Tačiau šios istorijos pradžios reikia ieškoti ne Baku, o gerokai toliau – gimtajame Pakruojyje.
Tą lemtingą antradienio vakarą „Sabah“ po pratęsimo 5:2 įveikė Izraelio čempioną Beer Ševos „Hapoel“ (bendras rezultatas 6:4) ir pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo vietą Čempionų lygos pagrindiniame etape.
V. Dambrauskui tai buvo daugiau nei dar viena pergalė. Lietuvos treneris tapo pirmuoju mūsų šalies specialistu, kurio vadovaujama komanda pasiekė pagrindinį stipriausio Europos klubinio turnyro etapą.
Vis dėlto įdomiausia šios istorijos dalis prasideda ne tada, kai V. Dambrauskas iškėlė rankas Baku stadione. Ji prasideda daugiau nei prieš du dešimtmečius.
2002-ieji, tuo metu jam buvo 25-eri. Vaikinas jau buvo supratęs, kad profesionalaus futbolininko karjera jam nebus skirta.
Susiję straipsniai
V. Dambrauskas žaidė futbolą, bet neturėjo nei milžiniško talento, nei fizinių galimybių, kurios būtų leidusios prasimušti į aukščiausią lygį. Tačiau atsisveikinti su futbolu jis nenorėjo. Jei negali būti žaidėjas, galbūt gali būti treneris?
Treneriais ne gimstama, o tampama ir čia į istoriją įsipina legendinė Arūno Valinsko vesta televizijos laida „Šeši nuliai – milijonas“.
Tą lemtingą 2002-ųjų balandžio 26-ąją V. Dambrauskas televizinėje viktorinoje laimėjo 4 tūkstančius litų. Šiandien tai skamba kaip nedidelė suma, tačiau tuomet šie pinigai jam tapo bilietu į kitą gyvenimo etapą. Jis juos investavo į save – išvyko į Angliją ir pradėjo mokytis trenerio amato.
Po sėkmingo pasirodymo televizijoje V. Dambrauskas žurnalistei V. Kvedarienei juokaudamas atskleidė, kad kur kas sunkiau buvo stebėti įrašą per televizorių nei gyvai studijoje atsakyti į A. Valinsko užduodamus klausimus.
„Kartais gyvenime labai svarbu ne tai, ką gauni, o ką su tuo padarai. Tie 4 tūkstančiai litų man tada buvo galimybė mokytis ir pakeisti savo gyvenimą. Turbūt nuo tada ir supratau, kad į save investuoti verta labiausiai“, – praeityje sakė pakruojietis.
V. Dambrauskas savanoriavo, važinėjo į vaikų treniruotes, dirbo kitus darbus, kad galėtų pragyventi. Vienu metu jo gyvenime buvo ir prekybos centras, ir kiti atsitiktiniai darbai. Futbolas tuo metu dar nebuvo profesija, iš kurios būtų galima išlaikyti save.
Tačiau būtent Anglijoje jis gavo tai, ko Lietuvoje tuo metu buvo beveik neįmanoma gauti – galimybę iš arti pamatyti, kaip veikia aukščiausio lygio futbolo akademijos.
V. Dambrauskas pateko į „Manchester United“ futbolo akademiją, vėliau dirbo „Fulham“ ir „Brentford“ jaunimo sistemose. Jis nebuvo garsus futbolininkas, nebuvo trenerio sūnus iš futbolo šeimos, neturėjo didelio vardo. Tiesiog atkakliai beldėsi į duris, kol jos pradėjo atsidarinėti.
Vienu metu jis treniravo Londono „Kingsbury Tigers“ komandą. Tai buvo gerokai žemesnis futbolo lygis nei garsiosios Anglijos akademijos, tačiau V. Dambrauskui tai buvo dar viena mokykla. Jis mokėsi ne tik taktinių dalykų, bet ir to, ką reiškia būti treneriu, kai nuo tavo darbo priklauso visa komanda.
Po beveik dešimtmečio Anglijoje V. Dambrauskas grįžo į Lietuvą. Čia jo laukė jaunimo rinktinės – U17, vėliau U19 – ir pirmieji rimti žingsniai profesionaliame futbole. Atsirado Panevėžio „Ekranas“, kuriame jis iš pradžių dirbo trenerio asistentu, o vėliau tapo vyriausiuoju treneriu.
Tačiau tikrasis lūžis įvyko Vilniuje.
2014 metų pabaigoje V. Dambrauskas tapo legendinio Vilniaus „Žalgirio“ treneriu. Po sunkmečio atgimimo laikotarpį išgyvenęs klubas vis labiau kėlė galvą šalies futbolo padangėje, o iš jauno specialisto buvo tikimasi ne pažadų, bet titulų.
Jis juos ir davė.
Su „Žalgiriu“ V. Dambrauskas laimėjo Lietuvos čempionatą, šalies taures, Supertaurę. Tačiau kuo daugiau jis laimėjo Lietuvoje, tuo aiškiau pats suprato, kad šalies čempionato jam nebeužtenka.
