Komandos vairą šiemet vasarį iš Edgaro Jankausko perėmusiam 52-ejų V.Urbonui nebuvo laiko adaptacijai – iškart teko žaisti rungtynes.
Lietuvos rinktinės rezultatas 2019-ųjų oficialiuose ir kontroliniuose mačuose – 1 pergalė, 2 lygiosios ir 7 pralaimėjimai.
„Ta negatyvi rezultatų serija daro įtakos bendrai nuotaikai komandoje, bet noras atstovauti rinktinei dėl to niekam nemažėja“, – interviu lrytas.lt sakė V.Urbonas.
– Ko rinktinei 2019-aisiais trūko labiausiai?
– Sunku būti apibrėžti kokį nors vieną dalyką, kurį išsprendus mūsų rezultatai staiga pagerėtų. Yra daug veiksnių, iš kurių susidėlioja rinktinės mozaika.
Mano įsitikinimu, pirmiausia reikia galvoti ne apie rezultatą, o apie patį žaidimą. Futbolininkai turi būti vaidmenų atlikėjai ir daryti tai kaip komanda – futbole po vieną nieko nenuveiksi.
Todėl siekiame, kad rinktinėje susidarytų branduolys, kuriam galėtum kelti tikslus siekti rezultato ir kuris galėtų tą padaryti.
Gal ir skamba banaliai, bet Europos čempionato atrankoje mes susidūrėme su labai stipriomis rinktinėmis. Bet aš turiu tai priminti, kad apginčiau mūsų žaidėjų ego. Jie nori kautis, bet jėgų santykis būna ne mūsų pusėje.
Ukraina, Portugalija, Serbija – tokios komandos šiai dienai mums sunkiai įveikiamos.
Tokie ir buvo visi metai: iš vieno pusės – noras kažką nuveikti, kažką pakeisti. Iš kitos pusės, tą mūsų žaidybinę pažangą – o aš matau, kad ji yra, kad pajudėjome gera linkme – akivaizdžiai stabdė rezultatų nebuvimas.
– Futbolininkai noriai atsiliepia į kvietimą žaisti rinktinėje?
– Nebuvo tokio fakto, kad kažkuris nenorėtų. Kartais sustabdo kokie nors niuansai dėl kontraktų su klubais, šeimos problemos ar traumos, bet noro niekam netrūksta.
Žaidėjai laukia, kada galės atvažiuoti į rinktinę. Netgi pasakyčiau, kad yra išsiilgę to skambučio.
Man labiausiai norisi, kad vyrams atstovavimas rinktinei nepavirstų rutina, nepaisant, kad šiai dienai nesiseka, nėra rezultatų.
Bet vėlgi: rezultatams reikia laiko, todėl svarbu, kad mes nesustotume ir kryptingai eitume to rezultato link.
– Komandos žaidimo braižą lemia tai, kokius futbolininkus treneris turi ir prieš kokio stiliaus varžovą tenka kovoti. O jei atmetus šiuos objektyvius veiksnius, jums prie širdies labiau gynybinis ar atakuojantis futbolas?
– Aš save priskiriu prie trenerių-praktikų. Teorija yra viena, o sunkiausias dalykas – įgyvendinti ją praktiškai. Įvertinti futbolininkų galimybes, jų pozicijas aikštėje ir tada pasirinkti žaidimo schemą.
Pirmą pusmetį mes naudojome vieną schemą, o paskui rinktinėje turimi futbolininkai ir stiprūs varžovai pastūmėjo persitvarkyti.
Dabartinė mūsų schema universalesnė, lanksti, labiau mums tinkanti, kurią galima pritaikyti ir žaidžiant su Ukraina ar Portugalija, ir su Naująja Zelandija.
Nenoriu, kad kiekvienose rungtynėse futbolininkai turėtų daryti kažką naujo. Nenoriu kardinaliai keisti mūsų žaidimo stiliaus. Noriu, kad būtume nuoseklūs, kad nebijotume kontroliuoti kamuolio, nepaisant su kokiu varžovu žaidžiame.
