1983-iųjų sezoną vainikavo išvyka į naują egzotišką tašką – Lietuvos sostinę Vilnių. Reikėjo būtinai įveikti vietos „Žalgirį“. Bet, kaip rodė SSRS aukščiausiosios futbolo lygos naujokų žalgiriečių rezultatai, daugeliui klubų tai buvo neįkandama užduotis, o namuose jie išvis niekam nenusileisdavo.
Į kelionę išsiruošė beveik visa 33-iojo sektoriaus fanų grupė.
Iš Varšuvos stoties Leningrade į Vilnių kasdien važiuodavo keturi traukiniai. Vienas Lietuvos sostinę pasiekdavo naktį, kitas – ankstų rytą, trečias – apie 11 valandą, ketvirtas – popiet. Aš atvažiavau anksti ryte, drauge – dar apie šimtas mūsiškių. Iš padrikų šūksnių, skidusių po miegantį miestą, supratau, kad prie stoties yra dar ne mažiau 50 žmonių. Fanų turėjo atvykti ir kitais dviem traukiniais – rekordinis skaičius rungtynėse išvykoje.
Mes būriavomės stoties aikštėje, aptarinėdami veiksmų planą ir perspėdami jaunimą apie galimus „miško brolių“ išpuolius ir jų „didelę meilę rusų okupantams“. „Labusų“ (taip rusai pravardžiuoja lietuvius, žodis kilęs iš lietuviško „labas“ – Red.) ir vietos nacionalistų provokacijų buvo galima laukti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu, todėl nusprendėme laikytis didesnėmis grupėmis.
Instruktažo metu buvo nuolat skanduojama, dažniausiai – „Mes atvažiavome nugalėti!“. Nuaidėjo sprogstamojo paketo trenksmas. Ir iškart po to į aikštę atlėkė kelios milicijos mašinos įjungtomis sirenomis. Tai mums priminė, kad vis dėlto esame Sovietų sąjungoje.
„Žalgirio“ stadiono link patraukusioje mūsų kompanijoje buvo apie 20 žmonių, bet jokių provokacijų taip ir nesulaukėme. Prie pat stadiono pamatę grupes, kuriose būdavo kažkas baltai-žalio, siūlėme pasimušti – bent jau vienas prieš vieną. Vieni vaizdavo, kad nesupranta rusiškai, kiti tiesiog pabėgdavo. Atrodo, mūsų fanų naktiniai žygiai po Vilnių išgąsdino vietinius.
Kalbėjo, kad po Maskvos „Spartak“ sirgalių viešnagės per vietos radiją skambėjo perspėjimai apie chuliganų iš Rusijos atvykimą ir rekomendacijos neiti į gatves, kad nepasiduotų provokacijoms. Gal tai gandas, gal ne, bet ką girdėjau, tą pasakoju.
Nusipirkome bilietus ir rungtynių programėles vietos kalba. Nepažinome mūsų komandos sudėties: Biriukovas, Želdukovas, Larionovas, Vedenejevas (autorius turi galvoje prie rusiškų pavardžių pridėtas lietuviškas galūnes – Red.). Stadiono teritorijoje sutikome 10-15 mums draugiškų Kijevo „Dinamo“ fanų, kurie sirgo ir už ledo ritulio komandą „Sokol“, todėl ištisus metus važinėjosi po varžybas.
Besibaigiančiame sezone SSRS čempiono titulas pralėkė šalia Kijevo į Dnepropetrovską ir vietoj paskutinio namų mačo „Dinamo“ fanai pasirinko išvyką į ledo ritulio rungtynes Rygoje, o iš ten užsuko į Vilnių, kad drauge su mumis šoktų ant „labusų“. Per dvikovą tarp „Žalgirio“ ir „Dinamo“ ukrainiečiai atsiėmė savo ir dabar norėjo atsiteisti. Mes, žinoma, buvome „už“, bet oponentų kol kas nesimatė.
Tačiau aptikome du subjektus, kurių iš pirmo žvilgsnio buvo neįmanoma pažinti, bet jų priklausomybė Piterio fanams atsispindėjo veiduose. Kaip Valera ir Andrejus rado grimo, galima sakyti, svetimoje šalyje – nežinia. Tai buvo pirmasis makiažas futbolo klubo garbei: veidai buvo padalinti į tris sektorius ir padengti mėlyna-balta-žydra spalvomis. Dabar tai kasdienybė, o tada – jei tai nebūtų Lietuvoje – būtume sulaikyti už antisovietinę propagandą.
Bet ir Vilniuje milicininkai paprašė nusivalyti dažus sakydami, kad kitaip neįleis į stadioną.
Po to surengėme fotosesiją. Fanų buvo daug, fotoaparatų – irgi, bet nuotraukų galiausiai išėjo mažai. Labai gaila.
Prieš kelionę į Vilnių per televiziją parodė filmą „Pirmyn, Prancūzija!“ apie tai, kaip prancūzų regbio rinktinės gerbėjai atvyko į mačą Anglijoje. Jie vaikšto po miestą, jų ieško oponentai iš anglų stovyklos. Pas vieną prancūzą talismanas – gaidys, išdažytas nacionalinės vėliavos spalvomis.
Mūsiškis Paša Vilniuje nuėjo į turgų ir nusipirko ten naminį paukštį. Bandydami nudažyti jį „Zenit“ spalvomis, vaikinai ant plunksnų išspaudė rašalą iš parkerio.
