Grįžęs iš Prancūzijos, vilnietis inžinierius pasakojo savo įspūdžius „Lietuvos ryto“ dienraščiui.
„Mintis keliauti į Prancūziją kilo po 2012 m. čempionato, kai dalyvavome loterijoje, išlošėme bilietus į dvejas „Euro 2016“ rungtynes, o paskui gavome daugiau bilietų. Taip mūsų – keturių draugų kompanija – nuskridome į Nicą, išsinuomavome automobilį, kuriuo per 10 dienų pravažiavome 1700 kilometrų, aplankėme keturis miestus ir stadionuose stebėjome ketverias rungtynes.
Marselyje matėme Prancūzijos ir Albanijos rungtynes, Nicoje – Ispanijos ir Turkijos, Sent Etjene – Anglijos ir Slovakijos, Paryžiuje – Islandijos ir Austrijos. Pastarasis mačas labiausiai sužavėjo. Manėme: bus blankios rungtynės, bet jos turėjo didelę reikšmę, o 2:1 laimėję islandai išmetė austrus iš turnyro.
Matėme daugybę įvairių šalių sirgalių. Prancūzai, nors jų ekipa ir yra turnyro šeimininkė, saviškius palaikė gausiai, bet tikros aistros nebuvo justi.
Dėl prancūzų vos nepatekome į riaušes viename Liono skersgatvių. Ten baruose ūžė anglai, prie kurių norėjome prisidėti ir mes, nes simpatizuojame Anglijos rinktinei. Bet grupė prancūzų užpuolė anglus, tad liko neigiamas įspūdis apie šeimininkus.
Labiausiai iš sirgalių išsiskyrė anglai. Jie tikri paršiukai – daug geria, keikiasi, voliojasi, kur papuola, nuogi maudosi fontanuose, pilsto vieni kitus alumi.
Kita vertus, jie yra tikra bomba. Labai triukšmingi, aplink jų būrius liejasi dainos ir alkoholio jūra. Ir tribūnose anglai nemiega.
Visiškai kitokie ispanai: jie siaučia ir dainuoja iki rungtynių, bet atvažiavę į stadioną tyli.
Turkai pasirodė neeuropietiški. Per jų rungtynes su ispanais kaip tik sėdėjome turkų sekcijoje. Pakabinome tribūnoje Lietuvos vėliavą, bet turkai uždengė trispalvę savo vėliavėlėmis. Supykome, todėl ispanų įvarčiai į turkų vartus pradėjo mus džiuginti. Tada pašėlo turkai – jie pyko ant savo rinktinės vartininko, ant žaidėjų, ant mūsų. Supratome, kad bręsta konfliktas, tad teko dingti iš savo vietų.
Islandų sirgaliai pasirodė visu gražumu. Jų skanduotė plojant rankomis ir vis sušunkant „uch“ yra išskirtinė. Net šiurpas kūnu eina. Nors stadionas buvo pilnas austrų, šeštadalį vietų užėmę islandai savo komandą palaikė garsiau. Islandai už stadiono ribų tokie šiaurietiškai ramūs, draugiški, tvarkingai stovėdavo eilėse prie įėjimų.
Saugumas čempionate – aukšto lygio. Sirgaliai tikrinami keliais etapais. Iš pradžių visi pereina lengvą apsaugos darbuotojų filtrą, paskui padalijami į grupeles prie bilietų patikrinimo punktų, o galiausiai kruopščiai apieškomi po vieną. Į stadioną negalima įsinešti nieko – iš manęs ir mažą vandens buteliuką paėmė, pirma pasiūlę atsigerti.
Nežinau, ar pakilo kainos dėl čempionato, bet jos mums atrodė astronominės. Bokalas alaus bare kainuoja tris kartus daugiau nei Lietuvoje. Užtat parduotuvėse produktų kainos panašios, kaip pas mus. Na, gal apie 10 procentų aukštesnės.
Aš važiavau į Prancūziją dėl futbolo ir gavau, tai ką norėjau. Niekada nebuvau patyręs tokios futbolo fiestos mąsto, nors esu buvęs rungtynėse Anglijoje, Olandijoje.
Per Europos čempionatą bendra nuotaika labai stipri. Net milijoninis Paryžius nuklotas sirgaliais, visi aplink žino, kas vyksta. Energija – ypatinga.“
