Ir viskas dėl to, jog federacija ėjo neteisingu keliu. Norint kažką spręsti, reikia iškelti problemą ir tai daryti. O mes anksčiau tik bandydavome kelti problemą, bet jos nesprendėme“, – trumpai ir aiškiai dabartinę Lietuvos futbolo padėtį apibūdino kadaise pats šalies žaidėjus treniravęs, 67-erių specialistas Algimantas Liubinskas.
Lietuvos vyrų futbolo rinktinė pergalę oficialiose rungtynėse pastarąjį kartą buvo iškovojusi dar 2016 metų spalį, o prasidėjus 2020-ųjų Europos čempionato atrankai, pergalių badas ir toliau išliko gilus.
Lietuviai atrankos starte, išvykoje 1:2 nusileido Liuksemburgui ir 44-erių Edgarą Jankauską pakeitęs naujasis treneris 51-erių Valdas Urbonas, trenerio poste startavo nesėkme.
Bent šiek tiek teigiamų ženklų įnešė po kelių dienų draugiškame mače Azerbaidžane iškovotos lygiosios – 0:0. Tačiau pergalės Lietuvai ir toliau yra kaip vandens lašas sausoje dykumoje.
Apjungus draugiškas ir oficialias rungtynes, pastarąjį kartą pergale lietuviai džiaugėsi dar 2018 vasarą, kai išvykoje 2:0 nugalėjo egzotiškosios šalies Šri Lankos rinktinę.
„Atkreipkime dėmesį į tai, kad mes dabar esame be lygio. O visi kiti siekia atitinkamą lygį. Mums reikia žiūrėti tik realiai, ką turime ir iš to kažką daryti.
Treneris V.Urbonas nieko blogo neįnešė, tik jam dabar trūksta draugiškų rungtynių, kad galėtų eksperimentuoti, styguoti komandą. Mes dabar žaidėme su vadinamais autsaideriais, o juk reiks žaisti su daug geresniais”, – į ateitį žvelgė lrytas.lt kalbintas A.Liubinskas.
A.Liubinskas kaip piktžaizdę įvardijo nepavykusį Nacionalinės futbolo akademijos projektą bei ten ugdytus futbolininkus.
Anot jo, reikia iš naujo atidžiai žvelgti į jaunimo rinktines, nes kad ir ką benorėtume matyti, tai yra nauja viltis. O dabartinė karta pasižymi nemenkais trūkumais su kuriais kažką pasiekti ir toliau bus beprotiškai sunku.
– Kokį įspūdį paliko rinktinė su nauju treneriu priešakyje?
– Rinktinės galimybės yra žemos. Kadangi mes neturime stiprių lyderių, ji nelabai pasikeitusi. Darome daug techninio broko, neturime žaidėjų, kurie labai gerai užbaigtų atakas ir panašiai.
Gerai tai, kad bent esant visai šiai bėdai, V.Urbonas sugebėjo sustyguoti komandą rungtynėms su Azerbaidžanu, kiek leido galimybės. Judėjimas šioks toks vyko, tik reiktų prieš atrankos varžybas būtinai sužaisti dar keletą draugiškų rungtynių, nes dabar trūksta laiko, kad treneris pasiektų su komanda tai, ką jis nori.
– O ką turite omenyje sakydamas, kad rinktinė nelabai pasikeitusi?
– Tai tikrai nėra taktikos ar dar kažkas. Tiesiog daugiau neišdygo naujų ir klasiškų žaidėjų.
Bet sveikintina, kad su Azerbaidžanu nepabijota į kovą mesti jaunimo, nes kaip bepažiūrėsi, tik su jaunimu galime sieti savo ateitį. Žinoma, gerai dar ir tai, kad pasiliko ir patyrusių žaidėjų ir juos išleido bent trumpam pažaisti. Juos ir reikia palaikyti, kad kažką perduotų jaunimui.
– Anksčiau pralaimėjimas tokiai šaliai kaip Liuksemburgas būtų buvusi milžiniška tragedija, o dabar atrodo, kad tai jau po truputį tampa normalus dalykas?
– Reikia pažvelgti į pačią Liuksemburgo komandą. Vis tiek, ten yra natūralizuotų žaidėjų, o kitas dalykas dar ir geografinė padėtis. Kur Liuksemburgas randasi, kokios futbolo šalys aplinkui yra.
Liuksemburgas šalia Vokietijos, Prancūzijos. Galima sakyti geriausių futbolo šalių apsuptyje. Jau vien tai nauda. Tikrai ne visi, kurie žaidžia Liuksemburge yra gimę toje šalyje.
Pažvelkite, kaip Liuksemburgas pirmadienį kovojo su Ukraina. Ten rungtynės vos nepasibaigė lygiosiomis, žaidimas vėl geras. Tai parodo jų lygį.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad mes dabar esame be lygio. O visi kiti siekia atitinkamą lygį. Mums reikia jau dabar žiūrėti realiai, ką turime ir iš to kažką daryti.
– Reikia pripažinti faktą, kad mes jau tikrai esame žemiau Liuksemburgo rinktinės lygio?
– Ir ne tik žemiau Liuksemburgo. Juk kažkada mušdavome latvius, estus. O dabar jie visi mus muša. Viskas dėl to, jog federacija ėjo neteisingu keliu.
Norint kažką spręsti, reikia iškelti problemą ir tai daryti. O mes anksčiau tik bandydavome kelti problemą, bet jos nesprendėme.
Viskas greitai nesigauna. Problema ta, kad tiek pinigų sudėjome į futbolo akademijas, o ką turime? kur jos žaidėjai? Pinigai išėjo į orą. Tokius klausimus reikia pagvildenti rimčiau.
– Bet galbūt rungtynės su Azerbaidžanu parodė, kad ateityje galime tikėtis kažko geriau?
– Žinote, pasakysiu tiesiai šviesiai – šioje atrankoje mes nieko nepasieksime. Bet reikia turėti viltį ir V.Urbonui atidžiai žiūrėti į Donato Vencevičiaus treniruojamą jaunimo komandą, ką galima dėlioti iš jos.
Kitas dalykas, reikia sudaryti geras sąlygas jaunimui, kad jie žaistų daug, nes ten mūsų ateitis.
Patinka tai ar ne, bet su dabartiniais žaidėjais mes aukštų rezultatų nepasieksime. Galima sustyguoti, kažką minimaliai padaryti, bet rezultatų dabar dar nepasieksime.
Reikia žiūrėti į ateinančias kartas. Jau turime keletą jaunuolių, kurie yra išbandomi ir tai yra gražu, bet reikia dar atidžiau sekti jaunimą.
Nereikia tokių iš karto spausti ir stumti prie vyrų, bet duoti sąlygas atsiskleisti. Reikia ne žodžiais, o darbais viską daryti.
Nesinori nieko įžeisti, bet dabar yra ribotos galimybės siekti rezultatų. Su dabartiniais žaidėjais gal plūduriuosime kažkur viduryje, bet tik tiek.
