2013-siais Europos sąjungos ambasadoriumi paskirtas V.Ušackas savo akimis stebėjo pasirengimą svarbiausiam ketverių metų pasaulio futbolo įvykiui ir puikiai žino pasirengimo užkulisius.
Likus metams iki čempionato savo darbą Rusijoje baigęs V.Ušackas teigia, kad bene svarbiausi keli Rusijoje vykę sporto renginiai yra ne šalies įvaizdžio reikalas, o šios valstybės vadovo Vladimiro Putino ambicingas planas bei noras savo šalies problemas perkelti ant tarptautinės bendruomenės bei nukreipti savo piliečių dėmesį nuo būtinų reformų.
– Kaip reikėtų vertinti tiek Rusijos, tiek ir jų vadovų norą surengti pasaulio futbolo čempionatą? Juk pats V.Putinas prieš aštuonerius metus FIFA organizacijai pristatė šį projektą, po kurio buvo nutarta jį skirti būtent šiai valstybei? – lrytas.lt paklausė V.Ušacko.
– Reikia tik vienareikšmiškai šį projektą interpretuoti – tai asmeninis V.Putino prestižo klausimas. Kitaip nei kitur – kalbant apie turnyro rengimą, kur kalbama apie valstybės įvaizdį, verslo pozicijas, turimos infrastruktūros plėtrą, šiuo atveju privalu aiškiai nusakyti, kad tai vieno žmogaus ambicijų klausimas.
Galima supaprastinti viską iki dar labiau suprantamo atsakymo: šiuo čempionatu V.Putinas tiek Europai, tiek ir pasauliui bando siųsti žinutę, kad jo režimas valdo situaciją. Tačiau kalbama ne apie Rusija, o apie vieno žmogaus poziciją. Ir taip aišku, kad jo norai ir ambicijos yra vienas dalykas, o šalis su jos gyventojais – visai kas kita.
- Tačiau šalies gyventojai, kaip matome, tiesiog šėlsta iš džiaugsmo, matydami tiek savo rinktinės pasirodymą planetos pirmenybėse, tiek ir garbindami valdžią už tokių renginių vykdymą.
– Rusija per šį dešimtmetį pas save jau rengia ne pirmą tokį renginį – ji prisiviliojo ne tik pasaulio futbolo čempionatą, bet ir 2014 metų Sočio olimpines žaidynes. Kaip ir sakau, V.Putinui tenka galvoti ne tik apie tarptautinį įvaizdį ir norą save matyti tarptautinėje bendruomenėje, tačiau tai yra ir instrumentas valdyti vidaus politiką.
Visa valdžia ir žiniasklaida bando sutapatinti Rusiją iki vieno žmogaus – V.Putino. Tai yra savotiška valdžios gynybinė sieną prieš aiškią Vakarų šalių poziciją ir kritiką ne vienerius metus valstybei valdančiam režimui.
– Kokie šio sportinio renginio motyvai? Gal įmanoma įžvelgti ir tam tikras reformas Rusijoje: juk ketverius metus stebėjote pasirengimą planetos pirmenybėms?
– Taip, nuo 2013 metų teko matyti pasirengimą turnyrui, bendrauti su aukščiausiais Rusijos pareigūnais. Ir galiu aiškiai suformuoti dabartinę Rusijos politiką – vienareikšmiškai ji yra populistinė ir be jokių sisteminių reformų.
Tai bandymas įrodyti savo galybę ir parodyti, kad nieko neįmanomo Rusijai nėra. Bet tik tiek. Sakysime, Vladivostoke buvo rengiamas Azijos ir Ramiojo vandenyno valdžios viršūnių susitikimas: jo rengimui mesta net 20 milijardų JAV dolerių.
Darbininkai per kelerius metus nutiesė kelius, pastatė naują oro uostą, net vienoje iš salų pagal anglų patirtį išdygo neva prestižiniu tapsiantis universitetas. Imkime tą pačią Sočio olimpiadą. Jai apskritai buvo skirta ne mažiau kaip 50 mlrd. dolerių. Taip, reikia pripažinti, kad tokie renginiai pagerino regionų infrastruktūrą, tai buvo įspūdingi iššūkiai.
Tačiau tai nebuvo skirta šaliai, žmonėms – naudos paprastas Rusijos pilietis iš to neturėjo. Kalbama labiau apie didybės siekimą.
Karaliaučiuje čempionatui ant pelkės pastatė stadioną, kuris kainavo begalė pinigų – dabar jo išlaikymas bus užkrautas ant žmonių.
Juk į militarizuotą zoną Karaliaučiuje vargu ar kas galės vykti stebėti rungtynių ar renginių, tad tai yra labiau ambicingas projektas, kuris vargiai ar turi ateitį.
– Rusija per tokius stambius ir svarbius pasauliui sporto įvykius taip pat tenkina ir savo militaristines ambicijas. Prisiminkime 2008 metų Pekino olimpiadą ir Gruzijos puolimą bei Osetijos okupaciją. Kaip ir iškart po 2014 metų žiemos žaidynių Sočyje Krymo pusiasalio atplėšimą nuo Ukrainos. Ar per pasaulio futbolo čempionatą Rusija nesiims ir vėl kokių nors agresyvių žingsnių kitų valstybių atžvilgiu?
