Nors jis aukštyn kėlė ne vieną trofėjų, kiekvienas dar nelaimėtas apdovanojimas futbolininkui yra svarbus.
„Aišku, reikia stengtis, žiūrėti į priekį ir reikia visais įmanomais būdais siekti to, ko dar nesi pasiekęs“, – atsiimdamas prizą kalbėjo žalgiriečių futbolininkas.
Praėjusiame sezone jis aikštėje pasirodė 19 sykių, praleido vos vienerias rungtynes ir pelnė vieną įvartį bei atliko du rezultatyvius perdavimus.
Metai sėkmingi buvo ne tik žaidėjui, bet ir klubui – žalgiriečiai sezono starte laimėjo LFF supertaurę, o rudenį po trijų sezonų susigrąžino Lietuvos futbolo A lygos čempionų taurę.
„Pati savijauta, noras, energija, visko buvau pilnas. Fizinis pasiruošimas, nusiteikimas leido demonstruoti tokią formą. Taip pat vis dar degančios akys, buvau pilnas noro.
Pats asmeniškai esu kovotojas, tad noras susigrąžinti tą čempionų titulą davė papildomą stimulą, – apie solidžios savo formos priežastis dar kiek anksčiau kalbėjo S. Mikoliūnas. – Aišku, tai ne vien mano indėlis, klubui pavyko surinkti gerą kolektyvą, tai buvo labai vieninga komanda ir iki pat galo tikėjome, kad galime. Buvome sunkioje padėtyje, vienu metu turėjome atkarpą, kai nebuvome savo likimo kalviai, bet tikėjome iki pat pabaigos ir tai atvedė iki mūsų norimo tikslo.“
Tą patį futbolininkas akcentavo ir laikydamas laimėtojo statulėlę savo rankose.
„Į tai susideda viskas, tiek šeimos ir artimųjų palaikymas, gera harmonija namuose, tiek ir klubo prisidėjimas, pradedant administratoriumi ir baigiant klubo vadove bei komandos draugais. Tai yra visos komandos nuopelnas ir visų mane supančių žmonių“, – sakė futbolininkas.
Finaliniame kandidatų sąraše, be S. Mikoliūno, buvo buvęs jo bendraklubis sostinės klube Domantas Šimkus bei „Kauno Žalgirio“ žaidėjas Gratas Sirgėdas.
Šioje nominacijoje nugalėtoją nulėmė sirgalių ir ekspertų balsai.
