Atrodo, kad šalies krepšinis yra visiškai užgožęs kitų sporto šakų judėjimą. Stebint nykoką Lietuvos nacionalinės futbolo ekipos pasirodymus tarptautinėje arenoje skeptikų, kurie jau laidoja šalies futbolo sampratą ir galimą judėjimą, atsiranda kas valandą daugiau.
Tačiau Masinio futbolo asociacijos atstovai tikina, kad šis judėjimas ne tik nenusileidžia krepšiniui, tačiau futbolą žaidžiančių Lietuvoje yra kur kas daugiau nei krepšinį. Kokia yra masinio futbolo koncepcija, kokie yra masiškiausi šio judėjimo projektai. Lrytas.lt žurnalistas Modestas Krukauskas kalbino Masinio futbolo asociacijos direktorių Igną Marcinkevičių ir šios organizacijos projektų vadovę Gretą Guižauskaitę.
– Taigi, kelintoje vietoje po krepšinio Lietuvoje yra futbolo gerbėjai?
Ignas Marcinkevičius (I.M). – Kaip jau sakiau, krepšinis nevaldo Lietuvoje, nes futbolas yra pirmoje vietoje. Besitreniruojančių vaikų turime apie 25 tūkst., o krepšinį, pagal turimą statistiką, žaidžia tūkstančiu mažiau.
Mes turime dar ir savo masinio futbolo asociacijos projektus, tad per duomenų bazę matome, jog registruotų futbolo mėgėjų yra daugiau kaip 30 tūkstančių. Jei skaičiuotume ir tuos, kurie nėra registruoti, šie skaičiai padidėtų iki 60 tūkstančių.
– Tai kiek Lietuvoje, jūsų manymu, iš viso yra futbolo gerbėjų?
I.M. – Manau, kad bendrai galime kalbėti apie 60-70 tūkstančių gerbėjų: vaikų ir suaugusių. Tačiau mes skaičiuojame truputį kitaip, nei savo laiku Kūno kultūros ir sporto departamentas.
Pagal UEFA direktyvas, reguliariai žaidžiančiu futbolą žmogumi laikomas tas, kas per metus tai daro mažiausiai dešimt kartų. Tai būtent tokių žmonių mes savo duomenų bazėje turime daugiau kaip per 30 tūkstančių. Tačiau turime ir tokių „vienadienių“ renginių, kuriuose kamuolį gainioja iš viso dar apie 40 tūkstančių vaikų ar suaugusiųjų.
– Kai Lietuvos krepšininkai ar kitų sporto šakų atstovai tarptautinėje arenoje kažką laimi, treneriai prisipažįsta, jog juos pradeda atakuoti vaikai, norintys sportuoti. Lietuvos futbolas senokai niekuo nepasižymi arenose – tai reiškia, kad ir susidomėjimas masiniu futbolu menka?
Greta Giužauskaitė (G.G.) – Sakyčiau, kad nuo rinktinių pasirodymo Lietuvoje tikrai nepriklauso susidomėjimas futbolu – tai nelabai susiję dalykai. Taip, Lietuvos rinktinės ar jaunimo nacionalinių komandų pasirodymai tarptautinėje arenoje nėra patys geriausi, tačiau jie visiškai nelemia masinio futbolo tendencijų.
Kuo toliau, tuo vis daugiau žmonių dalyvauja masinio futbolo renginiuose ir negali išskirti nei socialinių, nei amžiaus grupių: turime ir močiučių futbolo entuziasčių, ir darželinukų. Ir kasmet žaidžiančių futbolą skaičius tik didėja – jokio žmonių sumažėjimo renginiuose dėl rinktinių pasirodymo nematome.
I.M. – Aš dar pridėčiau dar vieną aspektą: taip, lietuviai nedalyvauja pasaulio ar Europos čempionatuose, tačiau po vasarų turime antplūdį vaikų, norinčių žaisti futbolą.
Nes vasarą vyksta Europos ir pasaulio čempionatai ir po jų tėvai priversti pasiduoti vaikų norams, kurie prašosi eiti į futbolo treniruotes. Čia tokia pasaulinė kibirkštis – pasižiūri mėnesį futbolo transliacijas ir užsimanai pats žaisti.
