Lietuvoje su italais žaista tris kartus. Pirmąsyk – 1995 metų balandžio 26 dieną dabar jau sunaikintame Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Susirinko pilnas komplektas žiūrovų – 15 tūkstančių: mūsų krašte tai turbūt dar negreitai bus pakartota, nebent staiga Vilniuje atsirastų naujas stadionas.
Italai jautėsi nejaukiai grumstuotoje dėl vėluojančio pavasario aikštėje, nors stadiono darbuotojai ją volavo, lygino visą dieną. Komandos kapitonas gynėjas Paolo Maldini kelis kartus vaikiškai suklydo, stabdydamas kamuolį, kuris vis peršokdavo per jo pėdą.
12 minutę Gianfranco Zola gudriu spyriu nuginklavo vartininką Gintarą Staučę, bet daugiau įvarčių nebuvo. Pralaimėjimas 0:1 tokiam tituluotam varžovui nuotaikos nesugadino.
Antrą kartą žaista 2001 metų rugsėjo 1 dieną Kaune Dariaus ir Girėno stadione. Lietuvos rinktinę, kaip ir pirmoms rungtynėms, ruošė treneris Benjaminas Zelkevičius. Tai buvo panašu į stebuklą – nuo įvarčių apsisaugota, rezultatas 0:0. Ypač didelį įspūdį italams padarė jauno gynėjo Mariaus Stankevičiaus žaidimas, kuris ne už ilgo buvo pakviestas žaisti Italijoje, ten tęsė savo sėkmingą karjerą.
Trečiosios rungtynės Lietuvoje su Italijos reprezentantais įvyko 2007 metų birželio 6 dieną. Kauno Dariaus ir Girėno stadione viską lėmė du galingi Fabio Quagliarellos smūgiai iš toli, kurių vartininkas Paulius Grybauskas atremti nesugebėjo. Pralaimėjome 0:2.
Iš viso per trejas rungtynes Lietuvos stadionuose mūsų futbolininkai kartą sužaidė lygiomis, dusyk pralaimėjo italams. Įvarčių santykis 0:3. Vidurkis būtų 0:1. Garbingas rezultatas.
Žaidžiant su italais svečiuose lietuviams iš pradžių buvo labai sunku: 1995 metų lapkričio 15 dieną Redžo Emilijos mieste ir 2001 metų kovo 28 dieną Trieste pralaimėta po 0:4. Po pirmos dvikovos italų spauda pasišaipė iš mūsų atletiškų, bet netobulai valdančių kamuolį futbolininkų: „Tai bėgiojančios spintos su raudonais batais“.
Tikra tiesa – aprangos spalvos buvo geltona ir žalia, o visų Lietuvos žaidėjų batai buvo raudoni. Tada po pirmo kėlinio buvo dar ne taip blogai (0:0), bet po pertraukos Alessandro del Piero ir tris kartus iš eilės nesulaikomasis Gianfranco Zola mušė įvarčius.
Trieste po du kartus pasižymėjo Filippo Inzaghi ir Alessandro del Piero.
Paskutinė akistata Apeninų pusiasalyje, įvykusi 2006 metų rugsėjo 2 dieną Neapolio „San Paolo“ stadione stebint 60 tūkstančių triukšmingų žiūrovų, baigėsi 1:1. Po 21 minutę Tomo Danilevičiaus įspirto įvarčio lietuviai pirmavo 1:0, bet 30-ąją minutę Filippo Inzaghi išgelbėjo šviežiai iškeptus pasaulio čempionus nuo pralaimėjimo kovingiems atvykėliams iš gintarinio pajūrio.
Lygiosios Neapolyje – vienas šlovingiausių rezultatų Lietuvos futbolo istorijoje. Beje, tose rungtynėse dalyvavo Saulius Mikoliūnas, kuris turėtų ir šiandien ginti Lietuvos rinktinės garbę.
Bendras šešerių rungtynių su daugkartiniais pasaulio čempionais italais rezultatas – dvejos lygiosios, keturi pralaimėjimai, įvarčių santykis 1:12. Šį vakarą dėl galiojančio karantino tuščių tribūnų apsuptoje Liepkalnio arenoje – septintasis kartas.
