Prieš vykdamas į Kazachstaną futbolininkas klausė kolegų patarimų bei rekomendacijų. Pasak žaidėjo, išgirdus atsiliepimus kilo dvejonių, tačiau džiaugėsi, jog jie buvo klaidingi.
„Prieš važiuojant į Kazachstaną kalbėjau su daugeliu žaidėjų, klausinėjau jų – visi atsiliepimai buvo labiau neigiami. Esu girdėjęs, kad Kazachstane nėra maisto, parduotuvėse nėra normalių produktų, yra vaistų trūkumas. Girdėjau, kad ir žmonės kito mentaliteto, kito tikėjimo, todėl su jais neva sunkiau bendrauti. Bet aš kultūrinio šoko nepatyriau. Pradžioje buvo keista, kuomet važiuojant į treniruotę autobuse pusė komandos meldžiasi, bet per kelias savaites pripratau ir tai tapo natūraliu dalyku.
Tikėjausi, kad šeima atvažiuos, žinojau ko jai reikia, todėl norėjau, kad viskas būtų paruošta. Bet atvykęs į Tarazą įsitikinau, kad gandai liko gandais. Tiek parduotuvėse, tiek vaistinėse – visi tie patys produktai, vaistai, viskas taip pat kaip Lietuvoje. Mane tai nustebino – man buvo sudarytos visos sąlygos ir tikrai negaliu skųstis. Tiesiog sunkiausia buvo gyventi be šeimos. Jeigu būtų šeima kartu, tai jokių problemų nebūtų“, – įspūdžiais dalinosi O.Verbickas.
Apie gyvenimą be šeimos
Nacionalinės rinktinės saugas teigia, jog sunkiausia Kazachstane buvo gyventi be šeimos. Ovidijus neslepia – paskutiniai 7 mėnesiai buvo patys sunkiausi bendrame šeimyniniame gyvenime.
„Buvo labai sunku gyventi be šeimos. Mūsų šeimyniniame gyvenime – tai buvo pats sunkiausias laikotarpis. Esu dėkingas savo žmonai, kad ji sugėbėjo susitvarkyti. Mes auginame dvynukes ir vienai su dviem vaikais yra tikrai sunku. Buvo ir pykčio, buvo ir liūdesio, buvo priėję ir iki to, kad žmona sakė grįžk, nesvarbu čia viskas, rasi kitą komandą. Bet kažkaip išgyvenom ir tikiuosi, kad daugiau tokių sunkių laikotarpių nebus. Aš niekada nenorėjau kažkur važiuoti be šeimos. Planavome, kad kovo mėnesį, per rinktinių langą, pagaliau atsivešiu šeimą į Kazachstaną. Nepavyko, viską sustabdė pandemija“, – pasakojo nacionalinės rinktinės žaidėjas.
O.Verbickas teigė, jog skaudžiausia buvo nematyti savo mažamečių dukrų. „Iki ašarų skaudu buvo, kad palikau vaikus, kurie dar net nekalbėjo, o dabar grįžau – jos jau kalba su manimi, viską supranta, jau mane mato. Vakarais žmona man siunčia vaizdo įrašus, kuriuose prašo vaikų pasakyti, kad tėtis grįžtų. Tai sunku iš tikro, labai“, – neslėpė O.Verbickas.
Apie nuotaikas rinktinėje ir padidėjusį pasitikėjimą savimi
Ovidijus Verbickas pabrėžė, jog paskutinės dvi pergalės labai teigiamai atsiliepė rinktinės žaidimui. Pasak futbolininko, tai pridėjo pasitikėjimo savimi. „Aš manau, kad mes patikėjome savo jėgomis, kad galime ne tik prisitaikyti prie kitų komandų, bet įnešti į rungtynes ir savo braižą, kad kitos komandos taikytųsi prie mūsų.
Dabar grupėje visi turime po tris taškus, visų šansai lygūs, visos rinktinės panašaus lygio. Dabar tikslas nėra tik išlikti lygoje, dabar galime sau kelti aukštesnius tikslus – patekti į kitą divizioną“, – užtikrintai kalbėjo futbolininkas.