Žiūriu pragmatiškai: suprantu, kad mūsų futbolas negali būti taip vadinamas „totalus“ ir taip pat nenoriu, kad būtų gynybinis. Siekiu rasti tą aukso vidurį, kuris atitiktų mūsų galimybes ir mūsų lūkesčius.
– Ar būti Lietuvos futbolo rinktinės treneriu reiškia išskirtinį psichologinį spaudimą?
– Į situaciją žiūriu per darbo prizmę. Einu į darbą ir stengiuosi jį kuo geriau atlikti. Koncentruojuosi į procesą, o ne į pašalines mintis: oi, kiek čia to spaudimo.
Skaitau ir girdžiu visokių rinktinės vertinimų, bet tų pašaipių epitetų klijavimas niekur neveda. Norisi kalbėti iš esmės, konstruktyviai ir taisyti, ką galime, o ne gyventi negatyvu.
Stengiuosi, kad ir žaidėjai tą suvoktų, kiek galėdamas norėjau atriboti juos nuo tos kritikos lavinos. Jie gyvi žmonės ir aš geriau negu bet kas kitas jaučiu ir žinau, kad vyrai rinktinėje atiduoda viską, ką gali.
– Kurias rinktinės rungtynes iš ligšiolinių jums vadovaujant pavadintumėte geriausiomis ir kodėl?
– Pagal žaidimo turinį – namuose su Serbija, Portugalija ir Liuksemburgu. Ir žinoma, paskutinės – su Naująja Zelandija: tai, ką darėme aikštėje, manau, turėjo patikti ir žiūrovams.
– Kone prieš tris dešimtmečius pats žaidėte Lietuvos rinktinėje. Kokia anuometė komanda išlikusi jūsų atmintyje?
– Tada buvau žaidėjas, dabar – treneris, bet pati nuotaika rinktinėje nepasikeitė: visi nori atstovauti Lietuvai.
Rinktinėje tada pagrindiniais smuikais griežė Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai – Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Stasys Baranauskas, Arvydas Janonis, Stasys Danisevičius. Žaisti kartu su jais man buvo svajonės išsipildymas.
Tarpusavio bendravimas buvo normalus, viskas pasirodė paprasčiau negu būčiau galėjęs pagalvoti: juk kai ateini į komandos rūbinę, tai ir tampi tos komandos dalimi.
Tokia pat draugiška aplinka rinktinėje yra ir dabar. Jauni žaidėjai jaučiasi gerai: jie žino savo vietą, bet ta vieta tikrai nėra kur nors kampe. Jie – komandos dalis.
Nenurašant mūsų praeities, vis dėlto akivaizdu, kad futbolas į priekį eina dideliais kokybės žingsniais. Manau, kad dėl to visa aplinka dabar yra gerokai konkurencingesnė negu tada, kai aš žaidžiau.
Anksčiau buvo aiškesnis komandų žaidimo braižas pagal geografinį principą: galėjai numatyti, kas ką labiau linkęs daryti aikštėje. Dabar futbolo sintezė tokia, kad visos rinktinės supanašėjo, bet kokybės atžvilgiu – labai smarkiai ūgtelėjo.
– Rinktinei atstovavote 14 rungtynių ir, būdamas gynėjas, pelnėte vieną įvartį – būtent per savo debiutą 1991-aisiais. Nepamiršote, kam įmušėte ir kaip atrodė tas įvartis?
– Tai buvo Baltijos taurės turnyras, kuriame žaidė Lietuva, Latvija ir Estija – pirmasis atgavus Nepriklausomybę.
Pirmos mūsų rungtynės vyko Klaipėdos „Žalgirio“ stadione su estais. Gerai prisimenu, kad tada lapkričio mėnesį aikštė buvo ne tai kad bloga, o tiesiog tragiška – natūralus dumblas, kurį mums teko minkyti visas 90 minučių.
