Naujasis „Tottenham Hotspur“ stadionas pilkame šiaurės Londono rajone yra kažkas nuostabaus.
Automatiniai čiaupai gali per minutę pripilti 10 tūkstančių alaus bokalų, atsiskaitymai vyksta tik elektroniniu būdu, vien Pietinė tribūna turi 17,5 tūkst. vietų – daugiau nei visas kitos „Premier“ lygos komandos – „Bournemouth“ stadionas.
Ši naujoji šventovė „White Hart Lane“ simbolizuoja permainas futbolo olimpe – pirmą kartą istorijoje Didžiosios Britanijos sostinė tapo visos Europos futbolo sostine.
Susiję straipsniai
Šiaurę nualino karas
Daugiau nei šimtmetį Londono futbolas nieko įspūdingo nepasiekė.
Futbolo židinys Anglijoje ruseno šalies šiaurėje ir Midlande.
1900-aisiais pirmojoje lygoje vis dar nebuvo nė vienos komandos iš Londono. Turėjo praeiti dar 31 metai, kol komanda iš šalies pietų tapo Anglijos čempione, kai laimėjo „Arsenal“.
Tačiau po antrojo pasaulinio karo pramoninė Anglijos šiaurė išgyveno sunkius laikus ir futbolo galingiausieji persikėlė į pietus. Dviejose svarbiausiose Anglijos lygose nuo 1970-ųjų pietinių klubų buvo daugiau nei iš šiaurės.
Paprasčiausia futbolo ekonomika yra tokia, kad kokybę lemia pinigai.
Knygos „Soccernomics“ autoriai įrodė, kad geriausia prognozė, kaip klubas pasirodys lygoje, yra tai, kiek jis išleidžia atlyginimams.
Nerašyta taisyklė yra tokia, kad komanda, mokanti geriausius atlyginimus, sezoną baigs viršūnėje, o menkiausius – dugne.
Šią taisyklę sulaužyti pavyksta mažai kam ir dažniausiai labai trumpam.
2016 metais „Premier“ lygą laimėjo „Leicester“, o praėjusius du sezonus „Liverpool“ šoko aukščiau bambos nepaisant to, kad jo atlyginimų krepšelis buvo mažesnis nei dviejų Mančesterio klubų.
Nepaisant kelių išsišokėlių, Europos stipriausių futbolo lygų nugalėtojai pernai ir šiemet yra turtingiausi žemyne: „Manchester City“, Turino „Juventus“, Miuncheno „Bayern“, „Paris Saint-Germain“, „Barcelona“.
Futbole pinigai nėra viskas, bet beveik viskas.
Pirko komandą prie namų
Žvelgiant į praeitį, kautis aukščiausiu lygiu Londono klubams visada trūko pinigų.
Kai 1997 metais audito bendrovė „Deloitte“ pateikė turtingiausių Europos klubų dešimtuką, iš Londono į jį prasmuko tik devintąją vietą užėmusi „Chelsea“.
Tačiau Didžiosios Britanijos ekonomikos taisyklė paprasta – bėgant laikui pinigai pasiekia sostinę. Joks kitas Europos miestas neturi tiek investuotojų.
Kai 2003-iaisiais Romanas Ambramovičius nusprendė, kad nori savo futbolo komandos, buvo galima nuspėti, kad jis nusipirks „Chelsea“, o ne, tarkime, „Burnley“. Sakoma, kad jo pasirinkimą lėmė tai, jog „Chelsea“ stadionas buvo arčiausiai namų Itono skvere.
Kainomis lenkia Mančesterį
Londonas darėsi vis turtingesnis, daugėjo gyventojų, kurie noriai mokėjo pinigus už gražų futbolą, tad klubai tuo naudojosi.
2006-aisiais „Arsenal“ persikėlė iš 38 tūkst. vietų „Highbury“ stadiono į naująjį 60 tūkst. vietų „Emirates Stadium“.
Po dešimtmečio į 66 tūkst. vietų „London Stadium“ persikraustė „West Ham United“, o šiemet tuo pačiu keliu nuėjo ir „Tottenham Hotspur“.
Iki šiol kažkas vis stabdė „Chelsea“ planus statyti 60 tūkst, vietų stadioną, bet jei pridėtum legendinį Vemblį su 90 tūkst. vietų, Londonas perimtų stadionų sostinės Europoje vardą iš Glazgo.
„Financial Times“ apskaičiavo, kad iš visų „Premier“ lygos žiūrovų šį sezoną net 37 procentai rinkosi Londone. Tai yra daugiausia per visą Anglijos istoriją.
Svarbiausia, kad Londone žiūrovai už bilietus ploja didžiules sumas.
Pagal sezono abonementų kainas šį sezoną pirmąsias penkias vietas užėmė Londono klubai. Brangiausiai kainavo „Tottenham Hotspur“ – 2200 svarų (apie 2500 eurų), nors dalis kainos klientams buvo grąžinta, kai klubas nukėlė naujojo stadiono atidarymą.
Pigiausias Londone – „Fulham“ abonementas už 1149 svarų (1300 eurų).
Galima palyginti: brangiausias „Manchester United“ abonementas kainavo 950 svarų (1077 eurus).
Londono klubai iš rungtynių uždirba bene daugiausia visame futbolo pasaulyje, skaičiuojant bilietų, maisto ir gėrimų pardavimą.
Vienintelė Londoną aplenkusi komanda 2017-ųjų reitinge buvo „Paris Saint-Germain“, kuriai padeda tai, kad ji įsikūrusi antrajame pagal ekonomikos dydį Europos didmiestyje Paryžiuje. Tačiau PSG kenčia nuo to, kad didžiausios futbolo žvaigždės nesiveržia rungtyniauti Prancūzijos lygoje.
