D. Šembero sėkmės istorija: nuo jaudulio keičiant A. Narbekovą iki svarbiausių trofėjų Europoje

„Atėjau į persirengimo kambarį ir pamačiau, kad prieš mane sėdi Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas ir kitos žvaigždės“, – apie savo debiutą Lietuvos futbolo rinktinėje lrytas.lt prasitarė 41-erių Deividas Šemberas.

Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br> Lrytas.lt montažas
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br> Lrytas.lt montažas
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br> AFP/Scanpix nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br> AFP/Scanpix nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br> AFP/Scanpix nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br> AFP/Scanpix nuotr.
2014- 2015 m. D.Šemberas atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“.<br>T.Bauro nuotr.
2014- 2015 m. D.Šemberas atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“.<br>T.Bauro nuotr.
2014- 2015 m. D.Šemberas atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“.<br>T.Bauro nuotr.
2014- 2015 m. D.Šemberas atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“.<br>T.Bauro nuotr.
Po rungtynių D.Šemberą sveikino draugai iš Lietuvos ir užsienio.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Po rungtynių D.Šemberą sveikino draugai iš Lietuvos ir užsienio.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
2014- 2015 m. D.Šemberas atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“.<br>T.Bauro nuotr.
2014- 2015 m. D.Šemberas atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“.<br>T.Bauro nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br>T.Bauro nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br>T.Bauro nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br>E.Žaldario nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br>E.Žaldario nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br>LFF nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br>LFF nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br>Alyga.lt nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br>Alyga.lt nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br>T.Bauro nuotr.
Deividas Šemberas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos futbole.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

Apr 26, 2020, 4:24 PM, atnaujinta Apr 26, 2020, 5:34 PM

1996-1997 metais jaunas vaikinukas iš Vilniaus kaip viesulas įsiveržė į Lietuvos futbolo elitą. D.Šemberas labai greitai įsitvirtino pagrindinėje Vilniaus „Žalgirio“ sudėtyje ir nacionalinėje rinktinėje.

Po sėkmingo sezono „Žalgiryje“ D.Šemberas pradėjo ragauti legionieriaus duonos. 1998 metais jis persikėlė į Maskvą ir pradžioje gynė „Dinamo“ klubo garbę. Tuo metu futbolininkas turbūt nenumanė, kad Maskvoje praleis artimiausius 15 metų.

„Sakyčiau, kad man prireikė 2-3 metų, kol pilnai adaptavausi Maskvoje ir jaučiausi tarsi namuose“, – lrytas.lt pasakojo D.Šemberas.

Po kelių sėkmingų sezonų „Dinamo“ gretose talentingas saugas persikėlė į Maskvos CSKA komandą. Su šia ekipa lietuvis pasiekė ir savo skambiausias pergales. Be trofėjų vietiniame fronte, D.Šemberas ir CSKA 2005 metais laimėjo UEFA taurę, antrą pagal pajėgumą turnyrą senajame žemyne.

2009-2010 metų sezone CSKA su D.Šemberu nukeliavo iki UEFA Čempionų lygos ketvirtfinalio, kur juos tik po atkaklios kovos dvejų rungtynių serijoje palaužė būsimi to sezono čempionai Milano „Inter“ futbolininkai.

„Tikrai rungtynės buvo įtemptos, galėjo ir kitaip jos baigtis“, – prisiminė lietuvis.

D.Šemberas veikiausiai būtų tapęs Lietuvos rinktinės rekordininku pagal sužaistas rungtynes, tačiau koją pakišo trenerių sprendimai nuo 2013 metų jo nebekviesti. Nors D.Šemberas 2014 metais sugrįžęs užbaigti karjeros Vilniaus „Žalgiryje“ išbuvo dar du sezonus vienu iš geriausių visos A lygos žaidėjų.

Lrytas.lt pasikalbėjo su futbolininku apie debiutą rinktinėje ir „Žalgiryje“, geriausius karjeros laikotarpius bei meno kūrinius žaidėjo namuose.

– Savo futbolininko kelią pradėjote Vilniaus „Žalgirio“ klube. Kaip atrodė jūsų pirmieji žingsniai pagrindinėje komandoje?

– Tas jausmas, kai atvažiuoji į Žolyno gatvėje esančią klubo bazę ir kai užeini į pakankamai solidų ir didelį kabinetą pas vieną geriausių visų laikų Lietuvos trenerių Benjaminą Zelkevičių. Dar būnant visai jaunam ir pasirašant sutartį, treniruojantis kartu su tuometinėmis Lietuvos futbolo žvaigždėmis.