Atsilikome 0:1, bet sugebėjome atsitiesti ir laimėti 4:1.
O mano įvartis buvo iš tolimos distancijos: gal iš maždaug 25 metrų pavyko stipriu smūgiu nuginkluoti vartininką.
– Ką pavadintumėte geriausiu visų laikų pasaulio futbolininku?
– Galvoju ir apie praeities garsenybes, bet mintys krypsta į nūdieną. Geriausias – Lionelis Messi. O toliau – Cristiano Ronaldo.
Kodėl L.Messi? Jis įvairiapusiškesnis, nors, žinoma, C.Ronaldo turi savo pliusų, kuriuos šiemet galėjau betarpiškai įsivertinti ir aš pats.
– Kokias žaidėjų savybes jūs kaip treneris labiausiai vertinate?
– Gebėjimą apjungti žaidimo idėjas ir priimti teisingus sprendimus. Patinka futbolininkai, kurie mėgsta kurti ir improvizuoti.
– O kas jums yra trenerio idealas ir kodėl?
– Aš žiūriu į trenerį pirmiausiai kaip į lyderį, sugebantį valdyti grupę žmonių, nustatyti taisykles ir kryptį. Tai tarsi verslo vadybos modelis.
Lyderystė yra gebėjimas kiekvieną savaitę užvesti, motyvuoti rungtynėms net ir didžiausias žvaigždes, sukelti jų ambicijas.
Jurgenas Kloppas, Carlo Ancelotti, Maurizio Sarri, Josepas Guardiola – patinka stebėti, kaip dirba šie treneriai. Nesakau, kad mėginu kažką kopijuoti, bet mokydamasis iš jų bandau pritaikyti tam tikrus dalykus turimoms sąlygoms.
– Esate pasiekęs unikalų rezultatą – jūs vienintelis treneris, kurio komanda penkis kartus iš eilės tapo Lietuvos čempione. Kuo nepaprasti buvo tie 2008-2012 metai su Panevėžio „Ekranu“?
– Mano karjeros atspirties taškas ir buvo tie 2008-ieji, kai atėjau į „Ekraną“ be jokios ypatingos treniravimo patirties. Gavau užduotį užimti 4-5 vietą.
Bet buvo ir geri žaidėjai, ir geras trenerių kolektyvas, todėl mums pavyko tokioje įnirtingoje bekompromisėje kovoje dėl čempionų titulo laimėti prieš FBK „Kaunas“.
O kai užlipi ant aukščiausio laiptelio, tavo tikslas tampa ten ir išsilaikyti, kas yra dar sunkiau.
Tai čempioniškai serijai padėjo ir kitos aplinkybės. Po 2008 m. sezono neliko FBK „Kauno“ savininko finansinės injekcijos, pati lyga prasiskiedė naujomis komandomis. Žinoma, konkurencija buvo, bet mūsų pergalės lėmė sudėties stabilumas.
„Ekrane“ tada buvo daug vietos futbolininkų, ir būtent tas branduolys užtikrino rezultato tęstinumą. Natūralu, kad kasmet įsiliedavo du trys nauji žmonės, bet apskritai komanda buvo pribrendusi nugalėti.
Galėjome sužaisti prastesnes rungtynes, bet tai būdavo išimtis.
– Dažnas Lietuvos futbolo gerbėjas turi ir mėgiamą užsienio klubą, yra Anglijos, Vokietijos, Ispanijos ar kurio kito nacionalinio čempionato gerbėjas. O jūs namuose neturite, tarkim, Madrido „Real“ šaliko?
– Negalėčiau savęs priskirti jokiais stovyklai. Dabar žiūrėdamas futbolą pirmiausiai stebiu, kaip treneriai ateidami į komandą atneša savo braižą.
