Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
Kai grįžtant namo po debiutinio mačo dykumoje sugedo autobusas, o naujieji komandos draugai vidurnaktį ant smėlio užkūrė laužus, M.Prekevičius dar kartą įsitikino, jog egzotikos Irane tikrai nepritruks.
Buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas pirmąsyk per karjerą atsidūrė nuo Vakarų pasaulio ekonominių sankcijų kenčiančioje islamo respublikoje, kuri dabar labiau garsėja religiniais fundamentalistais ir diplomatiniais mūšiais su JAV dėl branduolinių programų, o ne krepšiniu.
M.Prekevičius tapo vienu pirmųjų Lietuvos krepšininkų, išdrįsusių išbandyti savo jėgas Irano pirmenybėse. 28-erių įžaidėjas kartu su P.Čukinu šį sezoną vilkėjo Mahshahro „Petrochimi“ marškinėlius.
Iki šiol Irane buvo žaidęs vienintelis Tomas Nagys, 2009-aisiais padėjęs Isfahano „Zob Ahan“ komandai iškovoti šios šalies pirmenybių sidabrą.
„Viską vertinu kaip unikalią gyvenimišką patirtį. Mėnuo Irane buvo lyg turisto ekskursija į paslapčių kupiną šalį, kurios galbūt daugiau jau neteks pamatyti. Smagus nuotykis, už kurį dar net uždirbau pinigų“, - pasakojo M.Prekevičius, prieš savaitę jau grįžęs į gimtinę.
Supažindino bendros studijos
Nutiesti naują Šilko kelią Lietuvos krepšininkams padėjo mokslai.
P.Čukinas šįmet baigia tarptautines krepšinio trenerio magistro studijas Vusterio universitete Anglijoje. Buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ aukštaūgis studijuodamas susipažino su vienu iraniečiu.
„Mano kursiokas dirba trenerio asistentu, ir tėvynėje turi artimą draugą krepšinio agentą. Kai prieš sezoną ilgai nesuradau komandos, prisiminiau senus ryšius, - neslėpė 29-erių krepšininkas. - O Irane visi, kurie nors kiek susieję su krepšiniu, vienas kitą gerai pažįsta. Kursiokas užsiminė apie mane savo treneriui ir agentui, ir netrukus gavau pasiūlymą“.
Prieš tai Vokietijoje, Italijoje ir Latvijoje rungtyniavęs 213 cm aukštaūgis ryžosi radikaliam karjeros posūkiui.
2012-ųjų lapkritį jis vienas pirmąsyk išlipo Teherano oro uoste, o po trijų mėnesių į Iraną jau atskrido ir M.Prekevičius.
Iraniečio idealas – K.Kemzūra
Iraniečiai Lietuvos krepšinio mokyklą gerbia dar nuo Pekino žaidynių.
Kai 2008-ųjų olimpiados grupės varžybose Ramūno Butauto komanda 99:67 sutriuškino Iraną, Lietuvos rinktinei tuomet atstovavęs M.Prekevičius įmetė 4 taškus.
„Mūsų komandos treneriui iki šiol patinka lietuviai. Kartą jis dalyvavo seminare su Kęstučiu Kemzūra, ir buvęs Lietuvos rinktinės treneris iraniečiui paliko didelį įspūdį, - apie diskusijas su „Petrochimi“ strategu prisiminė P.Čukinas. - Vieną dieną treneris sako: man reikia įžaidėjo lietuvio. Gal pažįsti, yra vienas toks, anksčiau žaidęs rinktinėje“.
„Dar sezono pradžioje buvau sulaukęs iš iraniečių dėmesio. Bet jeigu ne Povilas, tikrai nebūčiau ten atsidūręs“, - prisipažino M.Prekevičius.
„Marius – ne toks ekstremalas kaip aš, kad į nežinią užsimerkęs šoktų ar Koraną norėtų skaityti“, - juokėsi P.Čukinas.
Nuotykiai prasidėjo ambasadoje
Dviejų krepšininkų nuotykiai prasidėjo dar Irano ambasadoje Stambule, kur jiems teko gauti vizas.
„Dabar galėtume dirbti gidais ne tik Irane, bet ir konsultuoti turistus Stambule. Tikrai pelningą verslą užsuktume“, - juokavo M.Prekevičius.
