Pirmą kartą į „Žalgirį“ dar 2015 m. atvykęs ir su juo pirmąsyk Lietuvos čempionu tapęs futbolininkas vėliau vilkėjo savo gimtosios Baltarusijos, Moldovos, Latvijos komandų aprangą, iškovojo net keturis savo gimtinės (su Barysavo BATE ir Salihorsko „Šachcior“) ir tris Moldovos (su Tiraspolio „Sheriff“) čempiono titulus.
2022 m. jis tapo persona non grata Baltarusijos futbole, nes kritikavo šios šalies režimą ir drauge su kitu agresoriumi pradėtą karą Ukrainoje. Todėl persikėlė į Latvijos „Riga“. O 2023 m. karjeros kelias vėl atvedė J. Kendyšą į „Žalgirį“, su kuriuo jis 2024 m. dar kartą džiaugėsi Lietuvos čempionato auksu.
Susiję straipsniai
2025-aisiais, po čempioniškų metų, vilniečiams, tragiškai pradėjusiems sezoną, teko iš paskutiniųjų kovoti ne tik dėl vietos, garantuojančios kelialapį į Europos varžybas, bet ir dėl klubo išlikimo.
Tada „Žalgirį“ sudrebino permainos, leidusios išgyventi, o aikštėje komanda, kuriai kiekvienos likusios rungtynės buvo tarsi finalas, sugebėjo sukurti savotišką sportinį stebuklą ir paskutinę akimirką įšokti į prizininkų trejetą, užtikrinusį ir bilietą į UEFA Konferencijų lygos atranką.
Būtent tada, lemiamame sezono etape, J. Kendyšas prieš rungtynes su „Šiauliais“ komandos rūbinėje pasakė kalbą, kuri tapo vienu įsimintiniausių apie „Žalgirio“ nuopuolį ir atgimimą sukurto dokumentinio serialo „Lūžio metai“ epizodų.
„Ką, vaikinai, norėčiau pasakyti. Kaip nuolat kartoja Liviu, laikas bėga greitai. Ir kiekvieną akimirką, kai turime galimybę įeiti į aikštę, yra šansas parodyti, kas mes esame.
Noriu pasakyti tris dalykus. Pirmas – jūs atstovaujate savo šeimai, pavardei, kuri yra ant jūsų nugaros. Antras – šiam logotipui, šiam didingam klubui. Ir trečia – niekas neatsimins, kaip žaidėme, tik rezultatą. Trys taškai šiandien yra mūsų tikslas. Pirmyn, vaikinai!“ – emocingai 2025 m. spalio 26 d. kalbėjo J. Kendyšas. FK „Žalgiris“ tąsyk laimėjo ir išsaugojo trečiąją vietą lentelėje, kurioje išliko iki sezono pabaigos.
Dabar 35 metų J. Kendyšas papasakojo, kaip ruošėsi šiai kalbai ir kodėl būtent jam treneris Rolandas Džiaukštas patikėjo jam motyvuoti komandą.
Vienas labiausiai patyrusių „Žalgirio“ žaidėjų taip pat kalbėjo apie permainingą šio sezono startą, įsimintiniausius momentus vilkint žalia-baltą aprangą, kasdienybę Vilniuje su komanda ir namuose, laisvalaikio pomėgius ir davė pažadą pakeisti šukuoseną, jei „Žalgiris“ grįš į Lietuvos čempionų sostą.
– Jurijau, pasigilinsime į jūsų prisiminimus, kuriuos kūrėte kartu su „Žalgiriu“. Bet pradėkime nuo šio sezono. Kaip, sužaidus kelerias rungtynes, jaučiatės jūs pats, kaip jaučiasi komanda? Ir kaip įvertintumėte ligšiolinį pasirodymą?
– Kalbant apie sezono startą, pradžia gal ir nebuvo puiki, bet turime suprasti, kad lipdome visiškai naują komandą. O komandos kūrimui visada reikia laiko. Žingsnis po žingsnio tobulėjame. Tikiuosi, ateityje būsime daug stipresni. Pastarosios rungtynės parodė, kad esame teisingame kelyje. Tad pradžia nebuvo puiki, bet po truputį įsibėgėjame.
