Ilgametis šalies nacionalinės komandos narys profesionaliai žaidė dvidešimt metų.
„Priėmiau tokį sprendimą ir manau, kad jis yra savalaikis ir teisingas. Su futbolu tikrai nesiskiriu, yra komandos, kur galima žaisti savo malonumui. Palaikysime sportinę formą neprofesionaliai“, – lrytas.lt sakė D.Šemberas.
Jis didžiąją savo karjeros dalį praleido Rusijoje, kur atstovavo Maskvos „Dinamo“ ir CSKA klubams, taip pat Vladikaukazo „Alania“ ekipai.
Žalgirietis ryškiausią pėdsaką paliko CSKA komandos istorijoje. Jis tapo daugiausia rungtynių sužaidusiu legionieriumi Rusijoje, net tris kartus (2003, 2004 ir 2006 metais) patekusiu į geriausių Rusijos „Premjer“ lygos žaidėjų sąrašą.
2005 metais D.Šemberas kartu su CSKA klubu iškovojo UEFA taurę.
– Deividai, šiandien pasirodė naujienos, kad baigiate karjerą. Tai tvirtas ir negrįžtamas sprendimas?, – lrytas.lt paklausė D.Šembero.
– Manau, kad taip. Nežinau, kas turėtų pasikeisti. Priėmiau tokį sprendimą ir manau, kad jis yra savalaikis ir teisingas. Su futbolu tikrai nesiskiriu, yra komandos, kur galima žaisti savo malonumui. Palaikysime sportinę formą neprofesionaliai.
– Gal jau „Prelegentai“ kviečia?
– Dar ne. Dar laukiu Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus skambučių, bet jų nesulaukiu. (juokiasi). Gal sutiksiu juos kur nors mieste ar sulauksiu skambučių.
– Ilgai brendo šis sprendimas?
– Ne, tiesiog nematau tikslo dėl ko reikėtų žaisti. „Žalgiryje“ yra puikaus jaunimo. Todėl pats laikas užleisti vietą – kai yra geresnio jaunimo, tai veteranui kaip man nėra tikslo užimti jų vietą.
Tokie žaidėjai kaip Danielis Romanovskis, Tautvydas Eliošius, kiti jaunesni žaidėjai užsitarnavo teisę žaisti ir puikiai tai darys.
Mano tikslas buvo jiems padėti ateiti, užsirekomenduoti ir tegu dabar rodo save visame gražume Lietuvos čempionate ir Europos taurėse.
– Kaip komandos draugai reagavo į tokį sprendimą?
– Niekaip, dar nepasakiau, kad viskas. Bet visi jau su šypsena šnekėjome, kad žaidžiu paskutinį sezoną. Oficialių paskelbimų nebuvo.
Su vadovais kalbėjome prieš kelis mėnesius, man dar siūlė pratęsti karjerą, bet sakiau, kad tikslingiau užleisti vietą jaunimui.
Dar tai, kad tapome čempionais dvigubai paskatino sprendimą. Kai užbaigi čempionatą su įvykdytais maksimaliais tikslais, viską pabaigti yra žymiai maloniau. Labai džiaugiuosi, kad su aukso medaliais baigiasi karjera.
– Įsivaizduotumėte save trenerio darbe?
– Tikrai dar ne. Reikia labai didelio įdirbio, praktikos ir žinių, tam tikr nesu pasiruošęs. Ir matau kiek savęs, jėgų atiduoda Valdas Dambrauskas, Andrius Skerla, kiek jiems tai kainuoja nervų – tikrai nesu pasiruošęs.
Nulipus nuo aikštės reikia daug ką perkrauti galvoje. Man labiau prie širdies ramesnis darbas.
– Pavyzdžiui?
– Kabinetinis koks (juokiasi).
– Žinant jūsų santykius su Lietuvos futbolo federacija (LFF), ten darbo kabinete tikėtis turbūt nereikėtų?
– Nežinau, ne nuo manęs priklauso. Nesvarbu kur – futbole, ar ne tas kabinetinis darbas. O ar verta tikėtis, parodys laikas.
– Žvelgiant į visą spalvingą karjerą – ko joje trūksta?
– Trūksta geresnių rezultatų su rinktine, geresnių rezultatų su CSKA norėjosi – buvome tarp aštuonių stipriausių Čempionų lygoje, bet norėjosi pakilti ir aukščiau, bet yra kaip yra.
Nesižvalgau atgal, gyvenu šia diena ir rytojumi. Prisiminimai išlieka, bet jų nesureikšminu – graži karjera, graži pabaiga ir viskas gražu.