Vos tris valandas per dieną oficialiai dirbantys Irano diplomatai niekur neskuba ir realiai su lankytojais kasdien bendrauja vos po pusvalandį.
Nors krepšininkų agentas tikino, jog biurokratiniai formalumai bus atlikti per keletą sekundžių, lietuviai nelauktai užstrigo Stambule porai dienų ir buvo priversti net keistis lėktuvo bilietus.
„Pirmieji įspūdžiai Teherane buvo gana slogūs. Irano sostinėje gyvena per 15 mln. žmonių, ir gatvėse realiai nėra jokių taisyklių. Visi lipa ir lenda per galvas, važiuoja, degant raudonai šviesai. Milžiniškas mašinų srautas ir nesiliaujantis judėjimas sukuria tikrą chaosą, - pasakojo P.Čukinas. - Lyginant su Vilniumi viskas atrodo daug niūriau. Ir pastatai, ir žmonės, ir spalvos. Bet toks vaizdas tikriausiai būdingas visiems didmiesčiams“.
„Irane atrodo, kur eisi ir smeigsi, ten nafta pradės trykšti. Bet tuo pačiu ten ir labai daug ko trūksta. O labiausiai – darbo kultūros. Visose srityse, ne tik krepšinio“, - savo įspūdžiais dalinosi M.Prekevičius.
Į gatvę – tik su kelnėmis
Lietuviai greitai perprato nerašytas islamo šalies gyvenimo taisykles.
Visose parduotuvėse – jokio alkoholio, vyrai net svilinant 40 laipsnių karščiui privalo mūvėti tik kostiumines kelnes, o visos moterys galvą turi slėpti po burkomis.
„Su šortais net į kitoje gatvės pusėje esančią treniruočių salę negalima pereiti. Bendraujant su moterimis – vėl savos taisyklės. Negali moteriai net rankos paspausti, - pasakojo P.Čukinas, prisimindamas istoriją, kaip buvo supažindintas su trenerio dukra. - Ji padavė man ranką, aš paspaudžiau. Tuo metu pro šalį lyg tyčia ėjo komandos gydytojas. Ji vėl tiesia, bet daktaras bėga pro šoną – tikėjimas jam neleidžia su moterimi sveikintis. Paskui jį gąsdinom, kad žurnalus su pusnuogėm gražuolėm prieš nosį vartysim, jeigu tik blogai mus gydys“.
Islamo tradicijomis besidominčiam krepšininkui iraniečiai siūlė ne vieną rimtą studiją apie Koraną, tačiau jam didžiausią įspūdį padarė visą mėnesį trukęs gedulas, kai mirė vienas iš dvasinių Irano lyderių.
„Visą mėnesį per televiziją rodė tik maldas – kaip visi pagal ją mušasi sau į krūtinę ar su rimbais sau daužo per pečius. Jeigu europiečiai pamatytų tuos vaizdus, dauguma dar labiau išsigąstų kalbų apie teroristus ir religinius fanatikus, - neabejojo P.Čukinas. - Bet paprasti iraniečiai - malonūs ir labai smalsūs žmonės. Tik galbūt kiek prie tinginio ir per daug atsipalaidavę“.
„Relax, relax, - mums nuolat kartodavo. Ko čia nerviniesi, skubi?, - pritarė M.Prekevičius. - Irane tikrai yra visko: ir šiuolaikinės technologijos, ir Ipad'ai, Iphone'ai, verslas verda, tik požiūris į darbą dažnai atrodo atmestinas“.
Į aikštę – po vieną
Atvirus lietuvius nešokiravo iraniečių gyvenimo kasdienybė.
Sunkiau jiems buvo prisitaikyti prie neįprastų krepšinio taisyklių.
Irano lygos reguliariajame sezone P.Čukinas ir M.Prekevičius net negalėjo žaisti kartu, nes aikštėje turi teisę būti tik vienas legionierius.
Tik per atkrintamąsias varžybas ši taisyklė nustojo galioti, todėl įžaidėjas ir vidurio puolėjas jau galėjo rungtyniauti vienu metu.
