Negandų pirmenybės. Kodėl 1940 metais nepaaiškėjo Lietuvos futbolo čempionai?

1939-1940 metų Lietuvos futbolo sezoną negandos persekiojo nuo pirmųjų savaičių. Iš pradžių pirmenybės buvo sustabdytos dėl Vakaruose prasidėjusio karo, paskui varžybų sistema buvo pakeista dėl finansinių sunkumų ir galiausiai turnyras nebuvo baigtas dėl sovietų aneksijos.

Lietuvos futbolo pirmenybės tuo metu buvo rengiamos pagal sistemą ruduo-pavasaris. Pirmasis ratas buvo žaidžiamas rudenį, antrasis – pavasarį.

1939-1940 metų pirmenybėse startavo aštuonios komandos: Kauno LGSF, Kauno „ŠS Kovas“, Klaipėdos KSS, Kauno LFLS, Kauno CJSO, Kauno „Tauras“, Kauno ŠMSK ir Šiaulių „Sakalas“ (septynios komandos surašytos pagal praėjusį sezoną užimtas vietas, o „Sakalas“ 1939 metais laimėjo antrosios pakopos turnyrą). Klaipėdos kraštą tuo metu jau buvo užgrobusi Vokietija, todėl KSS futbolininkų laikinais namais tapo Žemaitijos sostinė Telšiai.

Lietuvos futbolo padėtis ir XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo liūdna. Praėjusios pirmenybės pasižymėjo dideliais nesklandumais ir intrigomis, todėl prieš naujo sezono startą futbolo apžvalgininkai netryško optimizmu. „Po ilgesnės pertraukos šiandien vėl pradedamos aukštosios klasės Lietuvos futbolo pirmenybės. Praėjusio rato futbolo pirmenybės nesukėlė didesnio susidomėjimo, nepasižymėjo geresnėmis kovomis, bet už tai buvo apstu visokių nesusipratimų, kombinacijų. Pavasario rato metu ir visi tarpvalstybiniai susitikimai ar šiaip rinktinės pasirodymai prieš užsienio komandas buvo labai nesmagūs. Futbolininkai savo krašto spalvas gynė be nuoširdaus ryžtingumo, o žiūrovai futbolu labai [...] kritiškomis kalbomis apie futbolo krizę“, – pirmenybių išvakarėse rašė dienraštis „XX amžius“ (1939 m. rugpjūčio 5 d.; viena straipsnio eilutė dingo dėl laikraščio spausdinimo klaidos).

Kita vertus, susidomėjimą futbolu vėl sužadino 1939 metų vasarą Kaune viešėjusi Prahos „Sparta“ komanda. Ji nesunkiai nugalėjo ir Lietuvos čempionus Kauno LGSF futbolininkus, ir Lietuvos rinktinę, tačiau didelis žiūrovų skaičius (čekų rungtynes su LGSF stebėjo šeši tūkstančiai sirgalių) įkvėpė viltį, kad šalies futbolas bent mažais laipteliais kils į viršų.

„Šiandien pirmenybės prasideda. Visuomenės domėjimasis futbolu vėl pakilęs. Futbolas vėl susilaukė pagarbos. Belieka tik palinkėti, kad šio rato pirmenybės gražiai prasidėtų, sklandžiai vyktų ir Spartos sukeltasis entuziazmas nebūtų niekuo sudrumstas ir ilgai neišsektų“, – vylėsi „XX amžius“.

Pirmenybių pirmasis ratas prasidėjo rugpjūčio 5 dieną ir turėjo baigtis rugsėjo 28 dieną, tačiau futbolo varžybų tvarkaraštį 1939 metų rudenį sujaukė už mūsų šalies sienų įkaitusi tarptautinė padėtis. Vokietijos armijai įsiveržus į Lenkiją, Lietuvoje buvo paskelbta visuotinė mobilizacija ir daug futbolininkų buvo pašaukti į kariuomenę. Rugpjūtį komandos dar sužaidė abiejų numatytų turų rungtynes, bet rugsėjį sporto gyvenimas sustingo...

„Karas, karas, karas, skamba visur. Marso dievaitis užvaldė žmonių protus, širdis ir jausmus, niekas kitais reikalais nesirūpina ir negalvoja. Skundžiasi laikraščių reporteriai, sunkios dienos užėjo ir sporto skyrių redaktoriams. Nepaisant kiek sportas buvo užkariavęs plačiąsias mases, dabar jis turi eiti į šalį. Niekas nesidomi futbolo, krepšinio ar kitomis sporto rungtynėmis“, – 1939 metų rugsėjo 2 d. rašė dienraštis „XX amžius“.

