Penktadienį A.Saboniui suėjo 50 metų. Sveikinimus krepšinio legenda priiminėjo daugiau nei savaitę, o šeštadienį Palangoje jis švenčia jaukiame artimųjų ir draugų būryje.
Jubiliejaus proga „Lietuvos rytas“ atrinko penkias dešimtis citatų, kurios žymi ilgą ir sudėtingą A.Sabonio karjerą, gyvenimo būdą, pomėgius ir savitą, bet labai nuoširdų humorą.
Apie krepšinio pradžią
Paklaustas, ar savo ūgį (221 cm) paveldėjo iš dvimetrinio senelio: „Ne. Mano senelis žaidė pokerį.“
Kokie buvo pirmieji žingsniai krepšinyje: „Važiuodamas autobusu į treniruotes turėdavau tris kartus persėsti. Tas pat vakare grįžtant namo. Salė buvo toli nuo namų, tas važinėjimas pirmyn atgal buvo labai nemalonus. Nusibodo ir buvau metęs. Tačiau po mėnesio į namus atėjo treneris, pasikalbėjo su mano tėvais, ragino sugrįžti, ir aš persigalvojau. Po to, kai grįžau, nežinau, kas atsitiko, bet žaidimas pradėjo labai patikti. Taip ir pasilikau krepšinyje.“
Apie potraukį prie krepšinio (1987 m.): „Kuo toliau, tuo labiau mėgstu krepšinį. Tiesa, kartais tiek juo persisotini, kad į kamuolį nė pažvelgt nebenori. Bet štai pabūni porą trejetą dienų be kamuolio, ir vėl traukte traukia į salę. Kol žaidžiau jaunučių ir jaunių komandose, atrodė, lyg ir viską moku. Atėjau į „Žalgirį“, į SSRS rinktinę, susipažinau su treneriu Vladu Garastu – ir viskas iš naujo. Apskritai krepšinio aikštėje, ypač per svarbias rungtynes, visada viskas nauja.“
Apie šeimą
Apie laisvalaikį (2001 m.): „Su draugais važiuojame žvejoti lašišų, eršketų į Norvegiją ir Aliaską. Man labai patinka. Per šventes planuoju plaukti į jūrą žvejoti tunų. Niekada nežvejojau jūroje, vis upėse ir ežeruose. Su vyresniaisiais sūnumis vasarą žvejojau Lietuvoje. Buvau keletą kartų ir į mišką nusivežęs, kad jie geriau gamtą pažintų. Lietuvoje labai gerai, tačiau vaikams kur kas ramiau Ispanijoje. Lietuvoje jie būtų tik Sabonio vaikai. Tai baisu. O Ispanijoje jiems dėl manęs beveik niekas nesuka galvos. Be to, Lietuvoje mes gyventume Kaune, o angliška kolegija yra tik Vilniuje. Tad turėtume po 100 kilometrų į mokyklą ir atgal važinėti. Arba kraustytis į Vilnių. O čia, Ispanijoje, ir šiaip gera gyventi.“
Apsuptas vaikų būrio per „Žalgirio“ komandos pristatymą: „Prie triukšmo aš jau įpratęs. Mano namuose tas pat.“
Apie vaikus (2005 m.): „Krepšinio nežaidžia tik Aušrinė. Man iš pat pradžių labiausiai patiko Tautvydo žaidimas – jis supranta krepšinį, žaidžia komandai, man jis yra pats tas. Žygimantas – labiau individualistas, jam norisi pasirodyti prieš kitus. Apie Domantą kol kas išvis sunku ką nors kalbėti – per mažas.