„Visų iraniečių krepšinio filosofija paprasta – gavus kamuolį reikia kuo greičiau mesti tritaškį. Jiems svarbiausia, kas įmes daugiau taškų, - neslėpė P. Čukinas. - Labai skiriasi Irano rinktinės ir likusių žaidėjų lygis. Kas buvo kur nors išvažiavęs ir matė kitokio krepšinio, visiškai kitaip supranta žaidimą. Deja, mes rinktinės žaidėjų neturėjom“.
Kai žaisdamas „du prieš du“ M.Prekevičius sykį atliko perdavimą nuo žemės varžovui tarp kojų, šis ilgai negalėjo atsistebėti, kaip kamuolys atsidūrė krepšyje.
„Iraniečiams labiausiai trūksta krepšinio abėcėlės pagrindų. Kas lietuviams atrodo savaime suprantamas ir tiesiog įgimtas dalykas, jiems net po poros valandų pakartojimo per treniruotę vis dar yra tamsus miškas“ - neslėpė buvęs Lietuvos rinktinės įžaidėjas.
Remia naftos bendrovės
Lietuviai gynė už 1000 km nuo Teherano esančio Mahshahro komandos garbę.
Nors Irane dominuoja imtynės, sunkioji atletika ir futbolas, krepšininkai buvo vieninteliai apie 100 tūkst. gyventojų turinčio miesto atstovai aukščiausioje šalies lygoje.
„Petrochimi“ komandą rėmė vietinės naftos perdirbimo ir chemijos pramonės įmonės.
„Irane viskas prasideda ir baigiasi nafta“, - pastebėjo M.Prekevičius.
Šalies čempionato reguliariajame sezone „Petrochimi“ ( 5 pergalės ir 13 pralaimėjimų) užėmė septintąją vietą tarp 10 komandų, o iš kovos atkrintamosiose varžybose pasitraukė jau po pirmojo etapo.
Provincijos klubas varžytis su sostinės ekipomis negalėjo nei savo patirtimi, nei finansais ar vietinių žaidėjų galimybėmis.
Keturių stipriausių Irano lygos klubų biudžetas svyruoja nuo 1 iki 2 mln. JAV dolerių, o Mahshahro klubo kišenėje buvo tik apie 300 tūkst. dolerių.
„Mūsų klubas dar tik kuriasi, todėl jo atotrūkis nuo lyderių buvo akivaizdus. Vadovai nori turėti kuo daugiau vietinių žaidėjų.
Bandys juos ugdyti, o kaip tai pavyks, bus matyti“, - aiškino P.Čukinas.
Vilioja solidžiomis algomis
Irano lygoje legionierių – nedaug, bet jie negali skųstis savo uždarbiu.
Čempionato lyderei – Bandar Imamo „Petrochimi“ atstovaujantis slovėnas Sani Becirovičius per mėnesį gauna po 65 tūkst. JAV dolerių.
„Ne paslaptis, jog dėl ko į Iraną važiuoja visi legionieriai. Čia tikrai galima daugiau užsidirbti negu Europoje“, - neslėpė P.Čukinas, prieš tai žaidęs Vokietijos ir Italijos klubuose.
„Kas dabar remia Europos futbolo grandus? Jungtinių Arabų Emiratų, Kataro šeichai. Iš šių naftos ir dujų šalių į sportą ateina vis daugiau lėšų. Virti tik savo sultyse ir nepaimti arabų pinigų krepšiniui taip pat būtų nelabai protinga“, - įsitikinęs M.Prekevičius.
Lietuviai dar žaidė Irane, kai iš Kauno „Žalgirio“ pabėgo Ibrahimas Jaaberas, netrukus tapęs naujuoju S.Becirovičiaus komandos draugu.
Nors islamą išpažįstantis amerikietis viešai aiškino, jog Lietuvą paliko dėl religinių įsitikinimų, Irane pasklido kur kas paprastesnė šios istorijos versija – esą vos 15 tūkst. eurų per mėnesį Kaune uždirbdavęs įžaidėjas neatsispyrė daugiau kaip triskart pelningesniam Bandar Imamo klubo pasiūlymui.
„Iš pradžių ir mes tikėjome amerikiečio žodžiais, - neslėpė M.Prekevičius. - Bet paskui sužinojome, jog iraniečiai jį atakavo, likus dar mėnesiui iki pabėgimo ir tų visų jo istorijų dėl pusnuogių šokėjų“.
