Džiaugėsi, tik jau ne Lietuvos futbolo namuose, ir vienas iš šios idėjų autorių, buvęs LFF vadovas 42-erių Edvinas Eimontas. Pasak jo, idėja surengti šį čempionatą Lietuvoje gimė po patirtos nesėkmės bandant surengti visai kitą turnyrą.
Idėjos surengti pasaulio futsalo čempionatą Lietuvoje užuomazgų LFF koridoriuose reikėtų ieškoti dar 2010 metų pabaigoje. Tuomet Minske vykusiame UEFA vykdomojo komiteto posėdyje buvo nuspręsta leisti lietuviams surengti Europos U-19 čempionatą. Iš Baltarusijos džiugią žinią išgirdusi LFF pasiraitojo rankoves ir įrodė, kad Lietuvoje galima suorganizuoti aukšto lygio futbolo renginį. 2013 metų vasarą ryškiausias Europos jaunąsias žvaigždes ir nemažai žiūrovų sutraukęs turnyras uždėjo riebų pliusą svarbiausių futbolo organizacijų grafose.
„Prieš organizuodami jį nusistatėme jo tikslus – buvo galvojama populiarinti futbolą ir panašiai. Galiausiai išgryninome vienintelį tikslą, kuris buvo kiekybinis – surinkti ne mažiau 50 tūkst. žiūrovų, ką mes ir padarėme. Visos veiklos buvo skirtos tam tikslui – jei tam netarnavo, jos nedarydavome“, – prisiminimais dalinosi tuo metu LFF generaliniu direktoriumi jau buvęs E.Eimontas.
Išsisklaidžius džiaugsmui dėl pavykusio renginio jo galvoje sukirbėjo mintis, kad būtent visuomenės susidomėjimo sulaukiantys renginiai galėtų būti kelias pakeliant varganą Lietuvos futbolo lygį. Nes juk per sporto šakos populiarumą atsirastų daugiau jaunimo, konkurencija išaugintų stipresnę futbolininkų kartą, kuri priverstų pasitempti ir trenerius bei taip pagerintų ir taip sustiprėjusį vaikų ugdymą. Užburtas ratas. Tačiau svajas tiek apie pagrindinį Senojo žemyno futbolo turnyrą, tiek apie U-21 rinktines galintį sukviesti čempionatą gniuždė infrastruktūros neturėjimas, tad buvo atsigręžta į salės futbolą. Mintims apie galimybę sukviesti geriausias šios sporto šakos komandas į mūsų šalį pozityviai nuteikė ir specialiai 2011 metų Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje išdygusios arenos.
„Kai turi vieną aiškų tikslą, tau labai lengva jo siekti. Strategijos klausimas buvo labai aiškus – pačių renginių tikslas nebuvo tiesiog „turėti renginį“. Renginių kiekis padeda populiarinti futbolą, o futsale mačiau didžiulį potencialą. (...) Infrastruktūrą turime, žmonės futsalą mėgsta ir supranta taisykles, taip pat konkurencija yra mažesnė, dėl to klausimas buvo, ar „norime tarptautinių renginių“, – LRT.lt teigė pašnekovas.
Neįtiko prezidentei
Tiesa, pirmasis blynas prisvilo. Noras surengti Europos salės futbolo čempionatą baigėsi nesėkme. Tačiau tai nesustabdė.
„Visų pirma sudalyvavome Europoje ir mums nepasisekė. Tada pasakėme sau: „O kodėl Europoje? Surenkime pasaulio, juk niekada neturėjome FIFA renginio Lietuvoje“, – atviravo E.Eimontas.
Tai buvo tik idėja, kurią norint paversti kūnu reikėjo įdėti labai daug darbo. Iki kol 2016 metais buvo pateiktas pasiūlymas surengti šį turnyrą, buvo išmaišyta ir pusė pasaulio.
