Tokio įrašo veterano, gegužės 2-ąją švęsiančio 37-ąjį gimtadienį, biografijoje iki šiol dar nebuvo.
„Nesu bombardyrius, todėl abu įvarčiai man vienodai svarbūs. Be abejo, už juos turiu padėkoti komandos draugams – tiek Cosa Nostrai (L. Kochanauskui) už tobulą aikštės matymą, tiek Gyčiui (Paulauskui), už tai, kad praleido kamuolį numatydamas, kad prie jo artėja antikvariatas“, – prisimindamas juokavo vyriausias komandos žaidėjas.
Per praėjusią savaitę „Riteriai“ į „Nevėžio“ ir „Džiugo“ vartus pelnė net aštuonis įvarčius. Be V. Borovskio, po dusyk pasižymėjo Marko Pavlovskis ir Mindaugas Grigaravičius, po kartą – L. Kochanauskas bei Valentinas Jeriomenko. Nepaisant puikaus puolime rezultato, tų įvarčių galėjo būti ir dar daugiau – ypač po sėkmingų V. Borovskio reidų dešiniajame krašte bei aštrių perdavimų komandos puolėjams.
„Mums reikėjo tokių rungtynių kaip su „Nevėžiu“. Pajutome, kad galime žaisti taip, kaip nori treneriai. O aš ir pats jaučiuosi puikiai. Man visada patikdavo jungtis į atakas, bet ne visada treneriai leisdavo tą daryti (šypsosi). Dabar laisvės suteikiama daugiau, tad mėgaujuosi.
Taip, mano žaliame pase įrašyta, kad man jau beveik 37-eri, tačiau aš jaučiuosi kaip 25-erių. Aišku, gal tik man taip atrodo (šypsosi). Kalbant rimčiau, tikiuosi, kad mano patirtis jauniems žaidėjams yra svarbi ir jie tai vertina“, – sakė V. Borovskis.
Nuo balandžio 2 dienos „Riteriai“ per 14 dienų sužaidė ketverias rungtynes. Išskyrus paskutinį mačą prieš „Džiugą“, vyriausias „Riterių“ žaidėjas žaidė praktiškai be keitimų. Tik Telšiuose, komandai pirmaujant 4:0, treneriai veteranui suteikė pusvalandį poilsio.
„Nėra lengva. Tokį maratoną jaučia visi – tiek vyresni, tiek jaunesni. Šioje vietoje norėčiau pasidžiaugti, kaip mūsų komandoje organizuojamas atsistatymo procesas. Manau, kad visi patvirtintų, jog toks mūsų darbas leidžia atgauti jėgas greičiau“, – dėstė gynėjas.
– Kai prieš sezoną nusprendėte, kad neverta kabinti batelių ant vinies, dar tikėjotės tokio svarbaus vaidmens komandoje?
– Aš visada jaučiau, kad kūnas man leidžia žaisti, todėl rimto svarstymo dėl karjeros pabaigos nebuvo. Neramino tik faktas, kad artėja 37-eri. Galiausiai nusprendžiau, kad padėsiu jauniems žaidėjams tobulėti, palaikysiu juos, patarsiu.
Mano kelias futbole labai ilgas, todėl aš puikiai suprantu, jog kažkas turi užimti mano vietą ir kilti į viršų. Savo ruožtu, jei iškils sunkumų ar problemų, aš visada būsiu šalia.
– Ar sezono pradžioje, kai komanda nerado žaidimo, neaplankydavo mintys, kad o gal vis tik reikėjo sustoti?
– Tikrai ne. Visada tikėjau, kad išeitį rasime. Jei aš būčiau pasidavęs, tai koks būtų pavyzdys jaunimui?
– Po tų dvejų sėkmingų rungtynių prieš „Nevėžį“ ir „Džiugą“ jau galime daryti išvadas, kad „Riteriai“ išlipo iš sezono pradžios duobės?
– Tos dvi pergalės, iš esmės, pakeitė mūsų treniruotes – atsirado nuotaika, visi dirba su papildoma energija, komanda pasitiki savimi ir mėgaujasi tuo, ką daro. Kad ir kas ką sakytų, tokie psichologiniai momentai sporte yra labai labai svarbūs.
– Antradienį – mačas prieš „Panevėžį“. Kokį įspūdį palieka ši komanda tiek iš dvikovų su kitais, tiek iš dvejų tarpusavio kontrolinių susitikimų?
– Akivaizdu, kad tai yra stipri komanda, turinti labai gerų žaidėjų, įskaitant įvarčius štampuojantį Justiną Januševskį. Ši ekipa šiemet jau ne kartą įrodė, kad yra stiprus varžovas kiekvienam.
– Koks žaidėjui yra skirtumas tarp tuščių tribūnų ir bent artimiausiųjų stebinčių akių?
– Kiek jų bebūtų, tai jau žingsnis į priekį. Mes visi to labai laukėme, mūsų šeimos nariai taip pat, todėl nenumaldomai artėjanti dvikova bus papildoma motyvacija kiekvienam žengsiančiam į aikštę.