„Futbolas, tas mūsų vargšas futbolas, tris metus laukęs laimėjimo, štai neseniai susilaukė pergalės prieš estus, o dabar vietoje džiaugsmo štai turi išeiti iš rikiuotės, nes futbolininkus pradėjo rikiuoti kitose eilėse ir futbolo vadovams nieko kito nebeliko, kaip atšaukti futbolo pirmenybes.

Žodžiu, nusivylimas visuotinas ir nepataisomas. Tačiau sportininkus paguodė gen. Giedrys, pareikšdamas sportininkams, kad sportininkas kariuomenėje yra malonesnis už kitus piliečius, nes jų fizinis pasiruošimas kaip tik labiausiai atitinka kariškus uždavinius. Taip matot, paguoda labai geras dalykas, tačiau jau sportas turi trauktis ir nėra žinių, kada jis atkariaus savas poziijas. Tačiau sportininkai nėra tokie pesimistai, jie apgailestauja, kad jiems reikėjo apleisti žaliąsias aikštes, puikiąsias sales, bet jie savo pareigą atliks ir ten, kur juos likimas pašaukė“, – tęsė „XX amžius“.

„Turime būti atviri ir pripažinti, kad, prasidėjus karui antrąjį 1939 m. pusmetį, didieji įvykiai labai paveikė ir Lietuvos sporto gyvenimą. Pirmiausia sulig karu nutrūko ir pakriko tarptautiniai sporto ryšiai, kuriais buvo susirišęs ir Lietuvos sportas, pastaraisiais metais tapęs nemažu veiksniu tautų sportinio jaunimo bendravime.

Be to, kilęs susirūpinimas savojo krašto saugumo reikalais ir priemonės, kurios buvo panaudotos savajam saugumui stiprinti, atitraukė ir sporto organizacijų dėmesį nuo sportinio veikimo. Todėl antrąjį 1939 m. pusmetį apskritai matėme nebe taip judrų ir gyvą, koks jis būdavo anksčiau“, – 1939 metų 12-ajame numeryje rašė Kūno kultūros rūmų leistas mėnesinis sporto žurnalas „Fiziškas auklėjimas“.

Atsižvelgęs į ypatingas aplinkybes, Kamuolio žaidimų sąjungos (KAŽ) Futbolo komitetas leido nukelti rungtynes klubams, iš kurių į kariuomenę buvo pašaukti trys ar daugiau futbolininkų. Šia išimtimi pasinaudojo visi aštuoni klubai, todėl pirmenybės buvo visai sustabdytos.

Vis dėlto rugsėjo viduryje buvo nuspręsta tęsti pirmenybes ir sudarytas naujas tvarkaraštis. „Tik dabar galima suprasti, koks gajus tas futbolas. Jau atrodė, kad karo dievaitis Marsas tikrai bus nušlavęs ir futbolą nuo Lietuvos gyvenimo veido, tačiau taip neįvyko. Buvo pasiryžta ir laimėta, ir štai šiandien jau turime pirmąsias L kl. futbolo pirmenybių rungtynes“, – rugsėjo 16 d. džiaugėsi „XX amžius“.

Džiaugėsi per anksti, nes į kariuomenę buvo pašaukti dar daugiau sportininkų ir žaisti nebebuvo kam. Pavyzdžiui, LGSF komandoje liko vos keturi nemobilizuoti futbolininkai. Per visą rugsėjo mėnesį Lietuvos pirmenybių L klasėje buvo sužaistos tik ketverios rungtynės.

Vokietijai ir SSRS greitai užgrobus visą Lenkijos teritoriją, tarptautinė padėtis stabilizavosi. Manyta, kad grėsmė sumažėjo, todėl rugsėjo pabaigoje daug į Lietuvos kariuomenę skubiai pašauktų vyrų buvo paleisti namo. Grįžus ir futbolininkams, Futbolo komitetas sudarė naują tvarkaraštį ir spalio mėnesį pirmenybės vyko daugmaž normaliai. Pirmasis ratas, nors ir pavėluotai, nors ir nuo rudeninio lietaus pažliugusiose aikštėse, buvo beveik baigtas. 1939 metų rudenį liko nesužaistos tik vienerios rungtynės tarp LFLS ir KSS komandų.

„Šio rato pirmenybių vykdymas, dėl tarptautinių įvykių, kurie yra pasiekę ir mūsų kraštą, ypatingai daug turėjo sunkumų. Dėl šių priežasčių pirmenybes ne kartą teko nutraukti, atskiras rungtynes atidėlioti. Visa tatai pirmenybes žymiai užtęsė ir nutraukė į vėlyvą rudenį. Prasti rudens orai ir šlapios rudens aikštės šių pirmenybių vykdytojus – futbolo komitetą visų klasių pirmenybių rungtynes vertė nutraukti. Jos bus baigtos pavasarį“, – pranešė „Fiziškas auklėjimas“ (1939 m., Nr. 11).