Jaunam vaikinui visai tai labai malonu ir yra didelis paskatinimas. Veikiausiai iš tų pirmųjų dienų labiausiai ir prisimenu tą Žolyno gatvės bazę ir komandos draugus, organizaciją, kuri buvo profesionali. Nieko nereikėjo rūpintis, viskas buvo paruošta žaidėjams. Tokie dalykai išlieka atmintyje.

– Jeigu ne paslaptis, kiek uždirbdavote pasirašius pirmąją profesionalią sutartį?

– Tikrai nėra paslaptis, berods kažkur tarp 400 ir 600 litų, tiksliai nepamenu. Realiai tai buvo minimalus mėnesinis atlyginimas, bet man gyvenant su tėvais smulkioms išlaidoms pakakdavo ir labiau patenkintas buvai tuo, kad esu „Žalgiryje“, šalia tokių žaidėjų. Tai buvo man pagrindinis paskatinimas.

Į tuos pinigus nekreipdavau dėmesio, mane išlaikydavo tuo metu dar tėvai, už mokslus mokėjo, be to, kai patekau į klubą, visomis sporto išlaidomis rūpinosi „Žalgiris“.

Tačiau kaip vaikui, tai buvo dideli pinigai.

– Panašiu metu debiutavote ir Lietuvos rinktinėje. Ką pamenate iš savo pirmųjų rungtynių vilkint nacionalinės komandos marškinėlius?

– Debiutas įvyko 1996 metais. Berods žaidėme „Žalgirio“ stadione su Indonezija, toks egzotiškas draugiškas susitikimas buvo. Pirmą kartą kai atėjau į persirengimo kambarį ir pamačiau, kad prieš mane sėdi Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas ir kitos žvaigždės. Jaunam vaikinui pamačius savo vaikystės dievukus, į kurios eidavau žiūrėti į stadioną ir mokytis futbolo paslapčių, tai buvo įspūdis labai didelis.

Labai džiaugiuosi, kad su V.Ivanausku ir A.Narbekovu pavyko nacionalinėje rinktinėje, nors ir mažai, bet kartu pabūti aikštėje.

– Žaidėte tuo metu startiniame vienuoliktuke ar žengėte po keitimo?

– Aš debiutavau rinktinėje po keitimo ir teko keisti A.Narbekovą.

– Tikriausiai buvo jaudulys prieš žengiant į aikštę?

– Jaudulys be abejo buvo, bet tai normalu. Jis visada sporto varžybose būna, nesvarbu ar tu jaunas žaidėjas, ar jau subrendęs.

– Rinktinėje žaidėte nuo 1996 iki 2013 metų. Kuris laikotarpis jums buvo pats įsimintiniausias?

– Tikriausiai tas, kuris buvo vienas iš geresnių. Man asmeniškai tai buvo prie Algimanto Liubinsko ir portugalo Jose Couceiro trenerio postuose. Tas laikotarpis ir rezultatų prasme, ir rinktinės žaidėjų brandos prasme buvo pats solidžiausias.

Bent jau mūsų kartos žaidėjų žaidimas buvo pats solidžiausias tuo metu. Toje atkarpoje ir rezultatai šiek tiek buvo geresni. Kažkas apie 2005-2009 metus.

– Galime sakyti, kad pats aukščiausias taškas buvo 2008 metų rugsėjį, kuomet išvykoje 3:0 sutriuškinta buvo Rumunijos rinktinė, o po kelių dienų namuose 2:0 įveikta Austrija?

– Manau, kad taip. Buvo tas laikas vienas iš geriausių. Tos abi nugalėtos rinktinės iš tikrųjų labai pajėgios yra ir tuo metu tai tikrai buvo geras rezultatas.

– Jei kalbėti apie kitas pergalingas arba pralaimėtas rungtynes, kurios dar išliko jūsų atmintyje?

– Man dar labai įsiminė rungtynės 2003 metais Europos čempionato atrankoje su vokiečiais išvykoje. Su tuometiniais pasaulio vicečempionais sužaidėme lygiosiomis 1:1. Grįžus į Lietuvą buvo kilęs nemenkas ažiotažas po tos dvikovos, sujudimas. Buvo iš mūsų pusės ir geras žaidimas, ir geras rezultatas. Asmeniškai, tai buvo vienos iš įsimintiniausių rungtynių rinktinėje.

Buvome ir čekus išvykoje nugalėję, kurie tuo metu turėjo savo žvaigždes. Aišku, buvo ir skaudžių pralaimėjimų.

– Sužaidėte 82-ejas rungtynes Lietuvos rinktinėje. Rekordininkai kol kas šioje kategorijoje yra Saulius Mikoliūnas ir Andrius Skerla, kurie sužaidė po 84 rungtynes. Nėra išlikęs apmaudas, kad nepavyko vilkėti rinktinės marškinėlių daugiau kartų, ypač prisimenant laikotarpį, kai buvote nekviečiamas į ją ne dėl žaidimo lygio?