Uždirba daugiau nei kitur
Žinoma, pajamų iš rungtynių neužtenka, kad komanda katapultuotųsi į Europos elitą.
Pavyzdys yra „West Ham United“, tačiau pajamos padeda jiems nuolat išsilaikyti tarp dešimties pajėgiausiųjų Anglijoje.
Daugumoje „Premier“ lygos klubų pajamos iš rungtynių sudaro tik apie 10 procentų visų pajamų. 13 iš 20 klubų gerokai daugiau uždirba iš televizijos teisių ir rėmėjų. Tačiau Londone žiūrovai stadione lemia daugiau.
2017–2018 metų sezone, kai „Arsenal“ žaidė tik Europos, o ne Čempionų lygoje, vien iš rungtynių klubas vis tiek uždirbo 99 milijonus svarų, o tai buvo ketvirtis visų pajamų.
Tuo metu „Manchester City“, žaidę Čempionų lygoje ir laimėję Anglijos čempionatą, iš rungtynių uždirbo tik 57 milijonus (šiuos skaičius surinko „Swiss Rambler“, patikimas futbolo verslo žinovas).
Tuos papildomus 42 milijonus galima vadinti Londono dividendais. Tai padeda „Arsenal“, o nuo dabar – ir „Spurs“ nusipirkti ir išlaikyti vieną ar du brangiausius žaidėjus.
Šioms komandoms padeda ir tai, kad dauguma žaidėjų, į kuriuos jie nusitaiko, pageidauja gyventi Londone.
Kai 2006–2008 m. Roy Keane’as vadovavo „Sunderland“ ekipai, treneris skųsdavosi, jog „kai kurie žaidėjai eina į Londono klubus tik todėl, kad jie yra Londone.“
„Jei žaidėjas nusprendžia, kad nenori atvažiuoti į Sanderlandą, tai viskas gerai, bet jei jis nusprendžia nevažiuoti, nes jo žmona nori apsipirkti Londone, tada tokie dalykai liūdni“, – sakė R.Keane’as.
Į Londoną – už mažesnę algą
2013-aisiais Luisas Suarezas žaidė „Liverpool“ ir nusprendė, kad nori pereiti į „Arsenal“.
Savo autobiografijoje jis paaiškino: „Pasakiau sau, kad Londone žaidėjams lengviau pasislėpti minioje, o aš to norėjau. Liverpulyje negalėjau ramiai vaikščioti gatvėmis ar nueiti į parduotuvę.“
Vietoj „Arsenal“ jis atsidūrė „Barcelona“, o tai buvo priminimas, kad keli Europos klubai vis dar pranoksta Londoną.
2014-aisiais Alexis Sanchezas pasirinko „Arsenal“ vietoj „Liverpool“, ir tuometis „Liverpool“ treneris Brendanas Rodgersas situaciją apibendrino taip: „Tai įvyko ne dėl klubo ambicijų stokos. Viskas vien dėl to, kur žaidėjas ir jo šeima norėjo gyventi.“
Žaidėjas niekada nepasakys, kad ateina į komandą tik dėl to, kokiame ji mieste. Bet futbolo agentas Jonas Smithas atskleidė, kad egzistuoja „Londono nuolaida“ – kai kurie futbolininkai sutinka žaisti už mažesnius pinigus sostinėje, nors kitur galėtų uždirbti daugiau.
Tai ypač naudinga „West Ham“ ir „Fulham“ – mažieji Londono klubai yra privilioję ryškių futbolo asmenybių turint galvoje nedidelį klubo svorį Anglijos futbole.
A.Sanchezo pasirinkimas važiuoti į Londoną būdingas ne tiktai futbolininkams, bet ir kitokio darbo ieškantiems žmonėms.
„Boston Consulting Group“ ir „Totaljobs“ pernai atliktoje 366 tūkst. žmonių apklausoje užsieniečiai pasirinko Londoną kaip trokštamiausią pasaulio miestą dirbti.
Vienintelė grėsmė miesto traukai yra „Brexit“, jei jis kada nors įvyks.
Visi trys pateko į „Top 10“
Lygtis yra aiški: geresni žaidėjai kelia Londono klubų pajamas iš televizijos transliacijų ir rėmėjų. Tai padeda klubams dažniau patekti į Čempionų lygą, o tai dar labiau kelia pajamas.
Pastarajame „Deloitte“ sudarytame futbolo turtingiausiųjų sąraše į dešimtuką pateko ir „Chelsea“, ir „Arsenal“, ir „Tottenham Hotspur“.
Londono klubai išsikovojo vietą Europos elite greta istoriškai galingiausiųjų: „Liverpool“, Miuncheno „Bayern“, „Barcelona“ ir Madrido „Real“.
Iki 2006-ųjų nė viena Londono komanda nebuvo pasiekusi Čempionų lygos finalo. Nuo tada „Arsenal“ ten prasimušė vieną kartą, „Chelsea“ – du (kartą laimėjo), o dabar „Tottenham Hotspur“ sudavė trigubą smūgį.
Šį sezoną „Premier“ lygoje Londono komandos iškovojo 36,5 proc. visų komandų taškų – istoriškai geriau yra pavykę pasirodyti tik 1986–1987 ir 1989–1990 metų sezonuose.
Anksčiau futbolas buvo vienintelė angliško gyvenimo dalis, kurioje provincija lenkė sostinę, dabar ir tai nyksta.
(ESPN, LR).