„Atvažiavau pakonsultuoti, o viskas baigėsi rinktinės trenerio kėde“, – tikino 53-ejų ukrainietis, tapęs Lietuvos nacionalinės salės futbolo komandos strategu.
Prieš 90 metų Urugvajaus mokytojo Juano Carloso Ceriani per pirmąjį planetos futbolo čempionatą sugalvotas keistokas žaidimas kasdien vis labiau minimas ir Lietuvoje – tai iš ispanų kalbos kildinamas žodis – futsalas arba salės futbolas.
Į Lietuvą rudenį atkeliaus krepšinio aikštelėje su rankinio vartais, kur kas mažesniu ir nešokliu kamuoliu bei penkiais vienos ekipos žaidėjais sumanytas tiek pat laiko kaip ir krepšinio akistata – 40 minučių vyksiantis žaidimas. Maža to – šioje sporto šakoje vartuose stovintis žaidėjas gali elgtis taip pat, kaip numato vartininko taisyklės vandensvydyje.
„Na, tai tikrai ne tas futbolas, kurį visi įpratę matyti didžiosiose arenose. Tai dinamiška, gal šiek tiek net be išskaičiavimų sporto šaka – viskas keičiasi akimirksniu ir ilgiau pasiilsėti tau neleidžia maži aikštės matmenys“, – taškus dėliojo J. Ryvkinas.
Buvęs Ukrainos salės futbolo rinktinės treneris namie Charkove prieš du dešimtmečius buvo įkūręs „Lokomotiv“ klubą, kuriame nuo mažens augino jaunuosius salės futbolo talentus, o jiems užaugus pradėjo drebinti Europą – tapo Ukrainos salės futbolo flagmanu.
Su ekipa J. Ryvkinas triskart laimėjo šalies taurę, tris kartus tapo Ukrainos čempionu, buvo geriausių UEFA salės futbolo Čempionų lygos komandų sąraše, tačiau gilėjant krizei šalyje dėl Rusijos Krymo okupacijos ir karo Donbase, klubas tiesiog neišsilaikė ir galiausiai bankrutavo. Kaip ir šimtai kitų Ukrainos sporto klubų.
„Tuomet man paskambino itin didelis Lietuvos salės futbolo puoselėtojas Kauno „Vyčio“ (dabar – „Kauno Žalgirio“ – red.) klubo prezidentas Darius Gurskis. Paprašė pakonsultuoti komandą, kažką naujo pasiūlyti. Pasakė, kad trims dienoms atvykčiau. Lyg ir turėjau laiko po tokio nemalonaus periodo, kai klubas išnyko.
Jau Kaune kažkaip pradėjo tarp kitko subtiliai sakyti, jog man vertėtų imtis Lietuvos futbolo rinktinės trenerio vaidmens.
Pasakiau, jog mėgstu išprotėjusius iššūkius, darbus beveik nuo nulio. Atsiradau jo dėka Lietuvos futbolo federacijoje, daugiau kaip dvi valandas mane ten kamantinėjo, o po to išskridau namo ir atsiunčiau į LFF savo gyvenimo aprašymą“, – ramiu balsu pasakojo Ukrainos specialistas.
Norinčių vadovauti Lietuvos salės futbolo rinktinei tuomet atsirado net aštuoni kandidatai, tačiau galiausiai buvo pasirinktas J. Ryvkinas.
Tačiau sutartį galėjęs pasirašyti ukrainietis daugiau kaip mėnesį svarstė, ar imtis darbų Lietuvoje. Ant svarstyklių atsigulė sotus ir neblogai apmokamas klubinio trenerio darbas ir neaiški ateitis nacionalinėje ekipoje.
„Reikia aiškiai pasakyti, kad apie jokį 2020 metų pasaulio salės futbolo čempionatą tuomet net ir nebuvo kalbų. Rengti svarbiausią šios sporto šakos pasaulio čempionatą Lietuvą gavo 2018-siais.
Aš turėjau kelis pasiūlymus iš kitų šalių klubų, tačiau mano ambicijos galiausiai nugalėjo: ėjau ten, kur galiu pats kažką sukurti, kur galiu pamatyti, kaip mano kuriamas projektas duoda vaisių.
