Kaip atrodo D.Blatto rungtynių diena? Ką 55 metų specialistas mano apie savo galimybes dirbti NBA vyr. treneriu? Kaip jis sugeba atrasti tiek daug būsimų krepšinio žvaigždžių? Apie ką per vakarienę kalbama prie Blattų šeimos stalo?
Portalas lrytas.lt pateikia įdomiausias rusų žurnalisto interviu su D.Blattu ištraukas. – Su kuria istorine asmenybe norėtumėte papietauti?
– Su Gandžiu. Norėčiau sužinoti, kaip jis suvienijo tiek daug žmonių, kurie vieni kitų nekentė. O iš krepšinio pasaulio? Rinkčiausi Redo Auerbacho kinų restoraną Vašingtone. Juk jis ten sėdėjo su savo išrinktaisiais, tarp kurių norėčiau būti ir aš. – Kuriuos krepšininkus, kurių neturėjote, norėtume patreniruoti?
– Geras klausimas. Arvydą Sabonį, Trajaną Langdoną, Luisą Scola ir Tyusą Edney. – Ką manote apie kalbas, kad galėtumėte dirbti NBA?
– Turiu puikų darbą, todėl tikrai negalvoju vien apie tai, kaip patekti į stipriausią lygą pasaulyje. Bet ateityje tai gali pasikeisti. Tiesa, yra daug niuansų. Amerikoje yra daugybė gerų trenerių, todėl niekas nestovi prie mano durų su NBA pasiūlymu. Kita vertus, aš jo ir nesivaikau. Tačiau po mėnesio viskas gali pasikeisti. – Kokia jūsų gebėjimo rasti naujų žvaigždžių paslaptis?
– Papasakosiu jums vieną istoriją apie Nate‘ą Huffmaną („Maccabi“ žaidė trejus metus, 2001 m. laimėjo Suprolygą, kai N.Huffmanas rinko vidutiniškai 17,9 taško, atkovojo po 9 kamuolius, o „Maccabi“ šventė 21 pergalę iš 24, 216 cm ūgio „centras“ buvo išrinktas geriausiu Europoje žaidusiu metų amerikiečiu).
Kartą „Maccabi“ treneris Pini Gershonas paprašė manęs paieškoti tuometinio „Fuenlabrada“ žaidėjo Velimiro Perasovičiaus žaidimo įrašų. Turbūt nereikia sakyti, kad tais laikais neturėjome DVD ar panašių dalykų. Naudojome vaizdo kasetes. Taigi, kai žiūrėjau rungtynes, atkreipiau dėmesį į baltaodį, apie kurį nieko nebuvome girdėję. Ir jis žaidė puikiai!
Iškart paskambinau P.Gershonui ir pasakiau: „Klausyk, V.Perasovičius tikrai geras, bet mano nuomone, privalome pasirašyti sutartį su vyruku, kurio niekas nežino – N.Huffmanu.“ Jis man atsakė: „Kuo? Kokiu dar Huffmanu?“ Tuomet parodžiau jam įrašą. Po pusantros valandos padarėme vieną geriausių sandorių Eurolygos istorijoje.
Dabar „skautingas“ yra kitoks. Klubai turi skautus, vadovus su savo nuomone ir milijonu patarėjų. Manau, kad dabar viskas daug sunkiau. – Kada paskutinį kartą verkėte?
– Nesu verksnys. Man sunku išspausti ašarą, nes dažniausiai emocijas laikau savyje.
– Kaip atrodo D.Blatto rungtynių diena?
– Kai žaidžiame Eurolygoje, atsikeliu apie 6-7 valandą ryto. Be jokio žadintuvo. Išlydžiu sūnų į mokyklą, o vėliau desperatiškai stringu kamščiuose važiuodamas „Nokia“ arenos link. Tai – tikras košmaras.
Nuvykęs į areną analizuoju varžovus. Po treniruotės visa komanda eina pietauti, o vėliau trenerių ir žaidėjų keliai išsiskiria. Aš grįžtu į areną, kur dar šiek tiek ruošiuosi rungtynėms ir ilsiuosi pasibaisėtinomis sąlygomis.