Ar išaugs iš jų geri krepšininkai, priklausys tik nuo jų noro. Supratimą apie krepšinį ir duomenis jie turi. Be to, visų pėdos didelės – vadinasi, augs dideli.“
Apie traumą
Apie Achilo sausgyslės traumą (1988 m.): „Dėl mano traumos ne „Žalgiris“, jo treneriai ar vadovai kalti. SSRS rinktinėje mane taip vaikė, gydė, kad sausgyslės ir nutrūko. Tai ne kaltinimas, o tik priminimas, kad tiesa turi būti visiems tiesa.“
Apie reabilitaciją Portlande: „Nuobodžiauti man neleido nei vaišingi šeimininkai, nei išeiviai tautiečiai. Stebino „Trail Blazers“ komandos žaidėjų geraširdiškumas ir nuoširdumas ne tik aikštelėje: jie dažnai kviesdavosi mane į savo namus, vežiojo į ekskursijas, į taip mėgstamą žvejybą.“
Apie miegą, svorį ir algą
Apie apetitą: „Kiek duoda, tiek suvalgau. Pavalgęs mėgstu pamiegoti, o kol nueinu iki lovos, vėl išalkstu.“
Apie savo svorį (2001 m. vasarą): „Vieną kitą kilogramą pridėjau: kai žaidžiau, svėriau 140 kg, dabar – 146.“
Apie atlyginimus krepšinyje: „Mano laikų „Žalgirio“ krepšininkams į rungtynes užsienyje užtekdavo pasiimti lietuviškos dešros. Dabar to neužtenka. Krepšininkams dar reikia mokėti dideles algas.“
Apie vaidybą alaus reklamoje: „Vaidyba man – jau ne naujiena. Nors čia nereikia nei dainuoti, nei šnekėti, tik gerti alų ir šypsotis, krepšinio aikštėje jaučiuosi geriau. Jums reikia šypsenos? Prašome. Tai mes mokame.“
Apie automobilius
Apie pirmąjį kartą prie vairo: „Pirmoji pažintis su automobiliu – prie tėvo žigulių vairo. Jis labai saugojo savo automobilį, vis netikėjo, kad galiu vairuoti, bijojo, kad ko pridarysiu. Vis dėlto vieną dieną radau rakčiukus ir be jo leidimo išvažiavau. Jei atvirai, tarp treniruočių stovyklų mane vairuoti išmokino Valdemaras Chomičius.“
Apie sunkumus tilpti į automobilį: „Pirmą automobilį įsigijau 1982-aisiais, po pasaulio čempionato. Tai buvo žiguliai – septintukas. Iš jo net nereikėjo išlupti priekinės sėdynės! Tarybinėmis mašinomis važinėti tikrai buvo sunku. Visas reikėjo perdaryti – ir volgą, ir žigulius. Dar „Volvo“ teko pailginti, nors 740 modelis atrodė didelė mašina, bet vietos viduje... Buvo sunku. Jeigu tilpdavau – važiuodavau, o jei ne – nevažiuodavau.“
Apie karjerą NBA
Apie galimybę žaisti NBA (1994 m.): „Užmiršau NBA labai seniai ir niekas, netgi patys didžiausi pagyrimai, negali atgaivinti noro patekti į NBA. Viskas labai paprasta: kai norėjau į NBA – negalėjau. Kai galėjau, dar nebuvau pasiruošęs žaisti tokioje kietoje lygoje. O kai žaidžiau „Žalgiryje“, dar buvo ir politinių priežasčių.“
Praėjus metams po šių žodžių A.Sabonis debiutavo NBA ir žaidė šioje lygoje 7 sezonus.
