Tuomet galvoje visiems sukosi vienintelis tikslas – kelialapis į pagrindinį UEFA moterų Čempionių lygos turnyrą. Šis siekis atrodė realus, tačiau tuo pat metu buvo aišku, kad jam įgyvendinti prireiks ir milžiniškų pastangų ir, žinoma, sporto deivės Fortūnos šypsnio.
Jau po savaitės alinantį vasaros darbą rengiantis atrankos varžyboms vainikavo džiaugsmo šokis aikštės viduryje. Lietuvoje futbolo aistruoliai džiūgavo, o laikraščiai ir interneto portalai mirgėjo skambiomis antraštėmis apie dar vieną istorinį „Gintros“ supermergaičių pasiekimą.
Prieš burtų traukimo ceremoniją, žvelgiant į potencialių varžovų klubų vardus, šešioliktfinalyje buvo sunku prognozuoti, kad džiaugsmo šokio scenarijus šį sezoną gali pasikartoti, todėl įrašą iš Gruzijos norėjosi žiūrėti dar ir dar, prisimenant smagiausias euforijos akimirkas. Paaiškėjus, kad „Round 32“ etape Rimanto Viktoravičiaus auklėtinių lauks akistata su Šveicarijos čempione Ciuricho „Zurich Frauen“ sužibo nedidelė viltis.
Spalio 4-ą po ilgų metų pertraukos futbolo aistruoliai galėjo ir vėl išvysti nostalgiją keliantį vaizdą – minia žmonių būriavosi prie Šiaulių miesto savivaldybės stadiono laukdami neeilinio futbolo reginio – UEFA moterų Čempionių lygos šešioliktfinalio rungtynių.
Nepaisant liūties beveik du tūkstančiai žiūrovų stebėjo intriguojantį susitikimą, kuris baigėsi taikiai 1:1. Po rungtynių spaudos konferencijoje arogantiškai nusiteikęs Ciuricho klubo strategas Luca Fiorina rėžė: „visi įvykiai bus išspręsti po savaitės Šveicarijoje“.
Ir jie buvo išspręsti. Tik ne italų stratego vadovaujamos komandos naudai. Ciuriche nuaidėjus rungtynių teisėjos švilpukui šveicarių treneris buvo toks šokiruotas, kad net pamiršo visas UEFA inicijuojamas garbingo žaidimo taisykles ir nepaspaudė rankos pasveikinant su pergale „Gintros-Universiteto“ treneriui.
Tačiau tai džiaugsmo nei kiek nesumažino. Žaidėjos puolė viena kitai į glėbį, o stadione susirinkusi daugiatūkstantinė minia nuščiuvusi stebėjo šlovės spinduliuose besimaudančio „nežinomo“ klubo iš Lietuvos triumfą.
„Gintra-Universitetas“ Europai pasiuntė aiškią žinutę – futbolas žaidžiamas širdimi. Jeigu po šiauliečių pergalės atrankos varžybose mirgėjo Lietuvos žiniasklaidos antraštės, tai po pergalės Šveicarijoje Šiaulių ir Lietuvos vardas plačiai nuskambėjo per visą Europą.
Neilgai trukus paaiškėjo, kad tarp 16-os pajėgiausių Europos moterų futbolo klubų antrą kartą patekusio „Gintros-Universiteto“ laukia milžiniškas iššūkis aštuntfinalyje, nes į Lietuvą atvyks komanda, kurią žino, net ir labai paviršutiniškai sportu besidomintis žmogus – „FC Barcelona“.
Suvirškinus informaciją visi ėmėsi savo darbų – treneriai ir futbolininkės pradėjo intensyvų treniruočių pasiruošimo procesą, tuo tarpu administracijai teko gerokai paplušėti sprendžianti aibę organizacinių klausimų – nuo nežinia kokių lūkesčių turinčių svečių apgyvendinimo iki idealaus stadiono infrastruktūros paruošimo.
Žinoma, jeigu sąvoką „idealus“ šiuo atveju galima kažkokiu mistiniu būdu susieti su stadiono infrastruktūra. Vis tik įvairūs niuansai visų prie šio renginio organizavimo prisidėjusių dėka buvo išspręsti geriausiai, kaip tai leido esamos galimybės, o prie komforto pripratę svečiai ir UEFA delegatai rungtynių organizavimą įvertino aukščiausiais balais.
Tiesioginiu skrydžiu į Šiaulių oro uostą nusileidžiančios elitinės Europos komandos pasitikti susirinko gausus būrys žurnalistų. Pasinaudodami proga įsiamžinti su garsiomis viešniomis jau lūkuriavo net ir patys oro uosto darbuotojai, kuriems tai taip pat buvo itin reta šventė.
Daugiau nei 4 milijonų eurų biudžetu disponuojančio klubo gretose buvo galima išvysti ir su plačia šypsena pro kuklų Šiaulių oro uosto terminalą žengiančią geriausią planetos futbolininkę olandę Lieke Martens. Dar nevėlus, bet jau gūdžioje tamsoje paskendęs vakaras Šiauliams iš tiesų buvo neeilinis – paskutinį kartą čia sportiniai krepšiai bagažo taku slinko dar 2011–ais metais, kuomet Europos krepšinio čempionato metu Šiauliuose leidosi Prancūzijos ir Vokietijos rinktinės.
