Perspektyvių žaidėjų paieška, legionierių samdymas ar užmojai iškovoti medalius – visa tai nesvetima Moterų futbolo akademijos (MFA) „Žalgirio“ komandai.
Vilnietės praėjusį savaitgalį baigė A lygos sezoną, o bronzos medaliai iš rankų išslydo paskutinę sekundę.
Nuo medalių – vienas žingsnis
Pernai žalgirietės jau dabinosi bronza, bet šiemet pakartoti tokį laimėjimą sutrukdė lemiamose rungtynėse įtikinamai rungtyniavusi Gargždų „Bangos“ komanda.
Nors „Žalgirio“ merginos paskutiniame ture pasiekė pergalę prieš ŠSG-FA „Akmenės“ futbolininkes, Gargždų „Banga“ netikėtai įveikė vicečempionių titulą iškovojusią Kauno „LSU-Žarą“ ir neleido vilnietėms jų pasivyti.
Lygoje jau tradiciškai triumfavo Šiaulių „Gintros-Universiteto“ futbolininkės, čempionių titulą užsitikrinančios dvyliktą sezoną iš eilės.
Ateitį regi šviesesnę
Po paskutinio A lygos turo „Žalgirio“ komandos strategas Domas Paulauskas teigė, kad medalių nepavyko iškovoti dėl sezono antroje pusėje išbarstytų taškų.
„Svarbiausios sezono rungtynės buvo antrajame ir trečiajame ratuose, mes joms ruošėmės, tačiau išvykoje tiek su Kaunu, tiek su Gargždais mums nepavyko iškovoti taškų. Tai lėmė, kad paskutiniame rate ne viskas nuo mūsų priklausė.
Šis sezonas atnešė labai daug naujų vėjų į komandą, pasikeitė treneriai, taip pat vyko žaidėjų rotacija. Natūralu, kad komandai reikia daugiau laiko praleisti kartu, įgauti patirties.
Matau jau ir pasikeitusį mąstymą – toks ir buvo trenerių tikslas. Nors dabar mums tai kainuoja klaidų, ateityje leis pasiekti geresnį rezultatą“, – sakė D.Paulauskas.
MFA „Žalgirio“ futbolininkės 6 klubų turnyre per 20 rungtynių iškovojo 10 pergalių ir nė karto nesužaidė lygiosiomis.
Rezultatyviausia ekipos žaidėja tapo Ugnė Adamavičiūtė, sezono metu atlikusi dvylika taiklių smūgių. Tiesa, pagal šį rodiklį lygoje ji užima 8-ąją vietą ir gerokai atsilieka nuo Šiaulių komandos legionierės Tatjanos Kozyrenko, įmušusios net 50 įvarčių.
Nors Lietuvos futbolo federacija (LFF) ir judėjimas „Moterys už futbolą“ pastaruoju metu rengia nemažai projektų ir akcijų, įtraukiančių jaunesnio amžiaus mergaites į šį sportą, pati infrastruktūra išplėtota palyginti silpnai.
Dėmesio vis dar trūksta
Pagrindinis MFA „Žalgirio“ komandos namų stadionas – natūralios dangos aikštė nuošaliame Panerių rajone. Merginos čia treniruojasi tik šiltuoju metų laiku, o žiemą tenka persikelti į salę, nes uždarų futbolo aikščių nepakanka net aukščiausio lygio vyrų varžyboms.
„Lietuvos futbolo infrastruktūra nėra gerai išplėtota, natūralias aikštes Vilniuje galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais, dirbtinės dangos aikščių yra kiek daugiau, o dengtas maniežas – tik vienas.
Į sporto sales pakliūti taip pat nėra lengva, visur karaliauja krepšinis.
Reikia, jog visuomenė suprastų, kad tai ne tik profesionalus sportas, bet ir smagus laisvalaikio leidimo ar net gyvenimo būdas“, – sakė „Žalgirio“ krašto gynėja Kotryna Kulbytė.
Subūrė mergaičių akademiją
Žalgiriečių treniruotės dažniausiai vyksta iki penkių kartų per savaitę, o joms vadovauja profesionali ir patyrusi trenerių komanda.
Kadangi rėmėjų klubas sulaukia nedaug, išlaidas už treniruočių procesą, aikštės nuomą ir išvykas merginoms neretai tenka padengti savo lėšomis.