– Man tai nėra taip svarbu. Aš tą pasiekimą galėjau pasiekti ir anksčiau, jeigu būčiau važiavęs į visas draugiškas rungtynes ir nebūčiau tiek diskvalifikacijų turėjęs. Klube turėjau labai įtemptą grafiką, tai stengdavausi į draugiškas rungtynes atvykti pagal galimybes.

Jei būčiau visas žaidęs, tai būčiau rekordininkas. Tačiau tai nebuvo mano užduotis ir man trofėjai yra rodiklis, o ne sužaistų rungtynių skaičius.

– Jūs legionieriaus karjerą pradėjote gana anksti ir vos 19-os išvykote į Maskvos „Dinamo“ klubą. Nesusuko galvos pradžioje toks didelis miestas?

– Pačioje pradžioje buvo labai sudėtinga. Sakykime, kad Maskva jaunam žaidėjui po Vilniaus buvo per didelis miestas, tačiau galvos nesusuko. Sakyčiau, kad man prireikė 2-3 metų, kol pilnai adaptavausi Maskvoje ir jaučiausi tarsi namuose.

Maskvoje išgyvenau iš viso 15-ą metų ir ją galiu drąsiai vadinti savo antraisiais namais. Kita dalis – Vilnius, tad turiu dvejus namus.

– Po kelių sezonų „Dinamo“ komandoje persikėlėte į CSKA gretas, kur praleidote daugiau nei dešimtmetį. Kaip apibūdintumėte tą laikotarpį?

– Persikėliau Maskvoje iš vieno klubo į kitą ir netgi nepakeičiau gyvenamojo rajono, nes šios komandos yra santykinai netoli viena nuo kitos. Tai man labai patogiai gavosi, be to, perėjau į aukštesnio lygio komandą.

Tuo metu į CSKA atėjo nauji savininkai, kurie ėmė burti komandą iš pajėgiausių tuo metu lygoje žaidusių futbolininkų. Kai kurie buvo perkami, kai kurie atėjo pasibaigus sutartims. Subūrė labai pajėgią komandą, kuriai buvo keliami patys aukščiausi tikslai.

Noras kovoti dėl trofėjų yra vienas iš pagrindinių dalykų. Be abejo ir finansinės sąlygos tuo metu buvo labai patrauklios. Vis tai sudėjus nulėmė sprendimą keltis į CSKĄ, nors turėjau dar keletą pasiūlymų pačioje Rusijoje.

Kaip vėliau parodė laikas, tai tikrai nepasigailėjau.

– 2004-2005 metų sezonas buvo pasakiškas jums ir CSKA komandai, nes laimėtoje tuometinę UEFA taurę (dabar vadinama Europos lyga – red.). Papasakokite plačiau, kaip atrodė tas pergalingas žygis.

– Sėkminga komanda negali susikurti iš karto. Tad po kelių sezonų buvo rastas tinkamas ekipos komplektavimo balansas. Tuomet taip gavosi, kad ir žaidėme gerai, ir burtai kažkiek palankūs buvo. Taip po truputį ir nukeliavome iki finalo. Aišku, patys mažai tikėjome, bet su kiekvienomis rungtynėmis, kiekvienu įveiktu etapu pasitikėjimas augo ir galima sakyti, kad per trumpą laiką, ant akių, užaugome kaip žaidėjai.

Išsivystė toks nugalėtojų mentalitetas, turėjome jau tada labai didelį pasitikėjimą savo jėgomis. Manau, kad nulėmė daug ir psichologiniai dalykai. Atradome gerą balansą tarp psichologijos, pasirengimo ir komplektacijos. Tai ir nulėmė rezultatą.

Aš pats iki finalo visas rungtynes žaidžiau startinėje sudėtyje, tik jame pasirodžiau jau po keitimo. Taip jau būna kartasi futbole.

– Vėliau sekė sėkmingas žaidimas UEFA Čempionų lygoje, kur 2009-2010 metų sezone tik ketvirtfinalyje pralaimėjote to sezono čempionams Milano „Inter“ klubui.

– Taip, tada jie tapo čempionais su Jose Mourinho priešakyje. Mes abi rungtynes jiems pralaimėjome minimaliu skirtumu 0:1. Tikrai rungtynės buvo įtemptos, galėjo ir kitaip jos baigtis. Gaila, bet pralaimėjome čempionams.

Apskritai, iš grupių etapo buvome išėję ne kartą. Nuo grupių etapo Čempionų lyga tikrai kitokia, nei lietuviams tenka matyti atrankoje. Realiai silpnų komandų nebelieka, lengvai įveikiamų varžovų nėra, reikia įtemptai kovoti su visais.