– Ar tai tik laiko klausimas? Gal yra daugiau problemų, kurias reikia spręsti su šia komandos sudėtimi?
– Nėra. Viskas priklauso nuo žaidėjų, nes būtent mes žengiame į aikštę. Galima teisintis, kad kažkas neišsimiegojo, kažkas nepavalgė ar nesitreniravo. Bet žaidėjas yra aikštėje ir taškas. Į rungtynes atėjęs sirgalius stebi žaidėją. Ir tai, kaip žaidėjas atrodo aikštėje, parodo mūsų lygį. Pasikartosiu – esame gerame kelyje, bet viskas priklauso tik nuo žaidėjų.
– Tad tiesiog reikia šiek tiek laiko ir viskas bus gerai?
– Tikiuosi. O jei jūs netikite, gal geriau net neateikite palaikyti.
– Geriau ateisime. Bet ir jūs tikėkite.
– Taip, aš tikiu. Esu kupinas geros energijos ir turiu pakankamai jėgų panaudoti jas ateityje.
– Jaučiate šios komandos potencialą?
– Potencialą jaučiu visada. Tik esame nauja komanda. Kažkas atvyko iš Nigerijos, kažkas iš Serbijos ar dar kitos šalies, tad reikia laiko. Mes dar nesame toks klubas kaip Madrido „Real“ ar „Barcelona“, kurie perka žaidėjus už milijonus. Mes ne tokie.
– Dar ne.
– Taip, dar ne. Bet iškart iš mūsų tikimasi rezultato, o juk net tokiam žaidėjui kaip Kylianas Mbappe, atėjus į „Real“, reikėjo laiko adaptuotis. Mes tokie patys. Tiesiog žaidėjai.
– Praėjusiais metais klubas išgyveno sunkių akimirkų. Koks kontrastas tarp to, kas buvo tada ir dabar? Ar galite palyginti?
– Tada Irgi pradėjome ne itin gerai. Gerai tai, kaip baigėme. Norėjau sakyti blogai, bet patekome į Europos turnyrą, o tai gerai. O kontrastas... Tai buvo nauja komanda, dabar vėl ją pakeitėme. Man sunku vertinti iš direktoriaus, trenerio ar sirgaliaus pozicijos – aš žiūriu kaip žaidėjas. Man tai ta pati rutina: ateina nauji žmonės, reikia laiko adaptacijai, reikia jiems padėti ir juos palaikyti. Tad, mano nuomone, tai tik laiko klausimas.
– Kalbant apie jus, aikštėje buvote stumdomas per pozicijas, žaidėte vidurio gynėju. Ar jaučiatės galiausiai grįžęs ten, kur jūsų vieta?
– Vėlgi, tai priklauso nuo trenerio, taktikos ir situacijos aikštėje. Man nesvarbu. Prisimenu, 2015 metais žaidžiau su Deividu Šemberu. Jam pozicija aikštėje nebuvo svarbi. Jis žaidė visur: dešimtas numeris – jokių problemų, šeštas – gerai, vidurio gynėjas – irgi gerai. Man dabar tas pats. Džiaugiuosi, kad kažko iš Deivido Šembero išmokau.
– Tad dabar aikštėje jaučiatės gerai?
– Taip, viduryje jaučiuosi patogiau, nes čia daugiau žaidžiu su kamuoliu. Galiu šiek tiek daugiau rizikuoti, o kai daugiau žaidžiu su kamuoliu, galiu geriau atsiskleisti.
– Klubas su šia sudėtimi dar nesukūrė kultinių akimirkų. Bet jūs jau pasižymėjote savo garsiąja kalba. Sugrįžkime prie jos. Kaip tai nutiko? Kaip radote tuos žodžius, kuriuos „Žalgirio“ fanai dabar cituoja ir dievina?
– Turite galvoje praėjusių metų kalbą?
– Taip, pasakytą rūbinėje.
– Taip, komandai tai buvo sunkus momentas kalbant apie poziciją turnyro lentelėje.