Juk net ir duomenys byloja, kad pasaulio futbolo čempionato kovos pas mus yra kur kas žiūrimesnės už Europos krepšinio akistatas, kuriose varžosi lietuviai. Tad futbolas yra žymiai žiūrimesnis sportas.
– Nedažnas girdi tokį žodžių derinį „masinis futbolas“. Kokia yra jūsų organizacijos koncepcija?
I.M. – Pradėkime apie tai, kad futbolas žaidžiamas nepriklausomai nuo specialybės, amžiaus, tikėjimo ar rasės – mūsų asociacijos tikslas į futbolo judėjimą įtraukti kuo daugiau žmonių.
Mes turime vaikų grupes nuo trejų metų iki močiučių futbolo, žaidimą žaidžia įvairios socialinės grupės. Ir neįgalieji turi savo kursus, savo programas. Idėja paprasta – bet kuris žmogus, kuris nori būti su futbolu, jis ir gali būti su futbolu.
G.G. – Ir jis jau tada automatiškai jis yra masinio futbolo dalyvis... Aš mėgstu mūsų judėjimą pavaizduoti piramide – jei jos viršūnėje yra rinktinės, tai apačioje, ta plačioji dalis, ir yra masinis futbolas. Tai viskas, kas nėra profesionalu, tačiau suteikia pasitenkinimą, norą judėti, mokytis, tobulėti.
– Kaip galvojate, ar būtina masinį futbolą statyti į rėmus, kad tas judėjimas įgautų aiškesnius kriterijus ir taptų, galbūt, Lietuvos futbolo federacijos veiklos dalimi?
G.G. – Manau, kad ribų neturi būti: asociacija tik gali pateikti priemones, galbūt, plėtoti socialines kryptis. Dabar plečiame veiklą su neįgaliaisiais vaikais, tačiau iš esmės, mes tik padedame socialinėms grupėms atrasti futbolą.
I.M. – Realiai yra trys masinio futbolo kryptys: fizinis aktyvumas, po to skatinimas treniruotis, kur po tam tikro laiko vaikus perima profesionalūs treneriai ir tai jau yra ne masinio futbolo dali, ir trečioji – tiesiog kvietimas išbandyti pažaisti futbolą. Masinio futbolo koncepcija yra labai lanksti – „nori-nenori“, „patiko-nepatiko“, susirask tuos, su kuriais tai patiks žaisti futbolą. Mes stengiamės padėti visiems įsitraukti į šį judėjimą, kad jis suteiktų pilnatvę.
– Kokie segmentai sudaro masinį futbolą: žinome apie darželinukų varžybas, močiučių futbolą, benamių čempionatus...
I.M. – Galime kalbėti apie tokius segmentus – tai futbolas ugdymo įstaigose, globos namuose, neįgaliųjų sportas.
G.G. – Po to turime studentų futbolą, Sekmadienio futbolo lygą, po to eina senjorai, močiučių lyga. Masinį futbolą galima pritaikyti kiekvienam ir kiekvienas gali įsijungti į judėjimą.
– Vieną yra išeiti ir paspardyti kamuolį, kitą – masinio futbolo judėjimas ir projektai. Kaip gali pasireikšti futbolo gerbėjai?
I.M. – Tai yra begalė galimybių, tačiau reikia kalbą pradėti nuo tų regionų žmonių, kuriuos galima vadinti futbolo aktyvistais: būtent tie žmonės buria aplink save visą bendruomenę, organizuoja renginius, neprofesionaliai treniruoja vaikus. Tokių žmonių tikrai nėra mažai. Ir būtent tie aktyvistai dažniausiai ir sukviečia visus burtis į komandas ir atstovauti regioną, miestą ar miestelį turnyruose.
G.G. – Taip, tai matosi – jei jų vaikai lanko darželius, tai žinok, kad komanda dalyvaus darželinukų projekte „Futboliukas“, kuris vyksta nuo rugsėjo iki pavasario. Ir čia visiems labiau svarbu ne tik futbolas, tačiau ir edukacinė programa vaikams: žaisdami jie mokosi bendrauti, skaičiuoti. Nėra taip, kad mes ateiname ir sakome – žaiskite futbolą ir viskas.
Toliau kalbant apie lygas, vaikai gali varžytis „Pradinukų lygoje“, kuri vaikai žaidžia už mokyklas, po to yra savivaldybių, apskričių finalai, kol paaiškėja stipriausios ekipos.
