Unikalų turnyrą organizuojančiam 78 metų K.Budriui pavyko suvienyti krepšinį žaidžiančias šeimas – po ilgo ir intensyvaus darbo buvo įkurta Lietuvos šeimų krepšinio lyga. Krepšinio senjoras, niekada nesiskundęs sveikata, ir dabar išbėga į aikštelę: dalyvauja šalies krepšinio veteranų turnyre, rengiasi Čekijoje vyksiančiam Europos čempionatui. Jis į savo komandą kviečia krepšininkus, peržengusius 70 metų ribą.
Kaip garbaus amžiaus krepšinio senjorui pavyksta išlikti energingam, išsaugoti fizines galias ? Kaip jis vertina tai, ką nuveikė beveik 40 metų rengdamas unikalius šeimų krepšinio turnyrus, kuriuose jėgas išmėgino tūkstančiai populiariausios Lietuvoje sporto šakos aistruolių ? Apie tai „Lietuvos ryto“ korespondentas“ kalbėjosi su K.Budriu.
– Kada susidomėjote krepšiniu ir kas buvo pirmieji Jūrų mokytojai ?
– Gimiau tarpukariu, Klaipėdoje, darbininko ir namų šeimininkės šeimoje. Buvau jaunėlis, dažniau paglostomas. Lietuvai netekus Klaipėdos krašto, persikėlėme į Šiaulius, kur gyvenome iki karo pabaigos. Ten išmokau čiuožti pačiūžomis. Iki šiol prisimenu, kokia skalsi būdavo kiaulienos taukais pertepta sušalusi duonos riekė. Ją visi čiuožėjai kaip mat sudorodavo. Kai šeima sugrįžo į Klaipėdą, žaidžiau ledo ritulį, buvau miesto rinktinės narys.
Mano tėvas pats laiko sportui neturėjo, bet buvo aistringas visų varžybų žiūrovas, džiaugėsi, kad jaunimas lavina kūną ir sielą. Vyresniojo brolio Antano padrąsintas pradėjau sportuoti. Pradžioje susidomėjau futbolu, buvau įtrauktas į miesto komandą. Per žiemą gerokai išstypęs jau tikau ir krepšiniui. Man patikdavo ir lengvoji atletika –– šuolio į tolį, rutulio stūmimo rungtyse buvau tapęs moksleivių čempionu.
Tarnaudamas Sovietų kariuomenėje irgi sportavau. Mano užmojai buvo pastebėti, buvau pakviestas į Lvove dislokuotą sporto bataljoną. Ten užsitarnavau gerą lietuvio krepšininko vardą. Po manęs ten tarnavo ir daugiau krepšininkų iš Lietuvos. Grįžęs į Lietuvą žaidžiau Klaipėdos „Maisto“ komandoje – 1962 metais tapome šalies čempionais. Takart aukso medalį iškovojo ir pats jauniausias mūsų krepšininkas – būsimasis Miuncheno olimpinių žaidynių čempionas Modestas Paulauskas.
– Ką veikėte vėliau, kai baigėte atvyvaus krepšininko karjerą ?
– Dirbau Lietuvos jūrų laivininkystėje kapitono padėjėju. Per vienuolika laivuose praleistų metų organizuodavau sporto varžybas, spartakiadas, rungtynes su užsienio jūrininkais. Jie labai stebėjosi, kad žaidžiame ne tinklinį, futbolą, o krepšinį. Laivų deniuose buvau įtaisęs lentas, žaisdavome trejetų krepšinį, tad įgūdžių nepamiršau.
Auginau du padaužas sūnus Romualdą ir Eduardą, kuriems jau reikėjo išlieti energiją sportuojant – per atostogas ir su jais žaisdavau krepšinį. Prisijungė brolis Antanas su savo šeima. Trūko tik rimtų varžybų įvaizdžio –– kad būtų daugiau varžovų, teisėjų. Taip gimė mintis pasikviesti į aikštelę panašią komandą. Po rungtynių su krepšinio mėgėjų Mažonių šeima pradėjau galvoti apie solidų turnyrą.
