E.Jankauską jau lydi prakeiksmas. Nors prieš rungtynes lygiosios su Škotija skambėjo gerai, Lietuvos rinktinės futbolininkai buvo atsidūrę priekyje ir jiems nedaug trūko iki skambios pergalės. Vėl.
Tačiau Lietuvos futbolo sirgaliams ir vėl teko svarstyti, kas būtų, jeigu būtų.
Lietuvos rinktinė vos nesukėlė košmaro „Hampden Park“ stadione, bet dvikova su Škotija baigėsi 1:1.
„Labiausiai gaila žaidėjų, kuriems ir vėl reikia išgyventi šį jausmą. Per savo karjerą esu ne kartą buvęs tokiose situacijose, taip pat laimėjęs paskutinę sekundę. Žinau, ką tai reiškia, – po atrankos į 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą rungtynių kalbėjo Lietuvos rinktinės strategas. – Bet rezultatas – geras. Esu patenkintas futbolininkų žaidimu.“
Visi keitimai – priverstiniai
Lietuvos rinktinė per dvikovą su Slovėnija pirmavo 2:0, bet neišlaikė persvaros. Mačas Vilniuje baigėsi 2:2, o varžovai išlygino per teisėjo pridėto laiko minutę. Tada išlyginamasis įvartis buvo įmuštas galva.
Šįkart įvartis į Lietuvos rinktinės vartus krito irgi po situacijos, kai reikėjo geriau sužaisti antrajame aukšte.
Lietuviai pirmavo po 59-os minutės, kai įvartį įmušė Fiodoras Černychas. Tada Lietuvos sirgaliai tiesiog siautė, o škotai švilpė. Jiems atsilikimas prilygo tragedijai. Škotų žaidėja iškart ėmė spausti lietuvius, kurių jėgos seko.
E.Jankauskas 65 minutę atliko du keitimus – į aikštę žengė Vytautas Andriuškevičius, kuris pakeitė Vaidą Slavicką, o iš paskos į aikštę bėgo ir Karolis Chvedukas, kuris keitė Artūrą Žulpą.
„Visi mūsų keitimai priverstiniai. Jie vyksta arba dėl traumų, arba dėl išsekimo. Neatsimenu paprasto keitimo. Visi jie – priverstiniai, – sakė E.Jankauskas. – Rungtynės buvo labai intensyvios ir mūsų žaidėjams trūksta tos savaitinės praktikos. Pabaigoje buvo labai sunku rasti jėgų judėti. Šiuo aspektu mes pralaimime stiprioms komandoms, tačiau esame kovingi, komandoje dvasia – puiki. Tai aikštėje matyti aiškiai. Vaikinai nusipelnė rezultato ir gali savimi didžiuotis.“
Klaidos – už uždarų durų
Per dvikovą su Slovėnija atsiradęs savotiškas prakeiksmas jį pasivijo 89 minutę, kai įmušė Jamesas McArthuras.
Škotai ir toliau spaudė, o jų sirgaliai itin garsiai švilpė kaltindami Lietuvą laiko tempimu.
„Galiu patikinti, kad niekas netempė laiko. Žaidėjai buvo ant vejos dėl to, kad arba jiems traukė kojas nuo nuovargio, arba dėl to, kad jie buvo sudaužyti. Matėte, kiek buvo smūgių į galvą, alkūnių“, – sakė E.Jankauskas.
Lietuvos rinktinė dar galėjo išsiveržti, kai trys mūsų futbolininkai pasileido į priekį. Tuomet F.Černychas mojavo rankomis ir prašė perdavimo, bet po keitimo aikštėje pasirodęs Mindaugas Grigaravičius nesugebėjo priimti šaltakraujiško sprendimo. Jis delsė ir galiausiai atliko ilgą perdavimą, kuris baigėsi nusivylimo atodūsiu.
„Labiau norėčiau pažymėti tai, kas buvo gero, – sakė E.Jankauskas. – Įmušėme labai puikų įvartį. Jis įmuštas po kombinacijos. Tai nebuvo atsitiktinis įvartis. Buvo gerų išėjimų į ataką, turėjome puikių progų įmušti. Žinome, kad ne visi smūgiai kris į vartus. Škotai irgi turėjo progų. Abi komandos galėjo ir laimėti, ir nelaimėti. Prisėdus ir ramiai pagalvojus tas rezultatas nėra blogas.“
Ant stalo – reputacija
Bet antradienį E.Jankauskui ir futbolininkams teks parodyti, kad gali būti ir geriau.
Lietuvos rinktinė Vilniuje susitiks su Maltos futbolininkais. Šie šeštadienį 0:2 nusileido anglams, o škotai juos sutriuškino 5:1.
„Futbolininkams svarbu atsistatyti. Žiūrėsime, kaip jiems seksis“, – kalbėjo E.Jankauskas.
Strategui pavyko išlaikyti jau du svarbius egzaminus, bet jis puikiai supranta, kad atsipalaiduoti negalima. Lietuvos rinktinės aistruoliai dabar laukia tik pergalės.