Tačiau žaidėjos teigia, kad joms svarbiausia – meilė futbolui, todėl net sudėtingos sąlygos neužkerta kelio tobulėti.
„Dabar merginų susidomėjimas futbolu yra tikrai didelis. Vis jaunesnės mergaitės prisideda ir išbando šią sporto šaką. Štai neseniai įkurtoje mergaičių akademijoje „Bitės“ jauniausiai žaidėjai yra suėję tik treji metai“, – sakė trenerės darbą pasirinkusi Kotryna.
Marga komandos sudėtis
„Žalgiris“ išsiskiria kaip itin spalvinga ekipa. Pagrindinėje komandoje rungtyniauja skirtingo amžiaus futbolininkės.
Jauniausioms yra vos 13 metų, o vyresnės žaidėjos mokosi universitetuose ar dirba. Taip pat prie ekipos noriai prisideda legionierės iš užsienio.
„Žalgirio“ ekipoje įvairiais laikotarpiais yra rungtyniavusios žaidėjos iš Gruzijos, Vokietijos, Ispanijos bei kitų Europos valstybių.
Futbolininkės greitai prisitaikydavo prie lietuvių žaidimo stiliaus ir tapdavo nemenku iššūkiu varžovėms.
Daugiau nei metus Vilniuje praleidusi krašto saugė iš Gruzijos Ana Čeminava teigė – rungtyniauti Lietuvoje yra vienas maloniausių karjeros etapų.
„Nors kiekvieną sezoną užimti trečiąją vietą klubui būna sunku, tikrai mėgaujuosi žaidimu Lietuvoje. Man patinka gera atmosfera komandoje ir kokybiškas treniruočių procesas.
Be to, Vilnius – tikrai puikus miestas. Ypač mėgstu Senamiestį“, – sakė Gruzijos legionierė.
Amžiaus ir kultūriniai skirtumai netrukdo žaidėjoms bendrauti – merginos tiek aikštėje, tiek už jos ribų kartu praleidžia daug laiko ir stengiasi palaikyti šiltus santykius.
„Mes esame kaip viena didelė šeima, todėl labai lengvai bendraujame. Palaikome, padrąsiname viena kitą. Mūsų tarpusavio ryšys yra stiprus, nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus žaidėjos“, – teigė „Žalgirio“ ir Lietuvos merginų jaunimo rinktinės gynėja Eva Šelepen.
Sulaukia aistruolių palaikymo
Palaikyti merginų svarbiausiose rungtynėse dažnai susirenka ne tik artimieji, bet ir komandos sirgaliai.
Nors moterų ekipa ir nėra oficialiai susijusi su tokį pat pavadinimą turinčia Vilniaus „Žalgirio“ vyrų komanda, pastaruosius palaikantis „Pietų IV“ aistruolių klubas aktyviai serga ir už merginas.
Teisėjams ne kartą yra tekę stabdyti rungtynes dėl pirotechnikos naudojimo šalia aikštės, tačiau vilnietėms toks palaikymas labai svarbus.
„Labai džiaugiamės, kad „Pietų IV“ aistruoliai ateina sirgti už mus. Tai malonu, nes jaučiant palaikymą norisi dar labiau stengtis ir kovoti.
Smagu, kad jie serga ne tik už vyrus futbolininkus, bet prisideda ir prie moterų futbolo populiarinimo. Už tai esame jiems labai dėkingos“, – sakė gynėja E.Šelepen.
Jau ne vienus metus futbolu gyvenanti K.Kulbytė džiaugėsi, kad požiūris į futbolu užsiimančias merginas keičiasi.
„Anksčiau vyravo įvairiausių stereotipų, kad futbolas – vyrų sportas ar kad nuo futbolo kojos bus kreivos. Žaidžiant mišriuose turnyruose dažnokai tekdavo išgirsti ir klausimų, ką aš čia veikiu. Tuomet atsakymą į klausimą stengdavausi parodyti aikštėje.
Tačiau kuo toliau, tuo rečiau girdimos tokios replikos, o aplinkinių jau nebestebina, kad mergaitės ir merginos žaidžia futbolą. Nebesulaukiame ir replikų „Merginų futbolas? Lietuvoje?“. Viskas keičiasi į gera“, – sakė K.Kulbytė.