„O dabar apie liūdnus dalykus. Vakar užbėgau į tokią knaipę „Lužniki“. Ir man matyt per klaidą man davė du meniu – rusišką ir anglišką. Kaip sakoma, ieškokite skirtumų. Po velnių, jauti pasikeitimus. Du kartus. Kainos skiriasi du kartus. Angliškas meniu su išprotėjusiomis kainomis, – rašė vyras. – O dar blogiau, kad vakar taksistai pietų amerikiečiams tikino, kad jų mašinose esantys skaitliukai – euriniai. Pas juos tipo viskas eurais, eina sau. O kodėl tuomet ne svarais sterlingais?“.
Jis nufotografavo, kad rusiškame meniu bandelės su šampinjonais ir sūriu kainuoja 320 rublių (apie 4,4 euro), tai angliškame – 640 rublių (apie 8,8 euro). Taip pat populiarus Rusijoje antrasis patiekalas – činachai vietiniams kainuoja 380 rublių (5,2 euro), tai užsieniečiams – 760 rublių (apie 10,4 euro).
Po to N.Natanzonas tęsė savo netikėtus čempionato pastebėjimus. „Man papasakojo dar vienas taksistas, kaip pasiėmė 5000 rublių kelionei iš oro uosto iš tų „kvailų sirgalių“. Aš pasėdėjau taksi ir nutariau išlipti. O kas, jei pas jį taip pat euriniai kelionės skaitliukai“, – komentavo vyras.
Jis kreipėsi į visus savo tautiečius: „Ei, vyrai, pas jus į šalį atvyko svečiai. Rimtoki, linksmi žmogeliai iš viso pasaulio. Taip, jie kai kada pašūkauja, trukdo kai kam miegoti. Taip, jie serga už tuos, kurie yra prieš mus. Bet banaliai juos apvoginėti, apgaudinėti – ir kas jūs po to esate patys?
Jie susimokės jums tą dvigubą kainą, jūsų eurinius skaitliukus, už penkis kartus pabrangusį susmirdusį kambariuką su gyviais. Jie sumokės pinigus ir eis toliau linksmintis, kol jūs savo riebaluotais pirštais skaičiuosite uždarbį iš „puskvailių užsieniečių“. Todėl, kad jie puikiai supranta – linksmybės yra amžinos, o pinigai – tik akimirka. Nors dabar jūs galvojate, kad taip nėra, viskas atvirkščiai. Ir todėl jie turi kaifą, o jūs ir toliau liksite riebaluotais pirštais tarp gyvių ir tuščiuose baruose.
Bet galiu ir pateikti kontrastą. Vis dėlto aš vakar supratau, kas yra rusiškas svetingumas. Kai prie metro be jokio atlygio visi stengiasi viską paaiškinti užsieniečiams, kai girtą meksikietį veda į jo viešbutį ir jam prašant, toliau jį nemokamai vaišina kavinėse (šiandien, jis matyt, geria vaistus nuo galvos skausmo). Kai kažkas nori apgauti argentinietį, o jį užstoja mūsiškiai – juk svečių negalima skriausti.
Net tuomet, kai po sutraiškymo, Saudo Arabijos sirgaliai eina taranu į policijos kordoną, o šiek juos ne tik nedaužo lazdomis, bet guodžia ir praleidžia.
Supratau, kad esame svetingi, nes keliaujančius vokiečius įsileidžiame pas save pernakvoti ir nusiprausti, nors vieni su kitais susipažino prie butelio ant suoliuko. Supratau, kad nesvarbu, iš kur tu ir koks – svarbu, kad šypsaisi.“