Futbolo specialistas vis garsiau kalbėjo apie Europą, apie būtinybę mokytis iš stipresnių varžovų ir apie tai, kad tikrasis trenerio lygis atsiskleidžia būtent ten.
2017-ųjų pabaigoje V. Dambrauskas persikėlė į Latviją ir tapo Rygos RFS treneriu. Tai buvo dar vienas svarbus jo karjeros etapas. RFS tuo metu nebuvo klubas, kurį reikėtų tiesiog nuvesti iki dar vieno titulo. Reikėjo jį auginti.
V. Dambrauskas tai padarė. 2019 metais RFS laimėjo Latvijos taurę – pirmą didelį trofėjų klubo istorijoje. Lietuvis jau buvo įrodęs, kad gali laimėti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Tada atsivėrė durys į Kroatiją – „Gorica“ specialistas pirmą kartą tapo tikru treneriu-legionieriumi. Nauja šalis, kita futbolo kultūra, kita kalba, nauja rūbinė. Tačiau jis prisitaikė. Ir netrukus jo karjera pakilo dar aukščiau.
2021 metais V. Dambrauskas gavo pasiūlymą iš Bulgarijos čempiono „Ludogorets“. Tai buvo klubas, kurio ambicijos jau seniai neapsiribojo Bulgarija. Čia Europos turnyrai buvo kasmetinė realybė.
Lietuvis laimėjo Bulgarijos čempionatą ir Supertaurę, o tada pirmą kartą gyvenime atsidūrė labai arti savo didžiosios svajonės – Čempionų lygos.
„Ludogorets“ tuomet atrankoje eliminavo Pirėjo „Olympiakos“ ir atrodė, kad lietuvis jau tiesia ranką į turnyro pagrindinį etapą, tačiau paskutiniame žingsnyje kelią pastojo Švedijos „Malmo“ ir svajonė liko už vieno barjero.
Po kelių mėnesių V. Dambrauskas paliko Bulgariją, tačiau Europos futbolo žemėlapyje jo vardas jau buvo įrašytas.
Tais pačiais metais jis persikėlė į Splitą ir tapo „Hajduk“ treneriu. Viename garsiausių Kroatijos klubų spaudimas buvo milžiniškas, o užsieniečiui lietuviui teko įrodinėti savo vertę nuo pirmos dienos. Vis dėlto rezultatas buvo toks, kokio Splitas laukė devynerius metus – 2022-aisiais „Hajduk“ laimėjo Kroatijos taurę.
Tai buvo dar vienas V. Dambrausko karjeros bruožas: jis vis dažniau atsidurdavo klubuose, kuriuose reikėdavo ne tik treniruoti komandą, bet ir kažką sukurti iš naujo.
Trenerio karjeros vingiai tęsėsi – po „Hajduk“ sekė Graikija, Kipras, Vengrija. Buvo trumpų etapų, buvo atleidimų, buvo momentų, kai galėjo pasirodyti, jog V. Dambrausko karjera pradeda strigti.
Ką jau kalbėti, kad buvusi Vilniaus „Žalgirio“ vadovė Vilma Venslovaitienė praėjusių metų vasarą specialistą buvo pavadinusi „amžinu dedarbiu“. Ši frazė tuomet plačiai nuskambėjo šalies futbolo bendruomenėje.
Tas „amžinas bedarbis“ galiausiai atsidūrė Azerbaidžane ir 2025 metais tapo o „Sabah“ treneriu. Dar vienas klubas, kuris neturėjo tokios istorijos ir tokio svorio kaip „Žalgiris“, „Ludogorets“ ar „Hajduk“. Tačiau užduotis buvo jam pažįstama – sukurti komandą, kuri galėtų laimėti.
Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – jau debiutiniame sezone „Sabah“ tapo Azerbaidžano čempionu. Pirmą kartą klubo istorijoje.
Ir kelyje vėl atsistojo UEFA Čempionų lyga, ta ilgai laukta ir dešimtmečius neišpildyta svajonė ir šį kartą V. Dambrauskas neketino sustoti.
„Sabah“ atrankoje įveikė vieną varžovą po kito, o lemtingą antradienio vakarą lietuvio klubas patiesė Izraelio čempionus 5:2.
Iki antrojo kėlinio pabaigos dar viskas buvo pakibę ant plauko, tačiau 94-ąją minutę įmuštas įvartis atvėrė duris į pratęsimą, kuriame „Sabah“ įmušė dar du įvarčius ir užbaigė tai, ko lietuvis laukė daugiau nei du dešimtmečius.
Prieš 24 metus 25-erių V. Dambrauskas laimėjo 4 tūkstančius litų ir nusprendė juos investuoti į mokslus. Tada tai buvo nedidelė suma ir didelė svajonė.
Po 24 metų ta pati svajonė nuvedė jį į Čempionų lygą. Jo karjeros istorija geriausiai parodo vieną paprastą dalyką – kartais didžiausią kelią pradedi nuo labai mažos investicijos į save.