Žinote, per pastaruosius 10 ar 11 metų devynerius buvau čempionas. Keičiau valstybes, komandas, bet nuo 2015-ųjų iki 2022-ųjų skirtingose šalyse tapdavau čempionu. Tik 2022 metais su „Riga“ buvau antras, o 2023-iaisiais su „Žalgiriu“ – irgi antras. 2024 metais – vėl čempionas su „Žalgiriu“.
2025 metais pasiekėme trečiąją vietą. Tai buvo sunkus momentas visiems. Man asmeniškai tai buvo katastrofa. Bet jei nori būti stiprus žmogus, geras žaidėjas, turi turėti užnugarį. Tuomet treneris Rolandas Džiaukštas prieš rungtynes paklausė: „Ar gali pasakyti keletą žodžių visai komandai?“. Pasakiau: „Gerai, jokių problemų“. Pasistengiau pasiųsti žinutę ir ji buvo iš širdies.
– Kiek laiko turėjote jai sugalvoti?
– Jei būtų reikėję kalbėti mano gimtąja kalba, būtų buvę lengviau. Kadangi anglų kalba nėra gimtoji, galvojau apie penkias minutes – tiesiog bandžiau suprasti, kaip tai, ką noriu pasakyti, išversti iš savo kalbos į anglų. Tai ne visai tai, ką privalėjau pasakyti komandai, tiesiog viskas įvyko labai greitai.
– Treneris kreipėsi į jus, nes žinojo, kad turite čempionišką mentalitetą?
– Tikiuosi, kad taip.
– Sugrįžkime prie prisiminimų, susijusių su „Žalgiriu“. Pirmą kartą čia atvykote daugiau nei prieš dešimt metų, 2015-aisiais. Esate sakęs, kad turite tris ryškiausius prisiminimus iš tų laikų: LFF taurės finalą, Čempionų lygos atrankos akistatą su „Malmo“ ir tapimą čempionu Klaipėdoje įveikus „Atlantą“, kai užsitikrinote titulą. Kurį iš šių trijų išskirtumėte? Ar galite prisiminti tuos momentus, tą atmosferą, kurią jautėte ir, galbūt, tai, dėl ko įsimylėjote šį vardą, šią komandą, „Žalgirį“?
– Visi trys man yra tokia pat svarbūs. Tikrai. Nes tai buvo pirmi metai mano gyvenime, kai klubas, darbuotojai, treneris manimi taip stipriai tikėjo. Jaučiau didžiulį palaikymą. Aikštėje žaidžiau taip, kaip jaučiausi, ir visiems tai patiko. Tai buvo puikūs laikai.
Taurės finalo rungtynės buvo nuostabios – laimėjome 2:0. Deividas Šemberas tada įmušė baudinį.
– Ir vėl ši pavardė.
– Taip, tada turėjome labai stiprią komandą.
Taip pat Čempionų lygos atranka prieš „Malmo“. Išvykoje buvo nuostabios rungtynės, sužaidėme 0:0. O namuose pralaimėjome 0:1. Nenoriu sakyti, kas tuo metu buvo geresni, bet skirtumas tarp klubų biudžetų ir vardų tada buvo milžiniškas. Mes kovojome iki galo, turėjome galimybę įmušti, bet tiesiog nepasisekė.
Na ir, žinoma, čempionų titulas likus penkerioms ar šešerioms rungtynėms iki sezono pabaigos Klaipėdoje.
– Kalbant apie rungtynes su „Malmo“ – pats jose buvau. Tai buvo kažkas tokio. Ir kalbant apie atmosferą, ir skirtumus tarp klubų, ir apie tų metų „Žalgirį“. Kas buvo ypatinga?
– Atmosfera buvo puiki. Pirmą kartą pajutau tokį palaikymą, stadionas buvo pilnas. Net kai praleidome įvartį antrajame kėlinyje, žmonės toliau mus palaikė, tarsi sakydami: „Nieko tokio, pirmyn, mes jumis tikime“. Tai gražus prisiminimas.
– Ar galima sakyti, kad tuometė „Žalgirio“ sudėtis buvo viena stipriausių istorijoje?
