parodė savo potencialą. Treniruotėms laiko yra, todėl Brazilija dar labai patobulės. Tai tikrai suteikė vilties, kad galime laimėti trofėjų namuose. Mums duota nuostabi galimybė.
- Kas yra pasaulio čempionato favoritai?
- Ispanija ir Vokietija – kandidatai, tačiau brazilai parodė, kokie stiprūs yra, o dar žaisime namuose. Sakyčiau, kad favoritai: Brazilija, Vokietija ir Ispanija. Būtent tokia tvarka.
- Miroslavas Klose kėsinasi į jūsų įmuštų įvarčių pasaulio čempionate rekordą. Jam trūksta vieno įvarčio, kad išlygintų skaičių. Žinote tai?
- Taip. Daug žmonių yra tai minėję. Tikiu, kad visi rekordai yra sulaužomi, tad manęs tai nejaudina. Vieną dieną kažkas juk jį pagerintų. Aš įmušiau daug įvarčių, išgarsinau savo vardą ir tai niekada nebus užmiršta. Mano asmeninė istorija ir mano penkiolika pasaulio čempionato įvarčių ištrinti nebus. Jeigu jis įmuš daugiau nei aš, pasveikinsiu jį. Tačiau iš istorijos jis mano įvarčių neištrins.
- Jeigu tai nutiktų, tai taptų Vokietijos kerštu – juk jūs Vokietijoje sulaužėtė Gerdo Mullerio rekordą...
- Galbūt. Tas rekordas gali sugrįžti į Vokietiją. Tai rekordas, kuris leidžia pačiam mėgautis savo pasirodymu. Tačiau – ne pergale. Žinoma, tai padeda komandai, tačiau gerokai svarbiau laimėti kartu.
- Pagalvojus apie viską, kas nutiko per 20 metų, kokį patarimą duotumėte 1993-iųjų Ronaldo?
- Pasakyčiau jam, kad būtų kantrus, ambicingas ir drausmingas. Per tuos metus kaip žmogus labai nepasikeičiau. Viską darau taip pat.
