Šią savaitę prasidės 20-ojo LKL sezono finalo serija, o portalas lrytas.lt skaitytojams siūlo prisiminti pirmuosius nacionalinių krepšinio pirmenybių žingsnius (I dalis).
Nauji krepšinio vėjai
Ritmingas tvarkaraštis, reguliarios televizijos transliacijos, kur kas rimtesnis klubų požiūris į nacionalines pirmenybes ir ženkliai išaugęs sirgalių susidomėjimas. Tai buvo svarbiausi pokyčiai, kuriuos šalies krepšinio visuomenė pastebėjo vos tik 1993 metų rudenį prasidėjo pirmasis Lietuvos krepšinio lygos sezonas.
Nors sunkumų ir rūpesčių irgi netrūko, LKL iš sustabarėjusios Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) perėmus nacionalinių pirmenybių organizavimo naštą iškart tapo aišku, kad pasukta teisingu keliu ir kad LKL vadovai yra pajėgūs ištesėti jei ne viską, tai didelę dalį to, ką žada.
Kad LKL įvykdytų krepšinio visuomenei duotus pažadus, pirmiausia, suprantama, reikėjo lėšų. Bent pirmaisiais lygos veiklos mėnesiais jos sklandų darbą užtikrino 1993-ųjų rudens pradžioje pasirašytos trejų metų bendradarbiavimo sutartys su dviem pagrindiniais rėmėjais: Lietuvos akciniu inovaciniu banku (LAIB) ir bendrove „Lavera“.
Abiejų svarbiausių tuometinių LKL rėmėjų laukė liūdna ateitis. LAIB valdybos pirmininkui Artūrui Balkevičiui 1995 metais buvo iškelta baudžiamoji byla dėl svetimo turto iššvaistymo, o „Laveros“ generalinis direktorius Gintautas Verpetinskas 1997 metais buvo nuteistas už kreditų iššvaistymą ir dokumentų klastojimą. Tačiau 1993-aisiais šios bendrovės dar klestėjo ir dosniai rėmė ne vien krepšinį.
Prieš pirmąjį LKL sezoną taip pat buvo pasirašyta sutartis su Baltijos televizija (BTV), kuri ne tik kiekvieną savaitgalį rodė krepšinio rungtynes, bet ir reguliariai rengė čempionato apžvalgas.
„Salės kampe įsikūrė tų rungtynių įrašą vakare rodžiusios Baltijos televizijos atstovai; jie jau turi nemažai tobulos technikos, smarkiai pranokstančios komentavimo lygį“, - apie pirmųjų rungtynių transliaciją prieš dvidešimt metų rašė „Lietuvos rytas“.
LKL stengėsi pasirūpinti smulkiausiomis detalėmis ir prasidėjus lygos varžyboms net žaidėjai atrodė daug puošniau negu iki tol. Kad žiūrovai arenose ar televizorių ekranuose matytų gražesnį vaizdą, pasistengė lygos vadovai, už 19 tūkst. dolerių visoms komandoms užsakę pagal vienodą modelį pasiūtas aprangas. Jos į Lietuvą atkeliavo iš JAV.
Atidarymas – sporto rūmuose
LKL vėliava buvo pakelta 1993 metų rugsėjo 26 dieną. Tą dieną didžiausioje Lietuvos arenoje Vilniaus sporto rūmuose įvyko lygos atidarymo šventė, per kurią jėgas savotiškose žvaigždžių rungtynėse išmėgino Kauno ir Lietuvos rinktinės.
Per lygos pristatymą krepšininkai į komandas taip buvo paskirstyti neatsitiktinai. Pirmąjį LKL sezoną penki klubai atstovavo Kaunui („Žalgiris“, „Atletas“, „Drobė“, NECA ir „Lavera“), kiti penki – kitiems šalies miestams (Vilniaus „Statyba“, Plungės „Olimpas“, „Šilutė“, Panevėžio „Lietkabelis“ ir Klaipėdos „Neptūnas“).
Atidarymo šventėje stipresnė buvo Lietuvos komanda, laimėjusi 64:60. O jau kitą savaitgalį – 1993 metų spalio 1 dieną – įvyko ir pirmosios oficialios LKL rungtynės.