„Žalgirio“ stadione mūsų sektoriuje susirinko pakankamai įspūdinga tiems laikams palaikymo grupė – 280 žmonių. Gerai siautėm, daugybė vėliavų, nepriešiški pareigūnai ir svarbiausia – mes kartu su komanda laimėjome. „Žalgiris“ neatlaikė futbolininkų ir fanų spaudimo – 1:0! „Zenit“ vienintelis, Vilniuje pasiėmęs visus taškus. Galutinėje lentelėje mes – ketvirti, „labusai“ – už mūsų.
Bet buvome suglumę: per visą dieną – jokių didelių susidūrimų su „labusais“, o jau netrukus reikės sėsti į traukinį. Ir staiga pradeda plaukti informacija: aikštėje būriuojasi kažkokie neaiškūs, o skvere – dar dvidešimt žmonių.
Galvojame: rautis pirmiems ar laukti puolimo? Paskelbia, kad tuoj prasidės laipinimas į traukinį. Yra du keliai į peroną: viršutinis – per perėją ir apatinis – požeminiu tuneliu. Mes pasirinkome apatinį.
Traukinį atvarė į paskutinį peroną. Tarp mūsiškių buvo daug merginų ir paauglių. Nusprendėme, kad priekyje ir gale kolonos turi eiti smogiamosios pajėgos atremti puolimui, jei toks bus.
Aš ėjau priekyje. Pradėjęs lipti laiptais į peroną buvau atakuotas proletariato ginklu – dideliais akmenimis, kurie lėkė pro atidarytas išėjimo duris.
Kelio atgal nėra, savi stumia – beveik trys šimtai žmonių. Einantieji gale dar nežino, kas dedasi priekyje. Kuo greičiau atsidursime viršuje, tuo mažiau akmenų pataikys mums į galvą. Kaip kulka skrieju laiptais aukštyn, šalia – Kaulalaužys, už mūsų – trepsėjimas. Koja atidarau duris ir matau, kaip sprunka lietuviai. Jų iš viso tik 15-20 žmonių, reikia pasivyti ir pamokyti už porą akmenų, kurie praslydo per mano galvą.
Bėgdamas iškertu vieną, Serioga – kitą. Nesustojame, pasivejame dar porą, pora smūgių – žmogus nokautuotas. Pirmyn! Bet staiga iš už paskutinio vagono pasirodo „miško broliai“ ir vėl apmėto mus akmenimis. Apsisuku ir matau, kad mes su Serioga – tik dviese. O kur kiti 278 žmonės?
Reikia veržtis pas savus: nėra noro gulėti nei lavoninėje, nei perone! Besibraudami patekome į dešimties žmonių žiedą. Į vieną mano smūgį gaunu tris. Praleidžiu porą, vieną – gerą ir imu virsti, griebdamas kaip už autobuso turėklo vieno „labuso“ krepšį. Griūnu minkštai, „labusai“ išsibėgioja. Tas, už kurio krepšio įsikabinau, jį palieka ir pabėga su kitais.
Tokio sprukimo priežastimi tapo vieno iš 47-ojo sektoriaus fanų grupuotės lyderio Juros Notaro pasirodymas. Jis puolė ant mane su Kaulalaužiu supusių lietuvių ir vienam „miško broliui“ pakankamai padoriai vožė į galvą: tas prigulė ant asfalto. Kiti spruko už traukinio.
Tuoj pat pasirodė mūsų smogiamoji grupė, padėjo man atsistoti ant kojų su svetimu krepšiu rankoje. Manasis krepšys turėjo būti vagone kartu su jaunimu, kuriems palikau pasirūpinti mano daiktais. Sumaištis truko gal kokias dešimt minučių. Iki traukinio išvykimo liko penkios minutės, susirinko mūsiškiai, nusprendėme parūkyti.
Padėkojau Notarui už savalaikę pagalbą. Nors jis ir iš kito fanų sektoriaus, bet svetimame mieste smarkiai išgelbėjo: nepabūgo vienas šokti prieš dešimt.
Netikėtai iš viršutinio perėjimo pusės vėl ėmė lėkti akmenys. Atsakyti „partizanams“ nebuvo laiko. Mes ėmėme spraustis į vagoną. Traukinio palydovė kažką kalbėjo apie bilietus, kol jai į galvą nepataikė akmuo ir mes visi sulipome, o ją palydėjome į kupė. Pro langą matėme tuos, kurie nusprendė važiuoti po valandos išvykstančiu traukiniu, o taip pat draugus kijeviečius ir Notaro išjungtą „labusą“, kuris toliau gulėjo perone.
Kai pasiekiau savo vagoną, prie manęs priėjo maždaug 14-metis vaikinukas, ištiesė mano krepšį ir pasakė: „Dėde Kostia, čia jūsų!“ Prisigyvenau: dėde... O man vos prieš dvi savaites buvo suėję 16-ka.
Panaršę trofėjiniame krepšyje radome sportines šlepetes, kelnes ir savos gamybos vėliavą – metras ant pusantro. Baltas audeklas, iš abiejų pusių prisiūtas riebus žalias kryžius, kampe – Ž raidė – Žalgiris. Neblogas trofėjus, kurį pasilikau sau, o tolesnis „labuso“ krepšio likimas manęs nedomino.
Grįžome laimingai. Po Vilniaus kaulus skaudėjo savaitėlę, bet niekas nebuvo lūžę.