KSS komandai apskritai buvo iškilusi pašalinimo grėsmė. Kadangi KSS žaidė neregistruoti futbolininkai, jai vieneriose rungtynėse buvo įskaitytas techninis pralaimėjimas, o pati komanda diskvalifikuota trims mėnesiams. KSS sutiko su pralaimėjimu, bet dėl ypatingų aplinkybių prašė pasigailėti ir nešalinti iš pirmenybių. Futbolo komitetas, atsižvelgęs į visas aplinkybes, leido KSS žaisti toliau.

1939 metų rudenį visas Lietuvos sportas susidūrė su dar vienu sudėtingu iššūkiu – finansiniu. Ketvirtajame dešimtmetyje sportininkai gaudavo didelę nuolaidą keliaudami traukiniais. Jiems reikėjo mokėti tik trečdalį kainos. Tačiau Geležinkelio valdyba nuo 1939 metų lapkričio 1 dienos nuolaidą sumažino nuo 66,6 proc. iki 33,3 proc., o paskui ją visai panaikino. Išimtis padaryta tik 15 sportininkų ar didesnėms grupėms. Keliaudami didelėmis grupėmis sportininkai galėjo pasinaudoti 25 proc. nuolaida.

Praktinės naudos iš šios išimties beveik nebuvo. Net jei keliaudavo futbolo komanda, 15 sportininkų grupė paprastai nesusidarydavo, nes vykdavo tik vienuolika žmonių, be atsarginių ir trenerių. Lengvatos panaikinimas buvo milžiniškas finansinis smūgis, nes už nepigius bilietus sportininkai mokėdavo iš savo kišenės.

„XX amžius“ vadino šį sprendimą tiesiog netoliaregišku, nes sportininkai liausis važinėti į kituose miestuose rengiamas varžybas ir nesumokės geležinkeliams nieko: „Pažiūrėkime, kokio didumo auką sportui duotų valstybė, teikdama ankstesnes nuolaidas (66 proc.). Sportininkai masinėmis grupėmis (išskiriant moksleivius, kurie ir šiaip turi nuolaidas) traukiniais nevažinėja. Didžiausia grupė – arti 20 žmonių. Nebuvo atsitikimo, kad dėl tokio būrelio sportininkų būtų perpildytas traukinys, ar kad keleiviai būtų nusiskundę. Žodžiu, tai jokios reikšmės ištisam traukiniui nesudaro. Taigi, riedmenų ekonomija čia ne motyvas. Pagaliau reikia turėti galvoje ir tai, kad iš sportininkų kelionių geležinkeliais gaudavo nemažas pajamas (apie 30000 litų). Tie pinigai iš valstybės skiriamų pašalpų grįždavo atgal. Dabar sporto sluoksniai jau rengia sporto gyvenimui planus, kuriuose priversti nuo kelionių atsisakyti. Įdomu, ar skirtos subsidijos bus sunaudotos valstybei taip ekonomiškai palankiu ir tiek daug naudos sportui atnešančiu būdu...“

„Futbolas Lietuvoje labiausiai įsigalėjusi sporto šaka. Suprantama, kad tuo pačiu ir judriausia. Paskutiniu metu ją labai skaudžiai palietė sportininkams nuolaidų susiaurinimas, kuriomis pasinaudoti dėl geležinkelio v-bos patvarkymo pasidarė nebeįmanoma. Taigi futbolininkai, o taip pat ir visi sportininkai pasiliko geležinkeliuose be nuolaidų. Tatai sudarytų didelių sunkumų įvykdyti Lietuvos pirmenybes, ypač provincijos komandoms – sričių klasėms“, – rašė „Fiziškas auklėjimas“ (1940 m., Nr. 4).

1940 metų kovą ir balandį Futbolo komitetas kelis kartus rinkosi į posėdžius, kuriuose svarstė vieną ir tą patį klausimą – kaip tęsti pirmenybes panaikinus geležinkelio nuolaidas. Kūno kultūros rūmai dėl to net kreipėsi į Vyriausybę, tačiau lengvatos sportininkams nebuvo sugrąžintos.