– Šeimų krepšinio turnyrai „K.Budrio taurė“ vyksta daugiau kaip trečdalį amžius. Kai pavysta surasti dalyvių, prisikviesti juos ?
– Kai kuriems tereikia priminti turnyro datą. Ištikimiausi krepšinio gerbėjai, varžybų senbuviai ir patys mus susiranda. Smagu žiūrėti, kai vaikai aikštelėje bėgioja kartu su savo vyresniaisiais broliais, seserimis, dėdėmis, tetomis, tėvais ir netgi seneliais. Krepšinio entuziastų atsiranda ir didmiesčiuse, ir provincijų miesteliuose. Atvyksta svečių iš kaimyninių šalių. Man tai suteikia noro ir jėgų šeimų krepšinį puoselėti toliau, skatina ieškoti naujų idėjų.
– Tokios varžybos tikriausiai paskatina šeimas bendrauti ir už krepšinio aikštelės ribų, plačiau skleisti jų dvasią ?
– Šeima – didžiausia mūsų gyvenimo, visuomenės ir valstybės vertybė. Ją privalome puoselėti be išimties. Krepšinis mūsų šalyje yra nacionalinė vertybė: šis sportas lietuviams ne kartą suteikė daug malonių akimirkų, progų pasijusti iškilesniems už galingiausias pasaulio valstybes – jų atstovai nerasdavo jokių ginklų prieš mūsų krepšininkus Europos ir pasaulio čempionatuse, olimpinėse žaidynėse.
Manau, kad tokios šeimų krepšinio propaguojamos vertybės ir privilioja į turnyrus tiek daug žmonių. Kartu žaisdami krepšinį mes puoselėjame meilę ne tik šiam žaidimui, bet ir vieni kitiems. Dar vienas svarbus mūsų tikslas – kova su narkotikais. Esu tikras, kad krepšinis galėtų išgydyti nuo šios blogybės, grasinančios ne tik šeimų ir visos mūsų valstybės gerovai. Šeimų krepšinio šūkis – „Lietuva be kvaišalų“
– Šeimų krepšinio turnyruose dalyvavo nemažai praeityje garsių meistrų. Užpernai tarp jų buvo ir legendinio krepšininko Arvydo Sabonio šeimos nariai. Ar jie šiemet rengiasi kautis dėl K.Budrio taurės ?
- Tąkart Klaipėdoje vykusiame finaliname turnyre kovojo aštuonių šeimų komandos. Šių varžybų debiutantas A.Sabonis pasirodė su savo sūnumis – Tautvydu, Žymantu ir Domantu. Po septynerių metų pertraukos oficaliose varžybose vėl pasirodęs A.Sabonis atrodė beveik toks pat kaip ir anksčiau. Tačiau tokiame turnyre ne viską nulemia praeities pergalės ir titulai. Sabonių komandą nudžiugino ir bronzos medaliai, o pergalę šventė žemaičių Kasparavičių šeima, kuroje žaidžia keturi broliai.
Pastaruoju metu negaliu prisiskambinti A.Saboniui – jo mobilusis telofonas neatsako. Su Arvydu esame sutarę, kad po dvylikos metų, kai bus surengtas 50-asis šeimų krepšinio turnyras, jis iš manęs perims visas organizavimo vadžias. Jeigu taip įvyktų, žinočiau, kad mano triūsas nenuėjo veltui. Tai būtų pati didžiausia dovana man 90-mečio proga. Tikiuosi išbėgti į krepšinio aikštę ir jubiliejiniame turnyre.
– Kaip jaučiatės tapęs Klaipėdos miesto garbės piliečiu ?
– Esu maloniai nustebintas, be galo laimingas ir patenkintas tokiu įvertinimu. Gal komisijai nebuvo kur dingti – savivaldybėje mačiau krūvą krepšinio gerbėjų iš įvairių Lietuvos miestų atsiųstų laiškų ? Jie siūlė mano kandidatūrą. Garbingas vardas įpareigoja tęsti darbą.
˙