– Visos savo karjeros metu nebuvote tas, kuris atsiduria dėmesio centre mušdamas įvarčius.

– Kiekvienas mes turime savo užduotis aikštėje ir ją turime vykdyti. Tai žaidimo disciplina. Mano funkcija tokia buvo labiau nematomo kareivio. Turėjau griauti atakas, stabdyti varžovų kontraatakas, jeigu reikėdavo – žaisti ir kiečiau, taip išmušant varžovus psichologiškai.

Buvo tam tikros nurodytos funkcijos ir nesijausdavau nepatogiai kai kiti mušdavo įvarčius, vaizdžiai pasakius, kai nešdavome pianiną, o kiti grodavo. Tikrai jaučiausi gerai ir komfortiškai.

– Jūsų karjeroje kortelės buvo dažnas palydovas. Buvo kalbama, kad CSKA komanda turėjo griežtas bausmes už tai. Kaip buvo iš tikrųjų?

– Buvo griežta bausmių sistema. Be abejo buvo atsižvelgiama, dėl ko ta kortelė parodyta. Jei tai dėl rezultato ir būtinos priežasties tą padaryti, tai baudų nebūdavo, bet už nedisciplinuotą elgesį, kvailas korteles, tai buvo bausmių sistema. Manau, kad tokia sistema yra visuose moderniuose klubuose.

Kortelės klubui kainuoja ir finansiškai, ir rezultato prasme. Todėl CSKA komandoje tikrai griežtos baudos būdavo.

– 2014 metais grįžote į Vilniaus „Žalgirį“ ir po dviejų sezonų baigėte savo karjerą. Toks ir buvo planas?

– Buvo toks noras, pasakysiu atvirai, kad karjerą baigti „Žalgiryje“. Tai mano namų komanda nuo vaikystės, labiausiai prie širdies limpanti. „Žalgiris“ yra Lietuvos futbolo flagmanas, tad natūralu. Be to, esu vilnietis, visada sirgau ir palaikiau „Žalgirį“. Žinojau, kad po karjeros pabaigos gyvensiu Lietuvoje, tai nuostabi šalis. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis ir galiu gyventi tokioje šalyje. Tad ir buvo noras grįžti į „Žalgirį“.

Susitikau su klubo vadovais, pakalbėjome, radome abipusį susitarimą, kad metus ar du pažaisti. Dar buvo pasiūlymas pratęsti karjerą sezonui, bet per tuos metus Lietuvoje laimėjome visus įmanomus trofėjus, todėl tikrai nenorėjau jau apgaudinėti vadovų.

Motyvacija yra pagrindas sporte ir jeigu tu ją prarandi, tai nereikia kankintis. Tad ir priėmiau sprendimą užbaigti karjerą gražia nata.

– Dabar dirbate „Žalgirio“ organizacijoje ir užimate sporto operacijų direktoriaus pareigas. Įsivaizduojate savo dirbantį ir toliau šioje srityje?

– Tikrai visą gyvenimą svajojau ir turiu norą dirbti sporto vadyboje. Man tai yra įdomu, patrauklu. Ne veltui pastaraisiais metais UEFA akademijoje baigiau futbolo vadybos mokslus. Norisi ir ateityje prisidėti prie Lietuvos futbolo vystymo.

– Galbūt yra minčių ir dėl perėmimo vadovauti Lietuvos futbolo federacijai?

– Reikia, kad pati futbolo bendruomenė apsispręstų, ko jiems reikia. Jeigu turėčiau palaikymą ir turėčiau bendruomenės suprantamą požiūrį, tai galbūt ateityje bandyčiau. Bet šiai dienai to nėra.

– Ne paslaptis, kad esate meno mėgėjas.

– Taip jau susiformavo, kad esu lietuviško meno mėgėjas. Anksčiau, kai finansinės galimybės buvo didesnės, tai daugiau dėmesio tam skirdavau. Dabar šiek tiek mažiau. Tačiau taip, esu meno mėgėjas, turiu kryptis, kurias stengiuosi išlaikyti.

– Tad kokių kūrėjų darbų pas jus namuose būtų galima daugiausiai rasti?

– Manau, kad daugiausiai būtų praeito amžiaus antrosios pusės menininkų darbų. Yra ir klasikų Sližio, Saukos, nors dar jie ir gyvi yra. Turiu ir Daniliausko darbų.

Man patinka šių tapytojų menas, tad turiu jų darbų ir skulptūrų kažkiek. Domiuosi menu, bet negaliu pasakyti, kad jau labai profesionaliai, kryptingai tuo užsiimu. Renkuosi tai, kas man yra prie širdies, bet išskirtinai tik Lietuvos tapybą ir skulptūrą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.