Garsiausių klubų rungtynės, 2010 metų Čempionų lygos finalas, tų pačių metų pasaulio futbolo čempionatas. Nuobaudų ir kritikos neišvengusio anglo dosjė – pilnas įspūdingų įrašų.
Tačiau į 2014 metų pasaulio čempionatą Brazilijoje susirengęs H.Webbas neslepia, kad Ispanijos ir Olandijos mūšis Pietų Afrikos Respublikoje – pakeitė jo gyvenimą.
- Kaip prasidėjo jūsų aistra teisėjavimui? Juk dauguma vaikų svajoja tapti futbolininkais, - fifa.com paklausė H.Webbo.
- Aš taip pat svajojau tapti futbolininku. Jeigu čia pakalbėsite su teisėjais, jie visi pasakys, kad futbolas – jų aistra. Todėl mes ir dirbame šį darbą. Tiesa, kad vaikai nori tapti žaidėjais ir mes nesame kitokie. Aš sunkiai dirbau, kad tai padaryčiau, tačiau aš tiesiog neturėjau reikiamo talento.
- Kurioje pozicijoje žaidėte?
- Buvau tvirtas centro gynėjas. Mokėjau skaityti žaidimą, tačiau niekada gerai nesisekė ore. Manau, kad tiesiog nebuvau pakankamai geras. Tikėjau, kad teisėjai – seni pliki vyrai. Todėl niekada ir nelaikiau šio darbo pasirinkimu, kai mano tėvas (pusiau profesionalus teisėjas) man pasiūlė pamėginti.
Pamaniau: „Ne, tai ne man.“ Bet dabar vaikai tą patį galvoja apie mane (juokiasi).
Tėtis paskatino mane pamėginti kartu su draugu iš mokyklos, kai buvau septyniolikos. Tas priimtas sprendimas padėjo man atsidurti 2010 metų pasaulio futbolo čempionato finale. Ten atsidūriau kitokiame vaidmenyje nei kada nors svajojau, tačiau buvau ten. Esu apsilankęs 44-iose valstybėse penkiuose žemynuose. Tai neįtikėtina ir tikrai verta.
- Tad rekomenduotumėte tokį karjeros kelią?
- Žinoma. Visi, kuriems futbolas – aistra, turėtų apgalvoti tokią galimybę. Ne visi turi natūralaus talento, kad pasiektų viršūnę, bet su tinkamu požiūriu ir valia sunkiai dirbti bei meile sportui jie gali atrasti kelią į sėkmę.
- Kaip elgdavotės su teisėjais, kai buvote futbolininkas?
- Aš susitelkdavau į savo žaidimą. Kartais savęs klausiu, kaip kai kurie žaidėjais gali komentuoti mano darbą. Juk jie turi būti susitelkę į žaidimą. Visada buvau pagarbus su teisėjais. Bet žinote ką? Dabartiniai santykiai tarp žaidėjų ir teisėjų – labai geri. Jie pasitiki labiau patyrusiais teisėjais, nes jie juos žino. Jie pasitiki tais, kurie jau vadovavo jų rungtynėms. Futbolininkai supranta, kad kartais teisėjas gali ir suklysti. Tai irgi dalis žaidimo.
- Kokį geriausią ir blogiausią teisėjo darbo aspektą pasirinktumėte?
- Geriausias dalykas, kad atsiduri tobuliausioje situacijoje, kurioje gali mėgautis žaidimu. Mes to dažnai nesakome, bet tokia tiesa. Žmonės moka už bilietą, o aš ne. Aš tiesiog keliauju. Žinoma, aš ten nusigavęs sunkiai dirbu, tačiau užtai gaunu geriausią stebėjimo vietą iš visų.
O blogiausia tai, kad turi gyventi su padarytomis klaidomis. Tai labai sunku. Nenoriu, kad žmonės manytų, jog mes vadovaujame rungtynėms, tada grįžtame namo ir sakome: „Viskas baigta ir užmiršta.“
Kiekvieną kartą, kai padarome klaidą, mums būna sunku. Juk ta klaida gali turėti įtakos komandos, trenerio, žaidėjo ar netgi mūsų pačių likimams.
- Teisėjai neturi sirgalių, kurie juos palaikytų, o apie juos kalbama tik tada, jeigu padarė klaidų. Ar tam, kad taptum teisėju reikia ypatingų charakterio savybių?