„Artėja kitos rungtynės, kurios dar svarbesnės. Mes negalime nuleisti kartelės ir nesėkmingai žaisti su Malta. Taip sugadintume savo reputaciją. Per šias rungtynes futbolininkai pelnė pagarbą, tad negalime nuvilti sirgalių“, – apie dvikovos svarbą kalbėjo E.Jankauskas.
– Ar jaučiatės nustebinę Škotijos rinktinę? – žurnalistai paklausė E.Jankausko.
– Neabejoju, kad jie buvo nustebę. Žinau, ką Škotijai reiškia futbolas. Žinau, ką reiškia žaisti su silpnesnėmis komandomis ir nelaimėti prieš jas. Lietuvoje sunku lyginti tokį įvykį, nes mūsų čempionatai nesulaukia tokio susidomėjimo. Čia rungtynes stebėjo kokie 40 tūkstančių žmonių ir jie namo nėjo patenkinti.
– Ir vėl lygiosios, tačiau prieš rungtynes sakėte, kad tai – geras rezultatas. Niekas nepasikeitė?
– Tai pozityvus rezultatas. Atvykome į tokį stadioną ir žaidėme su galinga rinktine bei pastatėme juos į tokią situaciją. Iš kitos pusės, gaila, nes antrą kartą, nors ir nepralaimime, stadioną paliekame liūdnoki. Tas jausmas – pažįstamas ir toks pat neskanus. Lieka dvejopi jausmai, bet esu patenkintas vaikinų kova. Žinau, kiek kainuoja tokios rungtynės.
Rungtynės buvo labai intensyvios ir mūsų žaidėjams trūksta tos savaitinės praktikos. Pabaigoje buvo labai sunku surasti jėgų judėti. Šiuo aspektu mes pralaimime stiprioms komandoms, tačiau esame kovingi, komandoje dvasia – puiki. Tai aikštėje matyti aiškiai. Vaikinai nusipelnė rezultato ir gali savimi didžiuotis.
– Nerijus Valskis 85-ą minutę aikštę paliko sukandęs dantis. Ar jis patyrė rimtą traumą?
– Reikėtų kalbėti su medikais, nes kambarys buvo pilnas traumuotų žaidėjų. Matėte, kokios buvo rungtynės: daug mojavo alkūnėmis, trankėsi galvomis. Niekas negailėjo nei savęs, nei kitų. Po trijų dienų laukia rungtynės, nes atsigavimas tampa didžiausiu iššūkiu.
– Škotų sirgaliai lietuviams švilpė ir kaltino juos laiko tempimu. Ar deginote laiką?
– Tikrai ne. Lengva iš šono švilpti. Žmonės neįsivaizduoja, ką reiškia žaisti Lietuvos ar kitose lygose, kur rungtyniauja mūsų futbolininkai. O varžovai žaidžia Anglijoje. Mums labai sunku visas rungtynes išlaikyti tokį tempą.
– Prieš rungtynes sakėte, kad svarbiausia – vyriškumas. Ar futbolininkai pateisino jūsų lūkesčius?
– Taip. Statistika rodo, kad jiems šiek tiek pralaimėjome pirmuosius kamuolius, tačiau kova dėl jų – kiekvieno škoto kraujyje. Vyriškumu nenusileidome.
– Prieš rungtynes akcentavote škotų žaidimą kraštais. Tą ir matėme. Ar jus jie kažkuo nustebino?
– Šioms rungtynėms buvome labai gerai pasiruošę. Žinojome, kokios jų stipriosios pusės, kokie ginklai. Bandėme tai izoliuoti. Mums tai pavyko labai gerai, bet tai pareikalavo daug energijos. Vyrai vykdė užduotis ir negailėjo savęs.
Ar mane jie nustebino? Taip, nes jie rodė didelį kovingumą. Visos komandos turėtų iš to mokytis.
Bet mane labiau džiugino tai, kad nenusileidome nei kovoje, nei žaidimo lygiu. Pabaigoje fiziškai nusėdome, bet žinome to priežastis. Kol kas dėl to nieko nepadarysite.
– Rungtynių pabaigoje svarstėte, ką leisti į aikštę – M.Grigaravičių ar Liną Klimavičių. Ar dabar priimtumėte kitokį sprendimą?
– (po pauzės) Visada kyla minčių, ar galėtum atsukti laiką, bet mes nė viename rungtynių etape nenorėjome lįsti į baudos aikštelę ir tiesiog spardyti kamuolį. Ir per rungtynes su Slovėnija, ir su Škotija per paskutines dešimt minučių dažnai atsidurdavome šalia jų baudos aikštelės. Šįvakar buvo tas pats.
– Atrankos ciklą pradėjote dvejomis lygiosiomis. Ką manote apie tokį startą?
– Abejos rungtynės nuteikė optimistiškai. Man šiek tiek skaudu, kad vaikinams reikia išgyventi šitą jausmų gamą, kai atrodo, kad pergalė – čia pat, bet ji išslysta. Daug esu turėjęs tokių rungtynių, kai nelaimėdavome ar laimėdavome paskutinę sekundę. Žinau, ką tai reiškia žaidėjui, kuris jau negalėjo atiduoti daugiau. Toks jausmas, kad tą pergalę pavagia. Jausmas – nepavydėtinas. Jo nepatyręs nesuprasi. Dabar svarbiausia likti su pozityviais momentais.