Įvedė griežtą tvarką
Palyginti su laikais, kai šalies pirmenybes rengė LKF, vienas didžiausių LKL privalumų buvo itin griežtas ir ritmingas tvarkaraštis.
Pirmąjį LKL sezoną kiekvieną savaitgalį vykdavo dviejų turų rungtynės. Vienas turas buvo žaidžiamas penktadienį, kitas – šeštadienį. Dauguma rungtynių prasidėdavo tuo pačiu laiku – 18 val. Paprastai kiekviena komanda vieną savaitgalį arba abejas rungtynes žaisdavo namie, arba vykdavo į dvi keliones.
Perkelti rungtynes į sekmadienį arba pirmadienį buvo leidžiama tik tuo atveju, jei klubas dalyvavo Europos turnyre. Tačiau visos Lietuvos komandos iš tarptautinių varžybų iškrito dar rudenį, todėl per visą reguliarųjį sezoną prireikė perkelti vos ketverias rungtynes (visas ketverias per du pirmuosius savaitgalius).
Kadangi XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje daug Europos klubų (tarp jų ir Lietuvos) rudenį keliaudavo į JAV ir žaisdavo draugiškas rungtynes su universitetų komandomis, lapkritį LKL varžybose buvo padaryta gana ilga pertrauka. Per ją už Atlanto apsilankė „Atletas“ ir „Statyba“.
Permainas įvertino iškart
„Nepasakysiu nieko naujo: LKL pažadino Lietuvos krepšinį“, - paklaustas, kas pasikeitė palyginti su praėjusiu sezonu, LKL varžyboms vos įsibėgėjus 1993-ųjų metų pabaigoje atsakė „Lietkabelio“ treneris Vidmantas Paškauskas.
Jo kolegos pokyčius taip pat vertino teigiamai. „Labai didelių vilčių, jog įkūrus LKL, Lietuvos krepšinyje tuoj pat kažkas pasikeis, tikrai neturėjau. Tačiau džiugina, kad varžybos organizuojamos išties neblogai. Matau, kad komandos pradėjo tvarkytis tikrai profesionaliau, ir tai yra LKL nuopelnas“, - sakė „Olimpo“ treneris Genadijus Glikmanas.
„Visiškai gerai būti negali. LKL žengia pirmuosius žingsnius, todėl jei kažkur klystama, tai yra atleistina. Tačiau apskritai akivaizdu, kad LKL pakilo daug aukščiau nei buvęs Lietuvos krepšinio čempionatas“, - neabejojo „Šilutės“ treneris Steponas Kairys.
„Buvę krepšinio pirmenybių organizatoriai taip ir nesuprato, kad krepšinis yra verslas. Pirma, ką padarė LKL – viską sudėliojo į vietas: kur klubai, ten klubai, kur mokesčiai, ten mokesčiai, kur varžybų sistema, ten varžybų sistema ir t.t.“, - naujos lygos privalumus vardijo „Statybos“ treneris Rimantas Endrijaitis.
Sutartys – su dviem klubais
Kad atsiradus LKL požiūris į nacionalines pirmenybes ženkliai keičiasi, buvo galima pastebėti varžyboms dar neprasidėjus. 1993-ųjų vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje atgijusioje šalies krepšinio rinkoje dėl kelių žaidėjų prasidėjo tokie mūšiai, kokių vos prieš metus ar dvejus niekas nė negalėjo įsivaizduoti.
Dažniausiai buvo kartojamos kelmiečio Raimondo Leikaus ir anykštėno Egidijaus Kavoliūno pavardės. Dėl R.Leikaus susikirto „Lietkabelis“ ir „Šilutė“. Panevėžiečiai pastebėjo aukštaūgį Kelmės „Vilties“ komandoje ir dar 1992-1993 metų sezone pakvietė jį į savo gretas, o 1993 metų rudenį pasirašė trijų sezonų sutartį. Tačiau tuo pat metu R. Leikaus pavardė atsirado ir „Šilutės“ paraiškoje.
Šilutiškiai neigė, kad krepšininkas turi sutartį su kitu klubu, ir civilizuotų priemonių pradėjo ieškoti tik skandalui persikėlus į žiniasklaidą. Kol vyko derybos su „Lietkabeliu“ dėl perėjimo, R. Leikus žaisti negalėjo ir prie naujos komandos prisidėjo tik 7-ame LKL ture.