- Taip. Kitą dieną aš perskaitau tekstą apie rungtynes, kurioms vadovavau. Jo pabaigoje – mano vardas ir įvertinimo balas. Ten yra dar du žodžiai: kompetetingas anonimas. Tada pamanau: „Tai tobula.“
Štai tokie mes norime būti, kaip teisėjai – kompetetingi anonimai. Rungtynės kartais nesusiklosto palankiai, kad galėtume likti šešėlyje. Būna atvejų, kai turime parodyti savo veidą. Tačiau labai malonu, kai palieki stadioną, žinodamas, kad nėra jokių sunkumų. Eini namo ir jautiesi, lyg stovėtum ant pasaulio viršūnės.
Jeigu niekas apie tave nekalba, reiškia padarei puikų darbą.
- Ką geriausiai atsimenate iš finalo Johanesburge, kai dėl trofėjaus kovojo ispanų ir olandų rinktinės?
- Kai žengiau per aikštę, paėmiau auksinį „Jabulani“ kamuolį ir ėjau pro pasaulio čempionato trofėjų. Esu jį (trofėjų) matęs daugybę kartų – ir televizijoje, ir kopijas, tačiau atsidurti prie jo – štai kur jausmas. Tai buvo labiausiai žvilgantis dirbinys, kokį tik esu matęs gyvenime: auksinė statulėlė su gaubliu viršuje ir žaliu pagrindu. Tai nuostabu.
- Ar norėjote jį pakelti?
- Taip (juokiasi). Tai mano svajonė. Būti ten – garbė. Netgi kai kalbu mano plaukai – ne tie, kur ant galvos, nes jų neturiu – bet esantys ant kaklo pasišiaušia. Tai buvo nuostabu. Tas finalas visiškai pakeitė mano gyvenimą.
- Kiek kartų tas rungtynes žiūrėjote?
- Tik vieną. Ir to momento laukiau keturias savaites. Tada atsisėdau ir su draugu peržiūrėjau visas rungtynes. Noriu atsiminti tuos gyvai patirtus įspūdžius, todėl daugiau mačo nebežiūrėjau. Rungtynės buvo sunkios, bet manau, kad viskas klostėsi geriau nei aš tada galvojau. Tą vakarą buvau neįtikėtinai stipriai susitelkęs į savo darbą. Tai visada išliks ir mintyse, ir širdyje.
- Veikiausiai apie tas rungtynes galėtumėte papasakoti daug istorijų. Ar yra tokia, kuria norėtumėte pasidalinti?
- Yra keletas. Pamenu, kai išėjau iš aikštės ir patraukiau susitikti su tėvu, kuris buvo tribūnoje. Jis juk mane ir pastūmėjo ten, kur esu. Jis turėjo anglišką vėliavą, ant kurios buvo žodžiai: „Can't play, but can ref“ (negali žaisti, bet gali teisėjauti). Buvo nuostabu. (juokiasi).
- Matėte finalo pakartojimą namuose. Ar įžvelgėte sprendimų, kuriuos būtumėte pakeitęs?
- Gal vieną ar du. Bet kai dirbti, turi priimti sprendimus pagal turimą informaciją. Mačas buvo labai sunkus. Iš tokių momentų gauni daugybę patirties. Aš sutikčiau, jeigu mes nebūtume taip įtraukti į rungtynes.
Mes visada norime, kad žmonės kalbėtų, kokios buvo puikios rungtynės ir įmuštus įvarčius, tačiau tą vakarą buvo lygus ir intensyvus mačas. Turi susitaikyti su tuo, kas vyksta ir priimti sprendimus, kurie atrodo geriausi. Tą mes ir darome.
- Jeigu Anglijos rinktinei seksis Brazilijoje, jūsų šansai teisėjauti vėlesniuose pasaulio čempionato etapuose sumažės. Kaip jūs tvarkotės su tokiais vidinį keliančiais jausmais?
- Futbolas yra mūsų aistra, todėl logiška, kad nori, jog tavo rinktinė žengtų kuo toliau. Suprantame, kad jeigu taip nutiks, jeigu Anglija laimės pasaulio čempionatą, tai padarys neįtikėtinai didelį poveikį mūsų futbolui.
Geriausia su tuo susitvarkyti – tokias mintis pastumti į eilės galą, nes to negali pats valdyti. Tai situacija, kai laimi abiem atvejais. Jeigu Anglijai seksis gerai, būsime laimingi. O jeigu ne – turėsime gerą progą vadovauti rungtynėms.
Bet su visa teisėjų komanda vyksime į Brazilija tikėdamiesi, kad anglams seksis. Aišku, jeigu taip nutiks, turėsime grįžti namo. Bet būsime laimingi, jeigu mums seksis dirbti.
