Gibraltaro futbolo rinktinės kapitonas ima juoktis, susimastęs apie iš mėgėjų sudarytos ekipos tikslus dvikovoje su Vokietijos žvaigždėmis.
„Viską paprastai paaiškinus yra taip: mes iš Sekmadienio futbolo lygos per 18 mėnesių tapome ekipa, kuri žais su pasaulio čempionais, - sukiodamas galvą sakė Roy'us Chipolina. - Kartais turiu sau įžnybti.“
Pergalė, pralaimėjimas ar lygiosios – rezultatas Gibraltarui nėra svarbus. Tiesa, nemažai vietinių džiaugtųsi, jeigu vokiečiai įmuštų vienženklį įvarčių skaičių, kai penktadienį komandos susirems 2016 metų Europos futbolo čempionato atrankos turnyre.
Gibraltarui būtų nuostabus pasiekimas, jeigu susiklostytų švelnesnis scenarijus nei Vokietijos ir Brazilijos mače pasaulio čempionate, kai Europos ekipa laimėjo net 7:1.
Po 16 metų kovos mažytė britų kolonija – nedidelis žemės gabalėlis su 30 tūkstančių žmonių – turi pripažįstama nacionalinę rinktinę, kuri 2013-aisiais tapo pilnaverte UEFA nare. Anksčiau Gibraltaro siekis atsimušė teritorijos suverinitetą kvestionuojančios Ispanijos „ne“.
Bet galiausiai Gibraltaro gatves užliejo šventės aidai. Tai buvo vienas didžiausių masinių vakarėlių nuo 2009 metų, kai tautietė laimėjo Mis pasaulis karūną.
Kitas pasaulis
Visiškų mėgėjų ekipa greitai tapo gerokai profesionalesnė. Jos laukė daug pasirengimo darbų, kai po keleto mėnesių Gibraltarą burtai paskyrė į grupę su Vokietija, Lenkija, Airija ir Škotija.
„Mes nuo 10 žiūrovų perėjome prie 35 tūkstančių“, - R.Chipolina.
Pastarieji dvylika mėnesių buvo Gibraltaro pirmųjų kartų metai. Pirmosiose oficialiose rungtynėse ekipai pavyko pasiekti neįtikėtiną rezultatą – 0:0 sužaisti su Slovakija. Komanda iškovojo pirmąją ir, kol kas, vienintelę pergalę prieš Maltą 1:0. Rugsėjį buvo sužaistos pirmosios atrankos į Europos čempionatą rungtynės. Jas Lenkija laimėjo 7:0.
Per kitus du D grupės mačus Gibraltaras 0:7 pralaimėjo Airija ir 0:3 Gruzijai. Nei taškų, nei įvarčių.
Iš darbo – į treniruotę
Futbolininkams visa tai buvo kultūrinis šokas. Tik trys Gibraltaro komandos nariai žaidžia profesionalų futbolą. Du iš jų vilki žemesniųjų Anglijos lygų marškinėlius. Kiti mėgina suderinti futbolą ir įprastą darbą. Štai komandos pagrindinis puolėjas Kyle'as Casciaro. Jis siuntų kompanijos operacijų vadybininkas. K.Casciaro dirba nuo 9 iki 18 valandos įprastą darbo savaitę. Tačiau savaitgaliais žaidėjas privalo turėti šalia telefoną.
Laisvu laiku jis vilki „Lincoln Red Imps“ marškinėlius. Tai viena iš aštuonių mėgėjų komandų Gibraltaro aukščiausioje lygoje. Jie treniruojasi tris, keturis kartus per savaitę, o savaitgaliais žaidžia rungtynes.
Tada dar vyksta darbas treniruoklių salėje.
„Vakar baigiau darbą, greitai grįžau namo, pasiėmiau sportinę aprangą, suvalgiau bananą, o tada skubėjau į autobusą ir į treniruotę Ispanijoje“, - sakė K.Casciaro per darbo pertraukėlę.