Labai panašiomis aplinkybėmis pirmuosius čempionato turus praleido E. Kavoliūnas. Jis buvo sudaręs penkių sezonų sutartį su „Statyba“, bet pirmojo LKL čempionato išvakarėse susigundė „Atleto“ kvietimu.
Plungės klubo netektis
Prasidėjus LKL pirmenybėms tvyrojusią šventinę nuotaiką apkartino Lietuvos krepšinį ištikusi tragedija. 1993 metų spalio 18 dieną automobilio avarijoje žuvo „Olimpo“ žaidėjas Ramūnas Pučinskas (jam gruodžio 22-ąją būtų sukakę 22-eji).
R. Pučinskui per išvakarėse vykusias rungtynes pradėjo skaudėti koją ir laisvadienį jis nuvyko į ligoninę atlikti išsamesnių tyrimų. Po to važiavo namo, bet nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į medį. Nors iš paskos važiavo Plungės ekipos treneris ir gydytojas, nei jie, nei atskubėjusi greitoji pagalba krepšininkui niekuo padėti nebegalėjo.
Pagerbdami žuvusį komandos draugą „Olimpo“ krepšininkai kitų rungtynių pirmąją minutę žaidė keturiese. Paskui visą sezoną Plungės komanda per LKL varžybas registruodavo tik devynis žaidėjus (tuo metu į rungtynių paraišką buvo galima įtraukti dešimt krepšininkų).
Priekyje žengė „Žalgiris“
Mūsų šalies sportininkams pasitraukus iš SSRS čempionatų iki LKL įkūrimo įvyko trejos Lietuvos krepšinio pirmenybės. Visose aukso medalius nesunkiai laimėjo „Žalgiris“, per tris sezonus pralaimėjęs vos ketverias rungtynes.
„Žalgiris“ buvo ir aiškus pirmojo LKL sezono favoritas. Kauno komandai vis dar atstovavo keli SSRS pirmenybių patirties turėję krepšininkai, Lietuvos rinktinės žaidėjai (Gintaras Einikis, Darius Lukminas, Arūnas Visockas, Algirdas Brazys, Romanas Brazdauskis), todėl varžovams per dvikovas su žalgiriečiais net ir pralaimėjimas nedideliu skirtumu atrodė lyg pergalė.
Vis dėlto noro nugalėti favoritus netrūko. Ypač aršiai varžovai priešinosi čempionato pradžioje. Vėliau jų ryžtas šiek tiek priblėso. „Jei pirmose rungtynėse visos LKL ekipos stengdavosi mums įkąsti, tai antroje čempionato pusėje šis jų noras kažkodėl atslūgo. Paprastai varžovai taupydavo jėgas kitoms varžyboms“, - pastebėjo „Žalgirio“ treneris Jaakas Salumetsas.
„Žalgiris“ patvirtino favorito statusą ir per reguliarųjį sezoną pralaimėjo vos vienerias rungtynes. Žalgiriečius nugalėjo kita Kauno ekipa „Atletas“.
Iš kitų komandų per visą čempionatą vienženkliu skirtumu „Žalgiriui“ pralaimėjo tik „Statyba“ (dukart) ir „Drobė“. „Žalgiriui“ priklausė ir pirmojo sezono didžiausio skirtumo rekordas – „Lavera“ buvo nugalėta net 53 taškais (103:50).
Tuo tarpu sezono pelnytų taškų rekordą pasiekė „Atletas“, rezultatu 130:89 nugalėjęs „Neptūną“.
Suviliojo būsimą žvaigždę
Jei kas ir gali prieš „Žalgirį“ laimėti vienas kitas rungtynes, tai tikriausiai tik „Atletas“. Taip prieš pirmąsias LKL pirmenybes svarstė krepšinio mėgėjai.
Kuo buvo pagrįstos šios prognozės? 1993 metais „Atletas“ iškovojo Lietuvos pirmenybių sidabro medalius, o per vasarą dar labiau sustiprėjo. Į antrąją Kauno komandą iš „Žalgirio“ perėjo Saulius Štombergas, iš „Žalgirio“ dublerių – perspektyviausias to meto Lietuvos krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas.