Bilietai į istorinį mačą buvo graibstomi jau nuo pat jų prekybos pradžios, o rungtynių dieną jų visai nebeliko – jaukaus vakaro tamsoje apšviestas Šiaulių miesto savivaldybės stadionas buvo sausakimšas. Tokį jį, ko gero gali atminti tik vyresnio amžiaus futbolo gerbėjai, kurie į stadioną traukdavo palaikyti Šiaulių „Tauro“ ar vėliau Šiaulių „Karedos“ vyrų futbolo komandų.
Lietuvos moterų futbolo istorijoje – lapkričio 8-os vakaras neabejotinai buvo unikalus atvejis. „Gintros-Universiteto“, Šiaulių ar Lietuvos atributika pasipuošę žmonės, tarp kurių buvo galima matyti ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentę Dainą Gudzinevičiūtę bei būrį kitų garbių svečių skubėjo užimti savo vietas, o futbolo įvykiu susižavėjusios mergaitės spindinčiomis akimis laukė iš tunelio pasirodysiančių futbolininkių. Buvo akivaizdu, šie įspūdžiai paskatins ne vieną čiupti futbolo kamuolį ir jau rytoj žengti pirmus žingsnius sportininkės kelyje.
Kaip ir buvo galima tikėtis, rungtynių, kurios baigėsi nesėkmingai, didžiausiu kalbų objektu tapo kuriozinė situacija, kuomet įvartis privalėjo kristi į katalonių vartus. Deja, taip neatsitiko, o niršti dėl to, kad visi eskaluoja tik vienintelį rungtynių momentą nebūtų racionalu, atsižvelgiant į kasdien visuomenėje augantį sensacijų alkį.
Vis tik žaidėjoms, kurios aikštėje atidavė širdis, atvertė dar vieną naują Lietuvos sporto metraščio lapą, kuriame atsirado įrašas, kad Lietuvos futbolo komanda UEFA moterų Čempionių lygos aštuntfinalyje varžėsi su „Barcelona“ bei sukūrė vieną įsimintiniausių pastarųjų metų Lietuvos futbolo įvykių, yra mažų mažiausiai skaudu, kai po pralaimėjimo savo biudžetu, sporto bazėmis, o galų gale ir savo meistriškumu neprilygstančiam klubui Lietuvos žiniasklaida saviškių pasirodymą pavadina beviltišku, kaip mat pamiršdama visą sunkų kelią nueitą iki to, kad tokia akistata apskritai turėtų progą įvykti Lietuvoje.
Lietuvos čempionės aštuntfinalio serijoje galėjo pasirodyti ir sėkmingiau, pavyzdžiui, namuose pralaimėti ne 0:6, o 0:3, tačiau ar tai iš esmės pakeistų faktą, kad „Barcelona“ yra tiesiog visa galva pajėgesnė komanda, kurios sudėtyje kasdien dėl patekimo į starto sudėtį kovoja 20 lygiaverčių žaidėjų? Ar tai įtikintų, kad merginos aikštėje atidavė viską ką galėjo? Vargu. Tik ne tuos, kurie trindami rankomis laukia bet kokių saviškių nesėkmių, net nesuvokdami, kad varžymasis su tokiais oponentais jau yra didžiulė sėkmė padedanti žengti žingsnį aukštesnio lygio link.
Futbolą nors paviršutiniškai išmanančiam žmogui dar neprasidėjus šiai serijai buvo aišku, kad „Gintros“ komandai bus velniškai sunku. Nuaidėjus rungtynių teisėjos švilpukui Šiaulių miesto stadiono švieslentėje degė skaičiai 0:6, tačiau tribūnose stojosi susirinkusi minia bei palaikančiomis skanduotėmis ir gausiais aplodismentais futbolininkėms dėkojo už nepamirštamą futbolo vakarą. Būtent tokie momentai suteikia optimizmo bei skatina tikėti, kad vis dėlto yra ne maža dalis visuomenės vieningai besidžiaugiančios savo tautiečių pasiekimais, tik dažniau jie savo palaikymą išreiškia stadione, o ne komentarų skiltyse.
Verta paminėti ir vieną svarbiausių teigiamų pusių – futbolo evoliucija dar kartą patikėjo Lietuvos futbolo bendruomenė, kuri jau buvo primiršusi, kad ir aukščiausio lygio varžybose galima palaikyti nebūtinai Miuncheo „Bayern“, o ir Lietuvos klubą. Nekantriai laukiami rezultatai į duris pasibeldžia tuomet, kai tikslo surėmę pečius siekia visi, todėl nepraleidžiame progos padėkoti visiems patikėjusiems – Šiaulių miesto savivaldybei, partneriams ir rėmėjams be kurių tokie pasiekimai nebūtų įmanomi, o Šiaulių ir Lietuvos vardas taip ir liktų užgniaužtas šalies viduje.
Šį sezoną „Gintros-Universiteto“ merginos UEFA moterų Čempionių lygoje iškovojo 4 pergales, sykį sužaidė lygiosiomis ir patyrė abi nesėkmes prieš „Barcelona“ ekipą. Klausimas – tai nuostabu ar beviltiška?