Žinoma, dar nemažai įtakos turėjo ir tai, kad ukrainiečių ir lietuvių mentalitetas panašus. Juk kadaise mes buvome viena šalis – Lietuvos didžioji kunigaikštystė“, – kalbėjo J. Ryvkinas.
Atvykęs į Lietuvą pasirašyti sutarties J. Ryvkinas pradžioje buvo nusivylęs tuo, ką pamatė.
Specialistas tikino, kad salės futbolo reikalai buvo apgailėtini, komandos galėjo net ir neatvykti žaisti, nes nematė reikalo leisti pinigų nieko nelemiančioms akistatoms.
„Na, buvo liūdna stebėti tuos klubinius reikalus. Bet tuomet 2018-ųjų spalį iš FIFA atėjo žinia, kad Lietuva gavo teisę surengti planetos pirmenybes“, – prisiminė su Ukrainos rinktine iki Europos ketvirtfinalio 2014-siais nužygiavęs ir Portugalijai nusileidęs treneris.
2018 metų spalio 26-ąją Lietuvos kandidatūrą surengti futsalo pasaulio čempionatą patvirtino 37 narių FIFA taryba, o mūsų šalis nurungė pas save pirmenybes kvietusius Iraną, Japoniją ir Naująją Zelandiją.
FIFA dovana Lietuvos futbolui kartu taip pat reiškė, kad mūsų valstybė kaip šeimininkė turės savo rinktinę planetos pirmenybėse, o likę 23 būsimi dalyviai privalės varžytis atrankose dėl kelialapių į kovas Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune.
„Tuo metu supratau, kad dveji metai yra labai mažai, kad pasirengtum tokiam turnyrui, kuriame žais pasaulio elitas, bet azartas įrodyti pasauliui, kad lietuviai moka ir gali – užgožė tas jaudulio gaideles“, – prisiminė J. Ryvkinas.
Jis jau sekė įvykius Šiaurės ir Pietų Amerikos atrankos varžybose, stebėjo Europos mūšius bei svarstė apie galimus varžovus, tačiau pasaulinė COVID-19 pandemija vis dėlto nepasigailėjo ir planetos salės futbolo turnyro.
Jis, kaip ir visi svarbiausi pasaulio sporto renginiai, buvo perkeltas į 2021-uosius ir startuos rugsėjo 12-ąją, o spalio 3 dieną naujasis čempionas kels nugalėtojų taurę Kauno arenoje.
Kol kas daugiausiai titulų nuo 1989 metų rengiamose pirmenybėse iškovojo brazilai, kurie laimėjo turnyrą penkis kartus, ispanai – du, o praėjusiame čempionate 2016 metais Kolumbijoje triumfavo argentiniečiai, finale 5:4 palaužę Rusijos futbolininkus.
Į Europą salės futbolo svarbiausias renginys sugrįžo po 25 metų pertraukos – pastarąjį kartą jis įvyko 1996-siais Ispanijoje ir tada 6:4 lemiamoje akistatoje šeimininkus nuliūdino brazilai.
Šių metų pavasarį ištraukus čempionato burtus tapo aišku, kad Lietuva kovos A grupėje, o jos varžovai pirmame etape bus Kazachstano, Venesuelos ir Kosta Rikos komandos.
„Taip, nematome tų garsiųjų komandų, kurios ir didžiajame futbole diktuoja madas.
Tačiau reikia pripažinti, jog tai labai sunki grupė. Kazachstanas yra pasaulio elito komanda. Ji turi pripažintą geriausią planetos vartininką, be to davė keletą pasų brazilams ir jie atstovauja šiai rinktinei. Kazachai yra aiškus grupės favoritas. Jei kalbėsime apie Kostą Riką, ji yra Šiaurės Amerikos čempionė – su šiuo pasakymu taip pat viskas aišku. Kaip ir Venesuela, kuri laimėjo Lotynų Amerikos turnyrą. Kalbu ne tam, kad išgąsdinčiau, o tik tam, kad pasakyčiau – Lietuva tikrai nenuleis rankų, kovos ir bandys iš varžybų išspausti maksimumą.
Jis yra paprastas – kaip šeimininkai norime sužaisti ne tris mačus grupėje ir atsisveikinti su varžybomis“, – aiškino J. Ryvkinas.