– Nemanyčiau, kad per šį čempionatą ar po jo Rusija imtųsi tokio labai blogo scenarijaus. Tokiems žingsniams reikia visapusiško pasirengimo ir ekonominių išteklių. Žinote, yra aiški ir daug ką pasakanti patirtis: kol kas tik JAV gali tuo pat metu turėti kelis karinius konfliktus vienu metu. Tai labai brangus ir nemažai visuomenės pasipriešinimo sulaukiantis dalykas.
Dabar Rusija jau kariauja Sirijoje, turi begalę vidinių problemų, kurias galėtume taip pat įvardinti kaip lokalinį vidinį karą: yra problemų Užkaukazėje, Tolimuosiuose rytuose.
Bet tai ne akivaizdūs kariniai konfliktai, tad jei Rusija nutartų kažko imtis, ji turėtų dar vieną aiškų pasipriešinimą ir ji jau trečiojo karo sau leisti tikrai negalėtų. Dabar bet koks konfliktas Rusijai yra pragaištingas, nes jokių finansinių resursų tokiam žingsniui ji neturi. Manau, tokio scenarijaus nebus.
– Kalbėjote, kad daugelis projektų yra asmeniniai V.Putino iššūkiai. Tačiau vienas Rusijos prezidentas negali imtis to – reikalinga jį palaikanti aplinka.
– Ir jis ją turi. Teko bendrauti su jo patikėtiniais ir jie pasakojo, kaip asmeniškai V.Putinas prižiūrėjo Sočio žaidynių objektų statybą. Kitu atveju buvo ir jo žmonės, kurie buvo atsakingi už statybas ir raportavo tik jam.
Žinote, kai viskas pajungta vienam žmogui, mechanizmas veikia, jei jis paremtas tam tikrais nedemokratiškais principais. Baimė pranešti blogą žinią vadui kuria tam tikras spaudimo taisykles.
– Dar prieš pasaulio futbolo čempionatą kalbėta apie galimą šio turnyro boikotą. Kodėl jis nepasisekė ir ar apskritai reikėjo kalbėti apie tokį kraštutinį žingsnį?
– Bet koks žingsnis pasiekia savo tikslų ir būna reikšmingas, jei yra vienybė. Jei vieni planuoja tai daryti, kiti svarsto, tai sudaro kur kas didesnį pleištą tarp sankcijas planuojančių šalių nei kenkia tai valstybei, prieš kurią planuojamas toks žingsnis.
Manau, šiuo atveju buvo labai sunku buvo tikėtis tokio Rusiją į kampą varančio poelgio – boikoto.
Tačiau vien tik tai, kad apie tai kalbėta, yra gerai. Žinoma, tikrasis boikotas būtų be galo stiprus žingsnis, bet bent jau kalba apie tai jau tai, jau yra teisingas sprendimas.
Kitą vertus, boikotas – visiškai kraštutinė priemonė. Jei toks dalykas įvyktų, Rusija per vidinius savo resursus pabandytų savo rėmėjams aiškinti, kad viskas vyksta ne dėl jos turimos ir vedamos politikos, o tik dėl noro priešintis Vakarams.
Manyk, tai Vakarų kerštas savo keliu žengiančiai Rusijai. Ir bent šalies viduje tokia mintis sulauktų begalinio palaikymo ir dar didesnės priešpriešos tarp rusų ir likusio pasaulio.
– Kaip jums pačiam vykstantis pasaulio futbolo čempionatas? Kokia rinktinė jums labiausiai patinka, kokios komandos buvo gaila?
– Futbolas man nuo vaikystės yra mėgstama sporto šaka. Visada stebėjau įvairaus rango kovas. Mane visada žavi futbolininkų gebėjimas kovoti, rasti išeitis iš atrodytų jau beviltiškų situacijų ir įvarčiai, prasilenkiantys su bendra logika.
Jei kalbėsime apie pasaulio čempionatą, vis dėlto aš išliksiu prie savo nuomonės, nors ji nebus itin populiari.
Aš sirgau už socialinį fenomeną – Islandijos rinktinę. Visiškai maža šalis, neturinti galybės futbolininkų ar žmogiškųjų išteklių, per sukurtą dešimtmečio sporto politiką sugebėjo apeiti ne vieną galingesnę valstybę.
Norėtųsi, kad taip būtų ir Lietuvoje. Žinote, dar 2005 metais mes JAV pirmą kartą dalyvavome rengtame ambasadorių futbolo čempionate – kovojo visų šalių ambasados.
Gal ir netikėtai, tačiau prasimušėme į finalą ir ten turėjome grumtis su Brazilija. Ir ką? Lietuva įveikė brazilus ir tapo čempione. Vadinasi, viskas įmanoma lietuviams ir futbole (juokiasi). Lauksiu, kada tai įvyks su mūsų šalies futbolo rinktine.