– Mano gyvenime – taip. Visose pozicijose turėjome po du žmones, kovojančius dėl vietos vienuoliktuke. Prisimenu visus vyrukus. Bet, žinoma, Deividas Šemberas yra mano idealas.
– Kokie jūsų santykiai? Kaip sutarėte, kai susitikote klube?
– Mes palaikėme ryšį net man išvykus iš Lietuvos, kai „Žalgiris“ perleido mane Barysavo BATE. Ir dabar mūsų santykiai geri.
– Vis dar gaunate patarimų?
– Taip, žinoma. Aišku, nenoriu sakyti, kad esame didžiausi draugai, bet tikrai galime nueiti į restoraną ir ten drauge praleisti laiką.
– Koks geriausias patarimas, kurį esate gavęs iš Deivido Šembero? Gal jis pasakė ką nors apie futbolą, gal patarė ko nors nedaryti ir panašiai. Galite prisiminti?
– Aš iš jo perėmiau labai daug. Kai pradėjau žaisti „Žalgiryje“, už nugaros neturėjau nieko, turiu galvoje – jokio verslo, jokio automobilio. Mačiau, koks svarbus žmogus jis yra Lietuvoje ir kiek daug visko pasiekęs.
Visada klausydavausi ir užduodavau daug klausimų: kur deda pinigus, kaip investuoja, kas lengviau, o kas sunkiau. Įsiminiau vieną žinutę: „Jura, niekada neik į restoranų verslą. Niekada. Pralaimėsi“. Įsiminiau tai ir niekada nebandžiau imtis restoranų verslo.
– Tikrai geras patarimas.
– Tai apie verslą. O apie futbolą – tuo metu aš buvau tas, kuris norėjo mokytis. Man net nereikėjo klausti Deivido, kaip pasielgti tam tikroje situacijoje, aš tiesiog stebėjau, ką jis daro, ir bandžiau atkartoti. Jis man buvo gyvas pavyzdys. Stengiausi juo sekti.
– 2015-aisiais išvykote į BATE. Ar tada galvojote, kad kada nors grįšite į „Žalgirį“?
– Ne. Bet prisimenu, kad tuo metu kalbėdamas su klubo vadovais Mindaugu Nikoličiumi ir Vilma Venslovaitiene pažadėjau – jei kada nors grįšiu į Lietuvą, tai tik į „Žalgirį“.
– Pažadą ištesėjote. Nors tuo metu apie tai negalvojote?
– Ne, tada turėjau kitokį planą. Jei atvirai, norėjau išsaugoti sveikatą ir kūną bei baigti karjerą kiek anksčiau.
– Bet 2023-aisiais grįžote. Kaip tai įvyko?
– Mano šalyje buvo sudėtinga situacija, išvykau iš ten 2022 metų sausį. Visus tuos metus žaidžiau Rygos klube, turėjau sutartį. Bet Latvijos futbolo federacija įvedė naujas taisykles baltarusiams ir rusams, jie nebegalėjo žaisti čempionate. Ir likus vienai ar dviem dienoms iki naujo sezono pradžios jie mane tiesiog išmetė, tapau nebeįdomus. Tai buvo sunkus momentas, nes, jei atvirai, su Rygos klubu turėjau dar pusantrų metų sutartį.
Dar gruodį per atostogas susisiekiau su Vilma, susitikome ir mūsų galvose gimė planas – gal vieną dieną aš sugrįšiu. Tas momentas atėjo labai greitai. Paskambinau jai, pasakiau, kokia situacija. Neįsivaizdavau, kaip palikti klubą – perėjimų langas užsidaręs, ilgalaikės vizos neturiu, leidimas gyventi baigiasi. Turiu pasakyti didelį ačiū Vilmai, nes ji labai padėjo. Nežinau, kaip ji viską sutvarkė, bet aš vis dar čia.
– Dar vienas dalykas, kalbant apie 2023-iuosius – jūsų įmantri šukuosena. Balta. Kokia jos istorija?