Kiek Lietuvos salės futbolui svarbus toks FIFA pasitikėjimas, pasirenkant šalį organizuoti tokio masto čempionatą?, – lrytas.lt paklausė Lietuvos salės futbolo rinktinės stratego J.Rivkino, kuris prieš pat pirmenybes švęs savo 54-ąjį gimtadienį.
Esu įsitikinęs, kad tai buvo ambicingas FIFA planas – šiuo žingsniu norima sujudinti visą šį regioną, suteikti postūmį salės futbolo raidai.
Kaip jau sakiau, atvykęs 2017-ųjų gruodį pamačiau, kad su šia sporto šaka Lietuvoje yra nyku. Bet vien tik čempionato suteikimas davė tokį impulsą, jog dabar mes turime neatpažįstamą lietuvišką salės futbolą. Gal norite žinoti, kokiose tik dvejose pasaulio šalyse klubiniame futbole naudojama kaip ir didžiajame futbole analogiška VAR sistema?
Taip, tai Lietuvoje ir Ispanijoje. Ir dabar turime dešimt salės futbolo klubų čempionate, kurie nėra nuliai.
Nepasakysiu nieko naujo, tačiau visada ir visur yra galiojanti taisyklė: stiprūs klubai, stipri rinktinė. Dabar jau galima Lietuvoje rinktis žaidėjus net iš dviejų klubų – iš „Kauno Žalgirio“ ir Jonavos „Vikingo“.
Tai nemažai. Bet pasauliniu mastu ne įspūdingas pasirinkimas. Bet faktas, kad dar neprasidėjus čempionatui turime aiškų postūmį salės futbole, kuris ateityje gali duoti gerus vaisius ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims, kaimynams.
Na, o dar vienas rimtas faktas, kodėl FIFA vis dėlto nusižiūrėjo Lietuvą – be jos nekandidatavo jokia kita Europos valstybės. FIFA norėjo sugrąžinti salės futbolo šventę į Europą ir Lietuva buvo „laiku ir vietoje“.
– Kaip galėtumėte palyginti salės futbolo sąlygas Lietuvoje ir jūsų gimtojoje Ukrainoje?
– Kaip bebūtų gaila, tačiau apie savo gimtąją šalį galiu pasakyti taip – kovojant su Lietuvą ji beviltiškai pralaimėtų.
Po 2011 metų Europos krepšinio čempionato jūs turite puikiausias arenas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.
Ir dar pasistatėte Kėdainiuose, Jonavoje, Prienuose. Lietuvoje ideali infrastruktūra rengti svarbius tarptautinius turnyrus.
Ukraina galėtų pasiūlyti salės futbolui Charkovo areną su 2 tūkst. sirgalių kėdėmis ir renovuotus Zaporožės sporto rūmus.
Gaila, bet mes šiuo atveju neprilygstame Lietuvai, nors ir turime neblogą futbolą.
– Daug kas bando lyginti salėse ir stadionuose žaidžiamą futbolą. Lietuviai mažai su juo susidūrę – kaip paaiškintumėte skirtumą?
– Aiškios ir galutinės salės futbolo taisyklės buvo suformuluotos palyginus neseniai – 1985-siais. Visų pirma, komandoje kovoja vienu metu aikštėje 5 žaidėjai.
Tai labai dinamiškas žaidimas, kuriame netrūksta įvarčių. Pavyzdžiui, vienas žaidėjas gali sužaisti kad ir 8 minutes, atsisėsti pailsėti ir po to vėl eiti kovoti ir mušti įvarčius. Be to, egzistuoja 2 minučių baudos, kai komanda žaidžia mažumoje.
Tai labai didelių fizinių jėgų reikalaujantis sportas. Gal net kai kada viską lemia ne komandinis žaidimas, o individualus futbolininko pasirengimas.
– Ar galėtų futbolo žvaigždės artėjant karjeros pabaigai žibėti salės futbolo čempionatuose?
– Dar nė viena didelė žvaigždė neperėjo į salės futbolą. Taip, žaidė parodomąsias varžybas, bet tarp 14 komandos narių neatsimenu, kad būtų kokia žvaigždė.