18-metis Ž. Ilgauskas buvo viliojamas vykti mokytis į JAV, bet gerai pasvarstęs nusprendė prieš tai sutvirtėti LKL varžybose.
„Iš pradžių tiksliai nežinojau, kur važiuosiu, ir nutariau dar palūkėti. Man patiko „Atletas“, ten žaidžia daug jaunimo – kai pakvietė, nusprendžiau pereiti. „Žalgiris“ nelabai norėjo išleisti, bet aš nebuvau pasirašęs jokios sutarties, todėl galėjau rinktis. Kontraktą su „Atletu“ pasirašiau metams, paskui žiūrėsiu“, - aiškino būsimoji NBA žvaigždė.
Komandą pakeitė V. Garastas
Taip sustiprėjusiai „Atleto“ komandai LKL pirmenybėse buvo žadama mažų mažiausiai tvirta antroji vieta. Tačiau dėl jos teko rimtai pakovoti.
Pirmosiomis varžybų savaitėmis „Atletas“ atsiliko ne tik nuo „Žalgirio“, bet ir nuo galingai startavusios „Laveros“ (iki Kalėdų „Žalgiris“ laimėjo visas 14 rungtynių, „Lavera“ – 12, „Atletas“ – 10). Tai negalėjo tenkinti klubo savininko Zigmo Petrausko ir jis nusprendė sustiprinti trenerių korpusą – į „Atletą“ buvo pakviestas Lietuvos rinktinės strategas Vladas Garastas.
Iš pradžių V. Garastas ėjo trenerio-konsultanto pareigas, o 1994 metų sausio 10 dieną „Atleto“ vyriausiojo trenerio kėdėje pakeitė Edą Nickų.
V. Garasto debiutas LKL pirmenybėse nebuvo lengvas. Jam stojus prie komandos vairo „Atletas“ pirmąsias rungtynes namie pralaimėjo „Šilutei“ 69:74. Užtat iškart po to atletiečiai pradėjo ilgą pergalių seriją, per kurią sugebėjo nugalėti ir iki tol nė sykio nesuklupusį „Žalgirį“.
Tai buvo vienos dramatiškiausių sezono rungtynių. „Atletas“ jas pradėjo vos ne idealiai: 16-ąją min. pirmavo 36:16, pirmąjį kėlinį laimėjo 42:28. Bet po pertraukos vaizdas apsivertė aukštyn kojomis: 19 taškų be atsako įmetęs „Žalgiris“ ne tik pavijo varžovus, bet ir 38-ąją min. išsiveržė į priekį 71:64.
Vis dėlto Ryčio Vaišvilos bei Dariaus Sirtauto tritaškiai sugrąžino „Atletui“ pranašumą ir V. Garasto auklėtiniai išplėšė pergalę 72:71.
„Atletas“ turi galimybių tapti stipriausia lygos komanda. Tai – laiko klausimas“, - sužavėtas atletiečių žaidimo nusprendė „Statybos“ treneris R. Endrijaitis.
Nuo „Žalgirio“ iki „Neptūno“
Reguliariajam sezonui dar nepasiekus finišo tiesiosios tapo aišku, kad didelės intrigos kovojant dėl trijų pirmųjų vietų nebus. Lentelės viršutinėje eilutėje patogiai įsitaisė „Žalgiris“ (surinko 35 taškus), antrojoje – „Atletas“ (30), trečiojoje – „Lavera“ (27).
Užtat dėl ketvirtosios pozicijos užvirė nuožmi kova, kurią laimėjo „Statyba“ (20). Vilniaus komanda prieš Kalėdų pertrauką buvo tik šešta (laimėjo 6 iš 14 rungtynių), bet sausį pasistiprino dviem amerikiečiais Marku Montgomery bei Jacku Lothianu ir aplenkė sezono pradžioje geriau žaidusius NECA (19) ir „Olimpo“ (17) krepšininkus.
Prieš Kalėdų pertrauką „Statybą“ lenkė ir „Šilutės“ klubas. Tačiau žiemą jame prasidėjo vidaus nesutarimai, dėl kurių iš trenerio pareigų pasitraukė S.Kairys, ir Pamario komanda nusmuko į septintąją vietą (12).