– Tuo metu gal porą rungtynių pralaimėjome ar sužaidėme lygiosiomis. Kovojome dėl čempionų vardo. Kažkas viduje sukirbėjo ir pagalvojau, kad laikas nustebinti save patį. Nuėjau pas kirpėją ir pasikeičiau spalvą.
– Ar galite pažadėti tai pakartoti, jei „Žalgiris“ šiemet taps čempionu?
– Lengvai.
– Puiku. Pažadas užfiksuotas.
– Net šiandien galėtume eiti.
– Jei dabar duotų taurę – iškart einam pas kirpėją.
– Taip. Tik baigiame interviu ir einam.
– Kalbant apie kitas veiklas Vilniuje, ne tik kirpyklas – kokia įprasta jūsų diena? Esate pripratęs prie miesto, juk čia esate jau daugiau nei trejus metus. Kaip atrodo „Žalgirio“ legendos diena?
– Pastaruosius dvejus metus auginu šunį. Didelį šunį. Ar matėte filmą „Hačiko“? Turiu panašų, tik ilgo plauko, ji tarsi didelė balta meška. Ji miega su manimi, vaikšto su manimi, visą laiką leidžia kartu. Taip pat turiu žmoną, ji taip pat mano gyvenimo dalis.
– Ji irgi miega su jumis?
– Taip (juokiasi). Aišku, norėjau pasakyti, kad ji yra pagrindinė mano gyvenimo dalis, šuo – antra.
Ryte atsikeliu ir einu pasivaikščioti su šunimi. Pasivaikščiojimas trunka nuo 30 iki 50 minučių. Užsuku į parduotuvę, nusiperku kruasaną, kavos, bananą. Visi ten dirbantys mane jau pažįsta, žino, ką pirksiu. Grįžęs namo suvalgau lengvus pusryčius.
Pirmoje dienos pusėje – treniruotė. Prieš ją stadione vyksta savotiška įžanga: video analizė, sporto salė. Nors, mano atveju, salė ne visada. Nesu geras pavyzdys.
– Vengiate jos?
– Vengiu (juokiasi). Po to vyksta treniruotė, po jos – atsistatymas. Taip ir prabėga mažiausiai pusė dienos. Baigiame apie 15 valandą. Pavalgome stadiono virtuvėje ir grįžtu namo.
Žmona mane gerai pažįsta. Kai grįžtu, kartais mes net nekalbame 2–3 valandas, man reikia laiko pailsėti ir išsivalyti galvą. Pasiimu nešiojamą kompiuterį, žiūriu filmus ar domiuosi produktais, į kuriuos noriu investuoti.
– Investuojate?
– Taip, bet nedaug.
– Kokia iki šiol geriausia jūsų investicija?
– Norėčiau tai pasilikti sau.
– Bet investuojate sėkmingai?
– Taip. Gal uždirbu ir ne itin daug, bet man užtenka.
Vėliau, apie 18–19 valandą, vėl pradedame bendrauti su žmona, kartais einame vakarieniauti į miestą, kartais užsisakome maisto į namus, nes namie patiems nelabai patinka gaminti. O vakare – vėl šuo, tik tada jau dažniausiai pasivaikščioti maždaug valandai keliauja žmona. Tokia mano kasdienybė.
– O kokia mėgstamiausia laisvalaikio veikla Vilniuje?
– Padelis. Daug laiko praleidžiu žaisdamas padelį. Gal iš šalies tai neatrodo labai profesionalu, bet aš pažįstu savo kūną, žinau, kada pailsėti, o kada turiu save išjudinti. Apie padelį galėčiau kalbėti daug.
– Palikime tai kitam interviu. Esate sakęs, kad turite likusią vieną didelę svajonę – sužaisti Čempionų lygos grupės etape. Ar ši svajonė dar gyva?
– Taip, tai vienintelė svajonė, kurios dar nepasiekiau. Bet aš vis dar galiu ją pasiekti. Tikiuosi, galbūt kitais metais. Kodėl gi ne?
– Pasistenkime, kad tai įvyktų kuo greičiau.
– Žinoma. Su „Žalgiriu“. Tai mano gyvenimas. Tikrai baigsiu karjerą čia. Man tai paskutinis šansas.