Tie „topiniai“ treneriai, kuriuos minėjau – nesvarbu, kur jie būtų: „Chelsea“, „Napoli“ ar „Juventus“ – aš pradedu sekti jų darbą. Nes tie žmonės atsineša savo filosofiją ir man labiausiai įdomu būna stebėti komandos transformacijos procesą.
Įspūdinga, kaip treneris sugeba nustatyti grupę žaidėjų veikti pagal jo atsineštą schemą. Pavyzdžiui, J.Kloppas: visi pripažįsta, kad jis į „Liverpool“ perkėlė ankstesnės Dortmundo „Borussia“ modelį.
O kai tas modelis veikia ir žaidimo, ir rezultatų prasme – tai yra sėkmės istorija.
– Nekalbant apie Čempionų lygą, kiek realu, kad kuris nors Lietuvos klubas patektų į Europos lygos grupių varžybas? Ar esame iš karto pasmerkti dėl mažų biudžetų?
– Pinigai svarbu, bet labai svarbu ir komandos branduolys – tik jam susiformavus gali tikėti rezultato. Komanda turi priaugti iki tam tikro lygio – vienu mostu nieko nepadarysi.
Nevienadieniškumo pavyzdys galėtų būti Marijampolės „Sūduva“ – komanda trejus metus Europos lygoje būna per žingsnį nuo grupių. Ir čia tikrai ne dėl atsitiktinumo ar sėkmingų burtų.
Marijampoliečiai tam ilgai brendo. Atsimenu, dar prieš dešimtmetį „Sūduva“ pakankamai rimtai konkuravo kovoje dėl Lietuvos čempionų vardo, nuo „Ekrano“ atsilikdavo gal pora trimis taškais.
Tuo keliu eidama „Sūduva“ pribrendo ir laimėti Lietuvos čempionatą, ir geram pasirodyti Europoje. Yra stabilumas, nes yra treneriai ir žaidėjai, galintys spręsti keliamas užduotis.
– Kaip manote, kokios šalies pavyzdžiu geriausiai būtų konstruoti Lietuvos futbolo modelį, kuris galbūt kada nors atneštų sėkmę tiek rinktinei, tiek klubams?
– UEFA nesistengia daryti įtakos vidiniams futbolo procesams atskirose šalyse. Kiekvienas gali rinktis savo vystymosi kelią.
Žinoma, galime remtis sėkmės modeliais: tarkim, Islandijos, Belgijos – tai šalys, kurios kadaise buvo kažkur žemai, bet kryptingai dirbdamos, padariusios sisteminius pokyčius, nusistačiusios modelį pasiekė aukštumas.
Bet kiekvienos jų kelias buvo savitas, todėl savitas turi būti ir Lietuvos. Nepakanka sukurti strategiją – būtina, kad ji peraugtų į vykdymą.
Čia negali būti vieno architekto, kuri pasakytų: einam ten ir rasim aukso slėnį. Turi bendrai dirbti didelė grupė žmonių, išjudinti procesus ir nesustoti.
Talentingų vaikų turime labai daug – pats tą matau važinėdamas po turnyrus, Tik kur jie paskui dingsta?
Turime susitvarkyti, kad būtų nuoseklus darbo tęstinumas: nuo pradinių grandžių trenerių iki jaunimo ir vyrų trenerių.
Iki šiol yra taip, kad tarsi plaukiame pasroviui, paties futbolo kūrimo proceso nekontroliuojame: ima kilti koks nors žaidėjas – gerai, jei dar kažkas kažkur pasirodys – irgi paimsime.
Bet turime statyti piramidę, kurios pagrindas užtikrintų patikimumą, stabilumą ir nuo to pamato prasidėtų ėjimas aukštyn.
– Bet apie šiuos dalykus kalbama ne vienerius metus. Kiek viskas dar gali trukti?
– Sunku pasakyti. Gal 10-15 metų. Bet tikrai matau perspektyvą: turime jaunų entuziastingų žmonių, kurie pasijuto futbolo dalimi, nori pokyčių ir yra savo darbo fanatikai.