Nors JAV ir Irano politiniai santykiai labai įtempti, amerikiečiai karingo islamo šalyje yra patys geidžiamiausi žaidėjai.
„Į europiečius jie žiūri įtariai. Jiems labiausiai patinka, jeigu legionierius turi NBA etiketę, - pastebėjo P.Čukinas. - Vietiniai žaidėjai žiūri tik NBA. Bando kopijuoti LeBroną, kaip deda į krepšį. Jie neįsivaizduoja kitokio krepšinio negu NBA. Tai didelė bėda, nes TV vaizdas suformuoja jų mąstymą aikštėje“.
Sirgaliai pasirinko stipresnius
Lietuviai ir aikštėje, ir už jos ribų dažnai susidurdavo su neįprastais kultūriniais skirtumais.
Per visą laiką Irane jie nė karto iš savo trenerio lūpų neišgirdo nė vieno piktesnio priekaišto klaidas vieną po kitos dariusiems žaidėjams.
„Rėkimu auklėti nieko negalima, nes po to supykę žaidėjai net gali nevaikščioti daugiau į treniruotes. Nors mūsų komandoje visi buvo profesionalai, ir gyveno tik iš krepšinio“, - stebėjosi P.Čukinas.
„Visur labai jaučiasi pagarba vyresniam žmogui. Iš tos pagarbos vyresnį ir į aikštę leidžia. Nesvarbu, kad jis visiškai „kiauras“, bet privalo žaisti. Tokius turėjome net du, todėl tai ypač atsiliepdavo mūsų rezultatams“, - neslėpė M.Prekevičius, prisimindamas 39-erių ir 35-erių komandos draugus.
„Petrochimi“ namų rungtynes žiūrovai stebėdavo nemokamai. Tribūnose dažniausiai būdavo vieni vyrai su vaikais.
„Sykį pralošinėjome dideliu skirtumu jau pirmajame kėlinyje. Mūsų sirgaliai susikrovė daiktus ir perėjo į kitą pusę palaikyti laiminčių varžovų, - juokdamasis prisiminė P.Čukinas. - Po rungtynių sirgaliai norėdavo dažniau paliesti ar nusifotografuoti kartu, o ne autografų. Ten labai trūksta supratimo, kaip vystyti krepšinio populiarumą.
Moterys pradėjo žiūrėti rungtynes tik baigiantis sezonui. Bet jos turėjo atskirą savo sektorių ir net savo gėrimus“.
„Moterys krepšiniu susidomėjo tik tuomet, kai aikštėje atsirado lietuvių“, - juokavo M.Prekevičius.
Rengs Lietuvoje stovyklą
2005-ųjų pasaulio jaunimo čempionas jau kupinas idėjų, kaip galima būtų plėtoti Irano ir Lietuvos krepšinio ryšius.
M.Prekevičius jau patarė iraniečiams surengti Eurolygos teisėjų seminarą vietos arbitrams, modernizuoti šalies lygą, o krepšinio abėcėlės mokyti vaikus.
„Dabar Irane kursime Povilo ir Mariaus krepšinio akademiją, - juokavo JAV universitetą baigęs krepšininkas. - Veiklos nišų ten yra labai daug, tik neaišku, ar jie mus prisileis kartu realizuoti nors vieną idėją“.
„Mūsų komandos treneris vadovauja Irano 16-mečių rinktinei. Jis jau paprašė suorganizuoti treniruočių stovyklą Lietuvoje“, - neslėpė P.Čukinas.
Užsienio prekėms – dvigubi muitai
Visoms užsienio prekėms Irane taikomi dvigubi muitai, bet krepšinio eksportui, regis, ši taisyklė negalioja.
Nuo ekonominių sankcijų ir tarptautinės izoliacijos išvargusi šalis nori pasauliui parodyti kitą savo veidą ir vis daugiau atsiverti.
Ar koją į Irano krepšinio rinką įkėlę Lietuvos krepšininkai kitą rudenį čia sugrįžtų, jeigu vėl sulauktų kvietimo?
„Aš tikrai nieko prieš. Nėra ten viskas taip blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, - neslėpė P.Čukinas.
„Lietuva suartėti čia gali tik per krepšinį. Ir jeigu kam reikia šafrano, ten tikrai turim kontaktų“, - šypsojosi M.Prekevičius.