Taip pat toliau yra tokie projektai kaip „Mistergolas“ – berniukams ir „Ladygolas – mergaitėms. Tai jau yra salės futbolo projektai, nes iš esmės pas mus Lietuvoje yra kur kas ilgesnis šaltojo sezono metas, todėl daugelis vaikų šešis mėnesius iš devynių, skirtų mokslo metams, praleidžia salėse. Tad šiuo atveju tai dėkingi projektai vaikams: jie galėti atstovauti savo mokymo įstagoms tarpmokyklinėse varžybose.
Toliau yra ir „Golo“ projektas, jis jau yra skirtas žaisti futbolą lauke.
I.M. – Tačiau iš esmės mes akcentuojame, kad tai nėra ir negali būti atskirti projektai – va, vieni tik berniukams, kiti – tik mergaitėms. Varžybos varžybomis, tačiau skatiname kartu visiems treniruotis, kartu įsijungti į futbolo judėjimą ir nedaryti jokių takoskyrų.
– Ar masinis futbolas susiduria su tam tikromis problemomis? Sakysime, futbolą spaudžia krepšinis, salių problemos...
I.M. – Kaip ir visur, tų problemų visada yra ir jų yra nemažai. Galima tik pajuokauti, jog galvojant apie sporto salių nuomas, visi iškart mąsto tik apie krepšinį, o ne futbolą. Bet bandome keisti situacija: kartu su Lietuvos futbolo federacija mokykloms padovanojome 1000 vartų – tai viena iš priemonių parodyti, kad futbolą galima žaisti ir salėje, kur yra daug krepšių.
Taip pat bandome įteigti, kad salės futbolo kamuoliai yra visiškai kitokie, nei lauko: jie mažiau šokinėja, tad galimybių ką nors sudaužyti yra mažai.
Bet reikia pripažinti – didmiesčiuose, kalbant apie prioritetus, krepšinis labiau įsileidžiamas į sales nei futbolas. Bet jei kur nors yra futbolo aktyvistų, jie žinoma, užkrečia visus savo energija ir tuomet mokyklose futbolas dominuoja.
G.G. – Norėčiau paantrinti, jog labai daug mokyklose priklauso nuo dirbančių ten pedagogų. Jei mokytojas myli futbolą, ten tikrai nebus jokių problemų su galimybe treniruotis ar burti futbolo komandą ir startuoti mūsų rengiamuose projektuose. Tikrai stengiamės didinti aktyvių pedagogų ratą, kurie sudomintų vaikus futbolu.
– Kokie regionai yra labiausiai aktyvūs masinio futbolo judėjime?
I.M. – Galime žiūrėti per įvairias prizmes: sakysime, labai aktyvios yra Kauno ir Šiaulių apskritys. Tačiau mes labai nenorime viską skirstyti į tam tikras kategorijas: įsivaizduokime, kad Vilnius turi pusę milijono gyventojų, tad natūralu, kad čia ir žaidžiančių futbolą bus daugiausiai ir vargu ar koks miestelis galės su juo konkuruoti.
Tačiau reikia žiūrėti patį judėjimą, jo apimtis: sakysime, yra miestelis prie Nemuno – Vilkija. Ir šiame miestelyje daugiau kaip penkiasdešimt procentų vaikų lanko futbolo treniruotes.
Įsivaizduojate? Tai vieni iš aktyviausių masinio futbolo dalyvių. Taip pat yra Ramygalos miestelis, Keturvalakiai, kur yra ir močiučių futbolas. Noriu pasakyti, kad labai svarbus yra testinumas – nuo vaikų darželio iki senjorų futbolo.
– Kaunas vadinamas krepšinio meka. Ar galima teigti, kad šiame mieste negali būti masinio futbolo, nes ten visi serga už Kauno „Žalgirio“ krepšinio ekipą?
G.G. – Atvirkščiai, su masiniu futbolu Kaunas turi labai daug ką bendro. Ten ir daug renginių vyksta – kad ir „Futboliuko Kalėdos“, kai į miestą kartu švęsti Kalėdų atvyksta šalies darželių vaikučiai.
– Plėtojate „Ladygolo“ projektą, kurį, greičiausiai, sunkiai supranta vyriškoji auditorijos pusė, nes futbolas labiau vyriškas žaidimas.