Bet nesupraskite manęs klaidingai. Pagal požiūrį į žmones ir profesionalumą, „Maccabi“ – geriausias klubas Europoje. Tačiau kalbant apie aplinką, kurioje dirba trenerių štabas... Keturi treneriai susėda viename mažame kambarėlyje be jokių langų, oro ir jokios vilties.
Pailsėjęs surengiu paskutinę treniruotę prieš rungtynes, kurioje žaidėjams pateikiu paskutinius žaidimo plano pakeitimus.
O po rungtynių aš atsakau už 101 dalyką – pradedant nuo bendravimo su žurnalistais, baigiant pokalbiais su rėmėjais ar atsitiktiniais žmonėmis iš viso pasaulio. Kai visi palieka areną, aš atsipučiu ir seku kitus Eurolygos susitikimus.
Maždaug 1 valandą nakties grįžtu namo. Daug sunkiau užmigti po rungtynių nei jų išvakarėse. Niekaip nedingsta adrenalinas. Todėl užmiegu maždaug tik 3-4 valandą. – Apie ką prie vakarienės stalo bendrauja Blattų šeima?
– Be abejo, dažnai pokalbiai eina apie krepšinį. Esame sporto šeima. Krepšinis nėra vienintelė tema, bet tikrai populiariausia.
– Kurio pralaimėjimo negalite užmiršti?
– Buvo daug rungtynių. Bet vienas didžiausių pralaimėjimų, kurio negaliu atlaikyti – praėjusių metų Izraelio čempionato finalas su Haifos „Maccabi“. Kad suprastumėte mano nusivylimą, pasakysiu, kad tai buvo pirmasis mano pralaimėjimas Izraelio čempionato atkrintamosiose varžybose! Iki to mačo Izraelio atkrintamosiose buvome laimėję 28 rungtynes iš eilės. Todėl man buvo sunku.
– O kuri pergalė didžiausia?
– Tai buvo puikus mačas, kuris neaišku kodėl retai prisimenamas. Tai buvo pirmieji metai, kai vadovavau „Maccabi“. Sezonas buvo sudėtingas. Bet iki Eurolygos finalo ketverto trūko vienos pergalės. Žaidėme su Vitorijos „TAU Ceramica“ ir turėjome ne tik laimėti, bet dar ir tai padaryti bent 5 taškais.
Šį sezoną pralaimėjome Vitorijos klubui du kartus, bet jis nė iš tolo neprilygsta tai savotiškai „svajonių komandai“. Jie turėjo Jose Calderoną, Andresą Nocioni, Luisą Scola, Fabricio Oberto, Elmerą Bennettą. O mes laimėjome 29 taškų skirtumu – 94:65. Tai buvo įsimintiniausios rungtynės mano karjeroje.
– Dėl kurio „Maccabi“ klubą palikusio žaidėjo gailitės labiausiai?
– Pikta, kad negalėjome pasilikti Richardo Hendrixo. Puikiai žaidė Keithas Langfordas, Jeremy Pargo – taip pat puikus žaidėjas. Tačiau daugiausia skausmo man sukėlė Dorono Perkinso trauma. Jis buvo mūsų MVP. Ne Sofoklis, ne R.Hendrixas, net ne Chuckas Eidsonas ar J.Pargo. D.Perkinsas – vienas didžiausių bebaimių karių krepšinyje, kuriuos man yra tekę treniruoti.
Jei D.Perkinsas nebūtų patyręs traumos, 2011 metais būtume laimėję Eurolygą. Galiu jums tai garantuoti. Turėjome žaidėją, kuris galėjo neutralizuoti Dimitrį Diamantidį. D.Perkinsas turėjo žudiko instinktą. Todėl jo trauma vis dar mane skaudina.
– Kokia jūsų silpnoji vieta?
– Tipinis darbo pokalbio klausimas. Norėčiau geriau miegoti. Tuomet galėčiau dar energingiau dirbti.
– Ką kaip treneris norėtumėte patobulinti?
– Krepšinyje yra daugybė aspektų, kuriuose galima tobulėti. Savęs tobulinimas – procesas, kuris baigsis tik pasibaigus karjerai.
– Jūs save įsivaizduojate NBA komandos ar Izraelio rinktinės treneriu?
– Pirmasis variantas.