Dėl aštuntosios vietos iki paskutinio turnyro savaitgalio varžėsi „Drobė“ ir „Lietkabelis“. Abi komandos iškovojo po 8 pergales, bet kauniečiai atsidūrė aukščiau dėl geresnio taškų skirtumo tarpusavio rungtynėse.
Paskutinę vietą užėmė tik 4 kartus laimėjęs „Neptūnas“.
Bronza iškeliavo į Vilnių
Atkrintamųjų varžybų ketvirtfinalyje ir pusfinalyje viskas vyko pagal lengvai nuspėjamą scenarijų. Visas dvikovas rezultatu 2:0 laimėjo aukštesnes vietas užėmusios komandos.
Ketvirtfinalyje „Žalgiris“ pranoko „Drobę“, „Atletas“ – „Šilutę“, „Lavera“ – „Olimpą“, „Statyba“ – NECA. Pusfinalyje „Žalgiris“ įveikė „Statybą“, „Atletas“ – „Laverą“.
Reguliariojo sezono rezultatai nebuvo patvirtinti tik viename atkrintamųjų varžybų mače. Mažajame finale „Statyba“ nugalėjo „Laverą“ 3:0. Tačiau tai nebuvo didelė staigmena, nes „Statyba“ pavasarį įgavo nemenką pagreitį, o daugiausia iš jaunų krepšininkų sudaryta „Lavera“ išeikvojo nemažai jėgų Baltijos lygos varžybose ir pasipylus pagrindinių žaidėjų traumoms sezono pabaigoje dažnai rungtyniaudavo nestipriausios sudėties.
Trejų rungtynių neužteko
Pirmojo LKL čempionato didžiajame finale susitiko „Žalgiris“ ir „Atletas“. Nors reguliariajame sezone atletiečiai kartą įveikė favoritus, krepšinio specialistai kone vieningai tvirtino, kad svarbiausioje sezono serijoje tikėtis „Atleto“ sėkmės nerealu – šios komandos raumenys dar per silpni.
„Žalgiris“ turėtų laimėti 3:0 arba 3:1 – taip buvo kalbama prognozuojant svarbiausio mūšio baigtį.
Prognozės pasitvirtino, bet „Atletas“ spėjo varžovams patampyti nervus ir laimėjo pirmąsias rungtynes 69:51. Atletiečiai ypač susitelkė po to, kai 35-ąją min. neteko penktą kartą prasižengusio Ž.Ilgausko (jis ant suolo nukeliavo gavęs techninę pražangą). Pataikęs baudos metimus „Žalgiris“ sumažino atsilikimą 48:54, tačiau paskui ne tik nesugebėjo pasiekti persilaužimo, bet ir atsiliko dar labiau.
„Nė patys nesitikėjome, kad viskas susiklostys taip sėkmingai. Malonu, kad atsirado intriga, kad finale nebeužteks trejų rungtynių“, - stebėjosi „Atleto“ treneris V. Garastas. Kita vertus, jo žodžiai išdavė, jog net patys „Atleto“ treneriai bei žaidėjai netiki galintys laimėti visą finalo seriją.
Kitas dvejas rungtynes įtikinamai laimėjo žalgiriečiai. Antrajame serijos mače jie buvo stipresni 81:64, trečiajame – 81:65.
Du galingi „Žalgirio“ kirčiai „Atleto“ krepšininkų nesugniuždė ir ketvirtose rungtynėse jie varžovams vėl užkūrė tikrą pirtį. Seriją tikriausiai būtų reikėję dar pratęsti, bet antrajame kėlinyje žaidimo vadžias į savo rankas perėmė „Žalgirio“ snaiperis D. Lukminas. Jis į „Atleto“ krepšį vieną po kito siuntė taiklius tritaškius ir tapo svarbiausiu auksinės žalgiriečių pergalės kalviu.
„Žalgiris“ laimėjo 64:61, o V. Garastas nuaidėjus paskutinei sezono sirenai negailėjo karčių žodžių D. Lukminą dengusiam S. Štombergui: „Žaidėme pagal planą, bet vienas krepšininkas jį sužlugdė“.
