Kaune rugsėjo pradžioje Lietuvos futbolininkai sugebėjo tituluotiems svečiams sukelti rūpesčių, kai Gvidas Gineitis ir Edvinas Girdvainis įmušė du gražius įvarčius ir iš beviltiško rezultato 0:2 sukūrė sensacingąjį – 2:2.
Po praleisto trečio įvarčio Lietuvos ekipa buvo kelioms minutėms prispaudusi olandus prie jų vartų ir tai sukėlė dešimtmečius mūsų krašte neregėtą ir negirdėtą aistruolių euforiją. Po pralaimėjimo 2:3 dėkingi sirgaliai atsisveikino su Lietuvos žaidėjais ir treneriais kaip su didvyriais.
Stadionas, kuriame vyks rungtynės Amsterdame, buvo pastatytas 1993–1996 metais. Jis didžiausias Nyderlanduose: talpina 55 tūkstančius žiūrovų. Tai pirmasis stadionas Europoje, turintis užslenkantį virš aikštės stogą iš plieno ir stiklo.
Visų stadionų, turinčių stogus virš tribūnų, pagrindinė problema ir didžiausias rūpestis – kaip išsaugoti kokybišką natūralią veją. Dėl tiesioginės saulės šviesos trūkumo veją tenka kas keli metai keisti. Kad būtų pagerinta žolės kokybė, Amsterdamo arenoje virš jos įrengtas dirbtinis apšvietimas.
Naujo stadiono iškilmingo atidarymo dieną (1996 metų rugpjūčio 14) vyko simbolinis estafetės bėgimas iš seno, jau nebetenkinančio naujų reikalavimų „Ajax“ klubo stadiono, vadinto „De Meer“, į naują areną.
Bėgime dalyvavo ir Johanas Cruyffas, kuris tuomet dar negalėjo jausti, kad naujasis stadionas po dviejų dešimtmečių (2018 metais) bus pavadintas jo vardu.
Beje, kitas nedidelis naujas (užbaigtas 2019 metais) Johano Cruyffo vardu pavadintas stadionas yra Ispanijoje, Barselonoje, 7 kilometrų atstumu nuo milžino „Camp Nou“. Tai dėkingumas žmogui, kuris labai daug padarė stipriausiam Katalonijos klubui „Barcelona“, jog šis pajustų galią olandui esant tiek futbolininku, tiek ir treneriu.
Johanas Cruyffas Olandijoje dievinamas kaip Brazilijoje Pele. Kai prasidėjus naujam tūkstantmečiui Tarptautinė futbolo istorijos ir statistikos federacija rinko geriausią visų laikų futbolininką, pasaulyje geriausiu buvo išrinktas Pele, o Europoje – J.Cruyffas.
Johano vaikystė nebuvo lengva. Jis augo neturtingų žmonių kvartale. Tėvas, mažos daržovių parduotuvės savininkas, nelauktai mirė, kai berniukui buvo 12 metų. Kad aprūpintų šeimą, mama nuėjo dirbti valytoja į „Ajax“ stadioną.
Johanas padėdavo jai tvarkyti patalpas ir stengėsi išnaudoti kiekvieną progą bendrauti su „Ajax“ pagrindinės komandos žaidėjais. Šie nešykštėjo patarimų žingeidžiam jaunuoliui, nusprendusiam savo gyvenimą susieti su futbolu ir pasiekti jame aukštumų.
Johano laisvalaikį po mokyklos užpildydavo futbolas. Jis lankė jaunių komandos treniruotes, bet to buvo maža: savo meistriškumą šlifuodavo gatvės, kiemo futbolo varžybose. Greitai jis tapo lyderiu ir pagal žaidimo kokybę, ir pagal charakterį.
1964-aisiais, būdamas 17 metų, J.Cruyffas debiutavo „Ajax“ pagrindinėje sudėtyje. Treneris Rinusas Michelsas svajojo šioje komandoje įgyvendinti dažnai keičiančių pozicijas žaidėjų aktyvumu visoje aikštėje, nenuilstamu varžovų spaudimu ginantis, greitomis ryžtingomis atakomis paremto „totalaus futbolo“ idėją. Jam reikėjo žaidimo valdymui aikštėje būtent tokio futbolininko, koks buvo jaunasis J.Cruyffas.
Prasidėjo Olandijos futbolo kilimo į pasaulines aukštumas epocha. Iš pradžių atėjo Roterdamo „Feyenoord“ (1970 metais), Amsterdamo „Ajax“ (1971, 1972, 1973 metais) klubų triumfai Europos šalių čempionų taurės turnyruose, vėliau pradėjo žibėti nacionalinė rinktinė.
Kadangi J.Cruyffas buvo „Ajax“ ir nacionalinės rinktinės pergalių valdymo centras ir pagrindinis variklis, jį prancūzų leidinys „France Football“ triskart (1971, 1973, 1974 metais) išrinko geriausiu Europos futbolininku, įteikdavo „Auksinį kamuolį“.