„Atrodo, kad pasiūlymo parašymas yra juokų darbas. Tačiau mūsų žmonės skrido ir į 2016 metais Kolumbijoje vykusį čempionatą pažiūrėti, kokio lygio yra tas čempionatas. Supratome, kad už kitus mes esame visa galva aukštesni – turime pakankamai arenų ir viešbučių, potencialiai organizuoti mokame“, – apie tuometę situaciją pasakojo E.Eimontas.
Vilčių neišsklaidė ir tai, kad iššūkį mūsiškiams metė nebloga kompanija – rekordinis skaičius čempionato panorusių šalių – Kosta Rika, Kroatija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kazachstanas, Japonija, Naujoji Zelandija ir Iranas. Būtent pastarosios trys šalys ir buvo paskutinės konkurentės kovoje dėl šio turnyro. Tačiau galėjo atsitikti ir taip, kad Lietuvos vardo net nebūtų buvę šioje kompanijoje – šios rinkimų fazės mūsiškiai galėjo ir nesulaukti.
„Didžiulis darbas buvo gauti sutikimo sutartis iš miestų, nes FIFA labai rimtai žiūri į tai. Dar svarbesnis ir sunkiausias darbas buvo gauti pritarimą iš prezidentės ir vyriausybės. Iš prezidentės, deja, negavome. Viliuosi, kad jos patarėjai tiesiog nesuprato to renginio svarbos. Bet su tuomečiu ministru Algirdu Butkevičiumi ir jo padėjėjais pavyko įtikinti FIFA ir gauti pritarimą šiam čempionatui. Buvo noras turėti renginį, kuris tarnautų viso futsalo supurtymui ir jo kokybės pagerinimui“, – prisiminimais dalijosi buvęs LFF prezidentas.
Specialus planas rinktinei
Kaip vieną iš turnyro pliusų E.Eimontas mini ir finansinę bei viešumo naudą, kuria valdžia, deja, ne visada yra suinteresuota.
„Renginys valstybei realiai nieko nekainuoja – mes viską turime: arenų statyti nereikia, oro uostų reorganizuoti nereikia. Futsalo mastas yra kiek kitoks nei futbolo renginių. Tu gauni renginį, kuris sutelkia viso pasaulio dėmesį. Kai organizavome 2013 metų U-19 čempionatą, gavome reklaminio laiko per „Eurosport“ pristatyti šalį. Jo vertė – 2 mln. eurų. Mes nuėjome į Užsienio reikalų ministeriją ir Turizmo departamentą, kalbėjome, kad yra reklaminis Lietuvos filmukas, klausėme, „ar galime jį paleisti?“. Jie, paprašyti prisidėti prie turnyro organizavimo 10 tūkst. eurų, atsakė, kad neranda lėšų, kad tai ne jų auditorija. Tai tokio supratimo trūksta“, – liūdnai konstatuoja kiek daugiau nei vienerius metus LFF vadovavęs pašnekovas.
Viso pasaulio akys būna nukreiptos ne tik į patį renginį, bet ir jį organizuojančios šalies komandą. Čia, panašu, dar reikės pasistengti. Kaip anksčiau LRT.lt yra sakęs Salės futbolo asociacijos direktorius Remigijus Daugėla, salės futbolo padėtis Lietuvoje nėra gera. E.Eimontas dėl tokios situacijos akmenį meta ir į federacijos daržą.
„Padaryti galima, tik reikia noro. Jei jo nėra, kai kaip dabar tvarkaraščius patvirtina likus trims dienoms iki nacionalinio čempionato pradžios ir tai tik po skandalo socialiniame tinkle „Facebook“, tai galvoji, kad kažkas negerai. Ne pirmus metus organizuojama, bet daromos tos pačios klaidos“, – kritikos negaili E Eimontas.
Rinktinė – bendros situacijos atspindys. Tik menka dalis reprezentacinės šalies komandos narių, kuri pirmąkart šeimininkų teisėmis dalyvaus tokio lygio turnyre – profesionalai, o didelė dalis futsalo žaidėjų į sporto sales gainioti kamuolio ateina iš stadionų. Ir tik tada, kai pradeda spausti šaltukas. Tačiau paruošti rinktinę svarbiausiai jos dvikovai istorijoje, nors varžovai yra itin grėsmingi, o laikas vis tiksi, panašu, kad įgyvendinama misija.