Problema – laisvos dienos
K.Casciaro turi paprašyti laisvos savaitės darbe, kai nori vilkėti Gibraltaro rinktinės marškinėlius. Taip pat ir R.Chipolina'ui, kuris yra muitinės pareigūnas. Žaidimas Gibraltaro rinktinėje per 10 atrankos mačų reikalauja 50 laisvų dienų, o jiedu gali prašyti tik 25.
Tad abu futbolininkai nuolat tikisi darbdavių palankumo, kai šiems išsiunčiamas Gibraltaro futbolo federacijos prašymas leisti jiems išvykti.
„Pakankamai sudėtinga derinti futbolą, darbą ir šeimą. Žmona nuolat priekaištauja, kai tu kiekvieną vakarą treniruojasi, - šypsojosi G.Chipolina. - Dar esi priverstas naudoti savo atostogas, kad išvyktum, o tai reiškia, jog turi pasakyti žmonai, kad šiemet nekeliausim atostogų.“
Bet ne jiems vieniems reikia susidurti su šia problema. Ugniagesys, policininkas, parduotuvės vadybininkas, studentas, mokytojas, mokslininkas – Gibraltaro rinktinė marga nuo įvairių profesijų.
Spindinti patirtis
Pripažinusi Gibraltarą UEFA suteikė šalies futbolininkams pajusti, koks yra profesionalų gyvenimas. Kai iškeliauja į rinktinę žaidėjai dabar vietoje sportinės aprangos vilki kostiumus, apsistoja penkių žvaigždučių viešbučiuose, lankosi VIP zonose. Jie netgi sulaukia prašymų pasirašyti. Jie žengia prabangiu keliu, nors prieš keletą metų patys turėjo užsisakyti viešbučių kambarius.
Tačiau sugrįžę į klubus Gibraltaro žaidėjai toliau gyvena mėgėjų gyvenimą. Rinktinės saugas Jeremy Lopezas žaidžia „Manchester 62” komandoje, kuri vieną iš trijų treniruočių rengia automobilių aikštelėje už viešbučio.
„Įsivaizduojate tai darant Bastianą Schweinsteigerį?“, - juokėsi J.Lopezas, paminėjęs Vokietijos rinktinės saugą, su kuriuo teks susidurti.
Nauji planai
Gibraltaro futbolininkams tenka susidurti su keletų iššūkių. Šalies teritorijoje yra vienas tinkamo dydžio stadionas. „Victoria“ pastatytas netoli pasienio su Ispanija. Ja dalinasi visos Gibraltaro komandos – ir aukščiausios lygos, ir vaikų, moterų – tad laikas turi didelę kainą. „Victoria“ stadionas gali priimti apie 2 tūkstančius žmonių, tad jis neatitinka UEFA reikalavimų.
Gibraltaras savo namų mačus yra priverstas žaisti Portugalijoje Faro mieste. Į jį komanda ir sirgaliai, kurių susirenka apie 500, keliauja penkias valandas. Gibraltaro futbolo federacija dabar planuoja pastatyti naują 8 tūkstančių sėdimų vietų stadioną, tačiau kol planai taps realybe praeis nemažai metų.
Kita problema – žaidėjai. Gibraltaro rinktinės treneris Allenas Bula sako, kad realiai gali rinktis iš 60 žaidėjų. Tačiau komanda nesiskundžia. Tik ne po to, ką reikėjo nuveikti, jog futbolo bendruomenė pripažintų ekipą. Juk ilgai laukta narystė UEFA komandai ir šaliai pasiūlė naujas galimybes.
„Tai suteikia tarptautinį matomumą, nemokamą viešumą, kurio už jokius pinigus neįsigysi“, - sako GFA vykdantysis direktorius Dennisas Beiso.
Dabar Gibraltaro laukia išvyka į Vokietiją, tačiau tai nėra didžiausias ekipos nuotykis. Bet tikrai ir nepaskutinis.
„Bus visai kitas lygis, kita planeta, - sakė K.Casciaro. - Manau, kad jie įmuš tiek įvarčių, kiek norės.“