G.G. – Šio projekto šūkis yra „Ateik su svajone, išeik čempione“. Jis simbolizuoja mintį, kad reikia pamėginti mergaitėms pažaisti futbolą, gal esi talentinga, gal pasiseks, ir gal tave pastebės klubo ar rinktinės treneriai. Jau turėjome tokį atvejį, kai mergaitės pradėjo žaisti „Ladygolo“ turnyre, o po to jas pakvietė ir į Lietuvos jaunimo rinktinę.
Galima žiūrėti iš tos pusės, kad projektas skirtas surasti naujų futbolo talentų. Iš kitos pusės, mums svarbu kuo daugiau įtraukti mergaičių į futbolo judėjimą, kad jos bent pabandytų – o gal patiks ir eis treniruotis jau pas profesionalus.
– Kada vyksta šis projektas?
G.G. – Šis mergaičių čempionatas vyksta tris mėnesius ir trimis etapais: pirmasis – savivaldybių, po to – apskričių finalai, o po to ir lemiami turnyro finalai.
Lapkričio 4 dieną prasidėjo komandų registracija į šį turnyrą ir jis vyks dvi savaites – iki lapkričio 17-osios. Tuomet prasidės kovos, kuriose vidutiniškai varžosi apie 300 komandų. Kviečiame visus burtis į komandas ir registruotis į šį turnyrą.
I.M. – Taip, kasmet turime kažkur apie 300 komandų iš 200 mokyklų ir turime tris amžiaus grupes: mergaites iki šeštų klasių, iki aštuntų ir trečioji grupė – iki dešimtosios klasės.
Tos grupės tam, kad būtų konkurencija ir tarpusavyje nežaistų dešimtokės su šeštokėmis. Kai baigsis registracija, tuomet komandos pradės kovas savivaldybėse, ten aiškės geriausios ekipos, kurios toliau varžysis apskrityse, o laimėjus ten jos vyks į Lietuvos finalus.
– Gal galite palyginti, kuo skiriasi „Mistergolas“ ir „Ladygolas“?
G.G. – Berniukai žūtbūt nori laimėti, jie siekia taurės, konkurencija yra beprotiška. Tuo tarpu „Ladygole“ – merginos labiau galvoja apie tai, kaip susitikti su drauge treniruotėje, kaip įdomiau praleisti laiką.
Pati žaidžiau futbolą 12 metų ir galiu patvirtinti – kai kada paskambindavau draugei ir klausiau, ar ji eis į treniruotę. Jei ji neidavo, tai ir aš ne – juk ne viskas yra fizinis pasirengimas, bėgimas, mušimas į vartus. Jaučiasi tie skirtumai ir mes privalome prisitaikyti prie jų.
I.M. – Taip, skirtumai dideli. Esame tiek berniukų turnyruose, tiek ir mergaičių padarę taip vadinamas fanų zonas, kur po rungtynių galima linksmiau praleisti laiką, pasifotografuoti.
Tai jei mergaitės naudojasi tokia zona, tai berniukai – ne. Jie sėdi tribūnose, stebi varžovų žaidimą, kad žinotų, kaip kovoti prieš juos ir linksmybės jiems nė motais.
– Ar būtų sujudimas, jei paskutiniame 2020 metų Europos futbolo čempionato atrankos mače su Portugalija lietuviai pasirodytų įspūdingai – gal net ir laimėtų prieš žemyno čempionus?
G.G. – Visų pirma, tikiuosi, kad tada šalies žiniasklaida jau pradėtų šiek tiek pozityviau rašyti apie Lietuvos futbolą. Nes jau pasigendame to gero vėjo gūsio – vien tik mintys apie nesėkmes, lygiąsias. Tačiau nežinau, ar tai turėtų rimtos įtakos visam masiniam šalies futbolui.
I.M. – Vienas laimėjimas tikrai nieko neapverstų mūsų gyvenime, tačiau pridėtų pliusų futbolui, nes visi rašytų, kad lietuviai laimėjo ne prieš Portugaliją, o Cristiano Ronaldo. Ir dabar, po šios žvaigždės apsilankymo Vilniuje, atsirado vaikų, kurie po jo viešnagės patraukė į futbolo treniruotes.
Registracija į „Ladygolo“ projekto turnyrus ČIA
