Kai turi gražų ir didelį stadioną, reikia pasukti galvą, kuo tas tuščias tribūnas pridengti, o kai neturi, nieko nereikia. Juk aikštės visur vienodos – su dvejais vartais.
Kadangi nacionalinį stadioną ant Šeškinės kalvų Vilniuje bandoma statyti jau daugiau nei 30 metų, pandemija galėtų tęstis dar bent dešimtmetį.
Jau ir bioenergetikai tvirtina, kad ta vieta užkeikta ir stadiono nebus, o paskutiniu tikinčiuoju apsiskelbęs Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius P.Poderskis iš sostinės valdžios dangoraižio nėrė į privatų verslą ir daugiau dėl to nesuks galvos.
Gilintis į tai pabandė Apeliacinis teismas, ėmęs nagrinėti Viešųjų pirkimų tarnybos ir Vilniaus savivaldybės ginčą dėl bandymo susitarti taikiai ir pagaliau pasirašyti statybų sutartį. Bet net teisėjų kolegija įklimpo šioje abrakadabroje ir pakėlė rankas: „Nėra galimybės priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo.“
Nėra sprendimo, nėra ir tolesnių žingsnių, nes šioje istorijoje visi sprendimai kam nors užkliūva – skirtingu metu vis kas nors netiko tai Vyriausybei, tai savivaldybei, tai konkurso nelaimėjusiai bendrovei be darbuotojų, tai Viešųjų pirkimų tarnybai.
Pernai gegužę net prezidentas G.Nausėda tarė optimistinį žodį, kad nacionalinio stadiono reikia, bet ginčų ir interesų karuselė toliau sukosi tuščiai.
Per tą laiką pasikeitė ir Vyriausybė, tačiau naujoji valdžia netgi nebando gilintis ir gadinti savo reitingų painioje istorijoje.
Taigi stadionų lankytojus namuose įkalinusi pandemija tapo puikia širma nuo viso pasaulio pašaipų dėl stadiono – na, kam jis reikalingas, jei stovėtų tuščias? O jeigu pandemija baigsis, premjerė lengva ranka pratęs karantiną bent iki kadencijos pabaigos ir nereikės niekam aiškintis.