Sakysime taip – jei kada ir atsiras toks kaip Cristiano Ronaldo, tuomet galėsime kalbėti, ar visiškai kitas futbolo stilius jam tiktų. Nors Lionelis Messi būdamas vaiku treniruodavosi mažose aikštėse.
– Kalbant apie lietuvius, ar jie sukurti salės futbolui? Sakysime, kad krepšinis yra mūsų antroji religija, o ši sporto šaka turi šansų užkariauti sportuojančių ir stebinčių kovas sirgalių širdis?
– Salės futbolas ir žavus tuo, kad gali žaisti tiek uždaroje patalpoje, tiek ir lauke. Žinote, perfrazuojant vieną garsų animacinį filmuką – futbolą gali žaisti visi.
Tačiau viskas priklauso nuo darbo. Jūs religija – krepšinis, jis turi rimtą rengimo struktūrą, todėl ji pastoviai „gamina“ žaidėjus.
Nemanau, kad lietuviai negali žaisti futbolo, tačiau tam reikia programos, labai didelių investicijų į vaikų treniruotes.
Viena kas aišku, niekada žaisdamas neprofesionaliai netapsi žvaigžde, o komanda nebus elite.
Jei Lietuvoje nebus gero rimto profesionalaus požiūrio į futbolo sistemą, ji neturės ir tos sporto šakos profesionalių atstovų.
– Išgirdę Brazilijos, Ispanijos ar Argentinos vardus futbolo mėgėjai iškart sakytų, kad viena iš šių komandų ir laimės. Tačiau stebint pasiruošimą ryškėja, kad laukia labai įtemptas čempionatas?
– Jūs prisiminkite, kada brazilai laimėjo pastarąjį kartą pirmenybes. Tai įvyko 2012 metais. Dabar yra tiesiog sukurtos pasirengimo varžyboms sistemos, dirba begalės specialistų ir kalbėti, kad viskas aišku – tiesiog naivu.
Savo metodus turi ir rimtai į priekį pažengę yra portugalai, ispanai, rusai. Yra dar vienas labai aktualus niuansas – brazilai salės futbole pradėjo eksportuoti savo produktą ir nemažai rinktinių savo gretose turi natūralizuotus brazilus.
Įsivaizduojate, kaip jiems reikia žaisti prieš savąją Braziliją. Kokia psichologinė trauma, kai kovoji prieš savus...
– Palietėte labai rimtą klausimą: ar nebuvo planuojama į Lietuvos rinktinę pasikviesti vieną ar kitą brazilą, suteikiant jam lietuvišką pasą. Turėtume tikrai rimtą paspirtį.
– Taip, aš mąsčiau apie tai. Bet tik pats sau, toliau šių pamąstymų reikalai nepajudėjo. Suprantate, jei būtų lengva kokiam brazilui gauti lietuvišką pasą, tuomet mes galėtume apie tai šnekėti.
Tačiau pas jus tai labai ilga procedūra. Aš suprantu, kad tai lengvas kelias, kai tu mažiau dirbi ir greičiau gauni rezultatą. Bet jis trumpalaikis – gausi rezultatą ir turėsi galvoti, ką dar prisivilioti, o ne išmokyti.
Pokalbiuose su Lietuvos futbolo federacija nuskambėjo ir skamba aiški pozicija, kad turime verstis lietuviais ir auginti savo žaidėjus.
Man tiesiog būna labai gražu ir pavydu, kai prieš varžybas matai lietuvių rinktinės žaidėjų degančias akis, jų giedama himną ir pasididžiavimą būti nacionalinės ekipos nariu. Taigi, šiai dienai mes neplanuojame natūralizuoti vieno ar kito futbolininko.
– Taip jau atsitiko, kad rinktinė žais pasaulio čempionate, o neprasimušėte į kitų metų Europos pirmenybes. Tai gali rinktinę mestelėti atgal jos progrese?
– Žiauriai apmaudi situacija ir tam vis dėlto turiu pasiaiškinimą. Šiuo atveju problema yra koronaviruso pandemija. Atrankoje tikrai sėkmingai pasirodėme, grupėje tik į priekį užleidome Vengriją. Ir praėjusį pavasarį turėjome sužaisti lemiamą kovą dėl patekimo į varžybas su Juodkalnijos futbolininkais.