„Sportinis rezultatas yra svarbus. (...) Nacionalinei rinktinei reikėtų atskiro plano, kaip suburti kuo geresnę komandą“, – teigia pašnekovas.
Padėtų ir futbolo lygiui
Tam, kad salės nacionalinė komanda pasipildytų pajėgiais žaidėjais, iš dalies buvo skirtas ir projektas „Skautingas užsienyje“. Jį kuruojantys žmonės turėtų ieškoti talentingų tiek futbolą, tiek futsalą žaidžiančių sportininkų. Šiuo projektu užsiėmė ir dabartinis LFF prezidentas Tomas Danilevičius. Tiesa, apčiuopiamų vaisių bent jau salės futbole nematyti. Tad lieka vidiniai resursai – Lietuvoje gyvenantis jaunimas. Būtent masinis jo pritraukimas ir yra tas kelias, kuris galėtų pakelti šios sporto šakos populiarumą šalyje. Tam šiek tiek padės ir Alytuje rengiamas Futsalo čempionų lygos Elitinis etapas, kuriame dalyvaus ir Kauno „Vytis“. Šio lapkričio 13–18 dienomis vyksiančio turnyro kovas tiesiogiai transliuos LRT. Tačiau tai tik mažas impulsas, o tam, kad nebūtų didžiulės gėdos po mažiau nei dvejų metų, reikia pradėti dirbti jau dabar.
„Didelė dalis masinio futbolo renginių yra susiję su futsalu. Dar daug visko gali padaryti iki 2020 metų čempionato. Vaikai iki 12-os metų žaidžia ant mažesnių aikščių ir įgyja technikos, aikštės matymo dalykų. Tačiau treneriai Lietuvoje teigia, kad futsalas gadina techniką, nors Pietų Amerikoje, kur yra šios sporto ištakos, kaip tik liepiama žaisti mažesniu, lengvesniu kamuoliu tam, kad būtų geresnė technika“, – tvirtina E. Eimontas.
Anot jo, tai yra toli gražu ne vienintelė bėda – problemų esama ne tik požiūryje į salės futbolą, bet ir ruošiant jaunuosius sportininkus.
„Blogai, kai vaikai rimtai pradeda treniruotis nuo 6 metų. Vaikai turėtų rimtai treniruotis nuo 12–13 metų, o iki tada turi išbandyti visas sporto šakas – vienu metu užsiimti bent jau trimis sporto šakomis. Tada bus gerai. Jis gali žaisti futsalą, vėliau eiti į tradicinį futbolą. Gal vaikas nenori eiti į tradicinį futbolą, gal jis nori žaisti mažose erdvėse. Galbūt tai ateitis“, – svarsto pašnekovas.
Apie kaip apie gerą galimybę jis kalba ne veltui, mat šios sporto šakos vystymuisi Lietuvoje yra šiltos sąlygos. Tuo pačiu, anot pašnekovo, bus galima pagerinti ir tradicinio futbolo situaciją.
„Daug kam nepatikdavo, kai sakydavau, kad nebėra kam žaisti futbolą, nes surinkti 11 prieš 11 yra sudėtinga, tai gal orientuojamės į futsalą, gal bus daugiau komandų ir žmonės galės žaisti. Reikia suprasti, kad vaiko vaikščiojimas tarp piramidžių – profesionalaus, mėgėjų, tradicinio, futsalo – turi būti horizontalus visuose amžiaus tarpsniuose. Tai nereiškia, kad pradėjai užsiimti viena sporto šaka ir jau viskas. Jei galimybės leidžia, gali laisvai pereiti iš futsalo į tradicinį futbolą ir atvirkščiai. Tai normalu pasaulyje ir taip turi būti Lietuvoje.“