Galiausiai balandžio 26 d. surengtame posėdyje Lietuvos futbolo vadovai ryžosi pakeisti pirmenybių sistemą, kad būtų sumažintas kelionių skaičius. Komandos pagal geografinį principą buvo suskirstytos į penkias apygardas (sritis), o pasibaigus apygardų varžyboms, jų nugalėtojai turėjo išsiaiškinti Lietuvos čempionus trumpame turnyre pagal olimpinę sistemą (atkrintamosiose varžybose).

Kauno ir Vilniaus apygardoje liko šešios Kauno komandos, kurioms buvo įskaityti rudens rato tarpusavio rungtynių rezultatai. Vilniaus komandos žaidė atskirai, o apygardos nugalėtojas turėjo paaiškėti susitikus Kauno ir Vilniaus čempionams.

Futbolo komitetas nusprendė, kad Marijampolės apygardoje žais Kybartų JSO, Kybartų „Sveikata“, Vilkaviškio „Sudavija“ ir Marijampolės „Šaulys“, Šiaulių ir Telšių apygardoje – Telšių KSS (buvęs Klaipėdos KSS), Telšių „Džiugas“, Šiaulių „Sakalas“, Šiaulių „Makabi“ ir Šiaulių „Žinia“, Panevėžio apygardoje – Panevėžio ŠMSK, Panevėžio „Šaulys“, Panevėžio „Makabi“ ir dar dvi žemesnės grupės komandos, Ukmergės apygardoje – Ukmergės „Šaulys“ ir dar trys žemesnės grupės komandos.

Vilniaus pirmenybių dalyviai buvo paskelbti vėliau. Turnyre varžėsi aštuonios komandos: LFLS, LGSF, „Grandis“, JSO, „Makabi“, „Hapoel“, „Darbo Sportas“ ir GŠSK.

Kauno apygardos varžybos pradėtos gegužės 4 d., kitų apygardų – vėliau. Apygardų varžybos turėjo būti baigtos iki 1940 metų liepos 15 d.

Uždarė senuosius klubus

Gana sklandžiai vyko tik Kauno ir Šiaulių-Telšių apygardų pirmenybės. Tuo tarpu Marijampolės apygardoje, kurioje turėjo žaisti trijų miestų komandos, varžybos net neprasidėjo. Nors atstumas tarp Marijampolės, Vilkaviškio ir Kybartų nedidelis, futbolininkams buvo per brangu nuvykti vieniems pas kitus, todėl klubai kreipėsi į Futbolo komitetą, kad Marijampolės apygardos pirmenybės būtų atšauktos.

Kitose apygardose pavyko įvykdyti planą ir iki liepos vidurio paaiškėjo keturių regionų nugalėtojai. Kauno apygardoje pirmąją vietą užėmė 1939 metų Lietuvos čempionas LGSF, Šiaulių-Telšių apygardoje – Šiaulių „Sakalas“, Ukmergės apygardoje – „Šaulys“, Panevėžio apygardoje – ŠMSK.

Futbolo komitetas numatė liepos 21 dieną pradėti apygardų nugalėtojų pirmenybes (pirmąsias rungtynes turėjo žaisti Panevėžio ŠMSK ir Ukmergės „Šaulys“), bet jos neįvyko pasikeitus politinėms aplinkybėms.

1940 metų birželio 15 d. į Lietuvą įsiveržė Sovietų armija. Po dviejų dienų buvo pakeista Lietuvos Vyriausybė (naująją Vyriausybę sudarė Kremliaus statytiniai), o liepos 1 d. paleistas Lietuvos Respublikos Seimas ir paskelbti rinkimai į „Liaudies Seimą“. Ne tik politinis, bet ir visuomeninis gyvenimas keitėsi vos ne kiekvieną valandą, o nauja valdžia jau pirmosiomis dienomis pradėjo uždarinėti senąsias lietuviškas organizacijas, tarp jų – sporto klubus.

Birželio 19 d. buvo uždaryta Lietuvos tautiško jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, kuriai priklausė JSO (Jaunalietuvių sporto organizacija) klubas. Nors Futbolo komiteto vadovai nebuvo pakeisti, jiems reikėjo reaguoti į besikeičiančias aplinkybes, todėl po kelių dienų nuspręsta panaikinti visus JSO rezultatus (Kauno pirmenybėse CJSO nespėjo sužaisti vienerių rungtynių), o Kauno pirmenybių galutinėje lentelėje liko tik penkios komandos.

Liepos mėnesį buvo uždaryta Šaulių Sąjunga, kuriai irgi priklausė keli klubai: „Šaulys“, „Kovas“, ŠMSK (Šaulių Maisto sporto klubas). Senųjų klubų greitai nebeliko, tad žaisti apygardų nugalėtojų turnyre tiesiog nebuvo kam.