Taip, mums burtai buvo tragiškai nedėkingi, nes į porą gavome pačią stipriausią trečią vietą užėmusią ekipą, kuri neturėjo būti trečia. Tikrai aukščiau.
Tačiau kai buvome geroje sportinėje formoje, viską sustabdė COVID-19 ir beveik septynis mėnesius nesitreniravome.
Tik prieš kovas susirinkome kartu vienai stovyklai – Lietuvoje čempionatas dar nevyko. O juodkalniečiai jau žaidė septynis turus, todėl jie buvo geriau pasirengę.
Mes tiesiog reikiamu momentu neturėjome jėgų, neturėjome būtinos praktikos. Nebandau teisintis, Juodkalnija buvo pajėgesnė tuose dviejuose mačuose, kuriuos pralaimėjome 0:3 ir 1:2. Blogiausia, jei žaistume pavasarį, būtume laimėję, nes buvo tas pergalingas ritmas.
– Pastaruoju metu rinktinė pralaimėjo penkias dvikovas iš eilės: dukart Juodkalnijai, dukart – Nyderlandams, kartą Gruzijai ir su tais pačiais gruzinais sužaidėte 2:2. Ar tai ne tam tikri pavojaus skambučiai?
– Nėra jokių pavojaus skambučių. Juk visada gali žaisti su kur kas silpnesniais varžovais. Tačiau ką tai duoda? Gal treneriui dėl ataskaitos gerus skaičius ar įvaizdžiui sudaryti...
Tai yra neteisinga rinktinės atžvilgiu. Yra toks posakis: sąmonė apibrėžia aplinkos kontūrus. Jei futbolininkas žaidžia Lietuvos salės čempionate, jis kontrolinėse rungtynėse dar ir nugali silpnesnę ekipą, vargu ar jo sąmonė teisingai supranta aplinką.
Jis nemato galingesnio varžovo, kuris parodo jo trūkumus. Todėl ir privalome kovoti su žymai aukščiau mūsų reitinguose stovinčiomis komandomis, kad mūsų sąmonė priprastų prie aukštų reikalavimų.
Kaip jau sakiau, pasaulio čempionate komandai bus keliama užduotis sužaisti daugiau nei tris mačus. Jei tokią užduotį įvykdysime, manau, labai plosiu nuo žinių, kad vienas ar keli mūsų rinktinės nariai pasirašo profesionalias sutartis su geromis klubinėmis komandomis. Tokia mano asmeninė užduotis prieš ekipą.
– LFF prieš pandemiją skaičiavo, kad gali sulaukti 150 tūkst. sirgalių iš viso pasaulio. Kaip manote, tai įmanoma ir kokių futbolo aistruolių gali atvykti daugiausiai?
– Tai labai sunkus klausimas, nes viskas priklauso nuo šalies kovos su koronavirusu. Kiek girdėjau, olimpiniame atrankos turnyre Kaune buvo leista finaliniame mače rungtynes stebėti daugiau kaip 11 tūkst. sirgalių.
Lietuvos salės futbolo rinktinei tai būtų tiesiog pasakiškas palaikymas. Bet nežinome, kas bus rugsėjį. Taip pat neaišku, kokios situacijos bus kitose valstybėse.
Nepasakysiu paslapties, tačiau į turnyrą suvažiuos tų šalių sirgaliai, kurių komandos turi šansus gerai pasirodyti arba salės futbolo fanatikai.
Jau dabar žinau, kad nemažai ukrainiečių nori atvykti pasižiūrėti varžybų, nors Ukraina apmaudžiai neprasimušė į turnyrą. Taip atvažiuos ir lenkai.
Aš nekalbu apie pretendentus ir favoritus. Manau, galime ramiai lenkti pirštus: toli žengs Iranas ir neblogai pasirodys Japonija, dėl aukštos vietos varžysis iš Pietų Amerikos Brazilija ir Argentina, Europos garbę sieks apginti Ispanija, Portugalija ir Rusija.
Dėl Afrikos negaliu nieko pasakyti, nes ten atrankos nevyko ir viskas išdalinta pagal komandų reitingus, bet ramybę drumsti gali Egiptas.
Tad iš šių valstybių galima sulaukti svečių.