Tie Lietuvos futbolo mėgėjai, kurie matė olandų rinktinės žaidimą 1974 metų pasaulio čempionate Vakarų Vokietijoje, visiems laikams įsiminė jų laisvą, nevaržomą, pilną fantazijos ir išradingumo stilių – „totalųjį futbolą“.
Tai buvo kažkas futbolo pasaulyje dar neregėto, gražaus ir sėkmingo. Atrodė, kad aikštėje bėgioja nepailstantys berniūkščiai, neturintys supratimo apie futbolo taktiką, nesuvokiantys, kuo puolėjai skiriasi nuo gynėjų. Atrodė, aikštėje buvo visiškas chaosas, lyg kiekvienas darytų, ko užsigeidęs, žaistų toje pozicijoje, kurioje jam tuo momentu užsinorėjo, spirtų, kai nori ir kur nori. Neįtikėtina, bet iš viso to chaoso gimdavo įvarčiai ir pergalės. Tą chaosą valdė R.Michelsas nuo atsarginių suolelio ir J.Cruyffas aikštėje.
Praėjusio amžiaus šešiasdešimtieji ir septyniasdešimtieji metai buvo pažymėti jaunimo troškimu keisti, tobulinti, atnaujinti pasaulį. Muzikoje tai įkūnijo „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“, futbole – visų pirma Amsterdamo „Ajax“ ir 1974-ųjų Nyderlandų rinktinė.
Jų laisvas, netramdomas stilius jautėsi ne tik žaidime, bet ir šukuosenose, aprangoje: iš kelnaičių išsikišę marškinėliai, nuleistos kojinės. Tais laikais tai buvo nepriimta, tai buvo maištingo jaunimo ženklas.
Laisva, lengva olandų futbolo dvasia rado daug gerbėjų Lietuvoje. Vienas jų buvo profesorius, visuomenės veikėjas Leonidas Donskis, savo susižavėjimą Olandijos futbolu išreiškęs komentuodamas per Lietuvos televiziją 2006 metų pasaulio čempionatą Vokietijoje.
Olandiška dvasia traukė ir Vilniaus „Žalgirį“ – 1973 metais pagrindinė Lietuvos reprezentantų marškinėlių spalva buvo oranžinė. 1975-ųjų rudenį atrodė, lyg savo tradicinę aprangą vilniečiams būtų padovanojęs Amsterdamo „Ajax“.
1974 metų pasaulio čempionatą „oranžiniai“ (olandiškai „oranjes“ – taip juos vadino nacionalinės rinktinės aistruoliai) pradėjo pergale 2:0 prieš Urugvajų. Du Johnny Repo įvarčiai leido džiaugtis kelioms dešimtims tūkstančių sirgalių, užplūdusių Hanoverio stadioną tartum potvynio banga.
„Mes žaidėme lyg Olandijoje“ – vėliau sakė puolėjas Robby Rensenbrinkas.
Po lygiųjų 0:0 su Švedija sekė graži pergalė 4:1 prieš Bulgariją. Visus įvarčius įmušė olandai: ir į varžovų, ir į savo vartus.
Pilnu grožiu olandų futbolas atsiskleidė pusfinalio grupės pirmose rungtynėse su Argentina: ir saulėtą pirmą kėlinį, ir permirkytą stipraus lietaus antrąjį „oranžiniai“ žavėjo greitomis, tiksliomis, neatremiamomis atakomis. 4:0 prieš Argentiną – tai buvo ryškus jėgos įrodymas.
Po pergalės 2:0 prieš Vokietijos Demokratinę Respubliką (Rytų Vokietiją) sekė svarbiausia dvikova dėl teisės žaisti finale – su pasaulio čempione Brazilija. Johano Neeskenso ir Johano Cruyffo įvarčiai atnešė olandams pergalę 2:0. Brazilai nerado jėgų perlaužti rungtynių eigą, nors naudojo ne tik leistinus, bet ir šiurkščius veiksmus.
Finalas Miunchene, kur žaista su čempionato šeimininke Vakarų Vokietijos ekipa, prasidėjo pasakiškai: prasiveržiantis J.Cruyffas buvo pakirstas baudos aikštelėje, J.Neeskensas ramiai įspyrė 11 metrų baudinį. Jau antrą minutę Olandija pirmavo 1:0.
Atrodo, olandai labai greitai patikėjo, kad jie bus čempionai, niekas aukso medalių neatims. Atidavė iniciatyvą vokiečiams ir praleido du įvarčius, kurie sužlugdė jų svajones. Olandija pralaimėjo finalą 1:2. Vis dėlto jie buvo sutikti tėvynėje taip iškilmingai ir karštai, lyg būtų tapę nugalėtojais.
Vėliau Olandijos rinktinė ne kartą rodė puikų futbolą, tapo 1988 metų Europos čempione (prisimenate nuostabius Marco Van Basteno įvarčius?), 1978 ir 2010 metų pasaulio čempionatų sidabro medalininke, įgijo gerbėjų visose šalyse.
Jei futbolo mėgėjų diskusijose klausiama, kurios rinktinės per visą pasaulio čempionatų istoriją žaidė gražiausiai, visų pirma minimos 1970-ųjų Brazilija ir 1974-ųjų Olandija.