Apie dvikovas su Shaquille’u O’Nealu: „Man yra skirta „spintelė“, su kuria nuolat tenka dirbti – uždarinėti ir atidarinėti duris, sulaikyti krintančias lentynas.“
Paprašytas palyginti Sh.O’Nealą ir Maskvos CSKA vidurio puolėją Vladimirą Tkačenką: „Shaqas stipresnis. Kai aš žaidžiau prieš V.Tkačenką, buvau dar „pacukas“, stovėjau prieš jį kaip dešrelė. Nepaisant savo kilogramų, nuo Shaqo į šalį lekiu kaip pūkas (...). Ar kas nors matė mano kojas po operacijų? Nėra kojų. Tik jų rėmai.“
Apie komandos draugą „Blazers“ klube Rasheedą Wallace’ą: „Tarp komandos draugų buvo nemažai įvairių tipų – tokių kaip Rasheedas. Jis – labai geras krepšininkas, tik nevaldo nervų.“
Apie vaidmenį „Blazers“ klube: „Užuot daug žaidęs, norėčiau ilgiau pasėdėti ant suolo. Aš gi jau nebe lokomotyvas. Tik vagonėlis. Sąstatą traukti jau turi jaunesni.“
Apie „Blazers“ komandą (2002 m.): „Vieną savaitę žaidžiame kaip karaliai, kitą krintame į mėšlą. Nerandame normalaus ritmo. Turime daug talentų, bet komandoje nėra drausmės. O Dieve, kaip puikiai galėtų atrodyti ši komanda, jeigu suderintų tuos abu dalykus.“
Apie komandos draugus iš „Blazers“ klubo: „Portlande buvo susirinkę ne patys geriausi vaikinai. Beveik kasdien kildavo skandalų: narkotikai, alkoholis, muštynės. Aš jų nesekiau ir nežinau, ką jie veikė už krepšinio aikštės ribų. Tai asmeninis kiekvieno žaidėjo reikalas. Juk aikštėje jie nebėgiojo su ginklais ir kokaino neuostė.“
Apie tai, koks krepšinis – amerikietiškas ar europietiškas – labiau prie širdies: „Be abejonės, amerikietiškas. Ten žaidi daug, o treniruojiesi mažai. Europoje viskas atvirkščiai. JAV turėjome lėktuvą su didžiulėmis lovomis. Miegok sau, jei nori.“
Apie tai, kad Michaelas Jordanas antrą kartą sugrįžo į krepšinį, tuomet, kai pats svarstė, ar tęsti karjerą būnant 37-erių: „Tai ir aš darysiu kaip M.Jordanas: trejus metus pailsėsiu, o kai sukaks keturiasdešimt, sugrįšiu.“
Apie karjerą ir pasiūlymus
Apie karjerą: „Žalgiris“ buvo viršūnė. Valjadolide man taip pat buvo labai gera. Ten nebuvo jokio spaudimo, žaisdavome atsipalaidavę ir su Valdu (Valdemaru Chomičiumi. – Red.) vienu metu laimėjome devynerias rungtynes iš eilės. Po to buvo Madridas. Ten jau turėdavome laimėti kiekvienas rungtynes. Taip pat ir atstovaudami Lietuvos rinktinei, o dar anksčiau – rusams (SSRS rinktinei. – Red.).“
Apie tai, ar priimtų „Barcelona“ pasiūlymą: „Man aišku, kad Maskvos CSKA aš niekada nežaisčiau, o dėl „Barcelona“ dar turėčiau pagalvoti. Tačiau ką jie veiktų su dviem „centrais“?“
Apie sugrįžimą į krepšinį (2002 m.): „Gerai – grįžtu, grįžtu.
Va, žaisiu veteranų komandoje. Jau sužinojau, kad mano amžiaus grupė bus 35–40 metų. Arba lošiu domino.“
Apie karjeros pertrauką 2001–2002 m. sezoną: „Nieko neveikimas pirmuosius keturis mėnesius – dar nieko. Vėliau tai atsibosta.“
Apie kvietimą žaisti Lietuvos rinktinėje su Žydrūnu Ilgausku 2003 m. vasarą: „Vienas nieko nepadarysiu, bet žaisti šalia Žydrūno Ilgausko arba pakeisti jį kokioms penkioms minutėms – tai, aš manau, sugebėčiau.
Pirmu smuiku turėtų groti jis. Aš tik lėkštėmis galiu sumušti.“
Atsakydamas į rusų žiniasklaidos klausimą, kodėl sugrįžo žaisti į Kauno „Žalgirį“: „O kur man reikėjo grįžti? Į CSKA?“
Apie krepšininko profesiją (2004 m.): „Aš žaidžiu krepšinį nuo devynerių metų. Dabar man 39-eri. Taigi žaidžiu jau trisdešimt metų. Ir kas iš to? Ką aš patyriau krepšinyje? Nuolatinį skausmą ir operacijas. Jūs gyvenate normalų gyvenimą. Baigsite darbo dieną, grįšite į namus, pasimatysite su savo vaikais. Praleisite su jais atostogas ir šventes, per Kalėdas pirksite dovanų, puošite eglutę ir eisite pasivaikščioti. Mano gyvenime šių dalykų nėra. Visos mano dienos vienodos, kalendoriaus datos jų nekeičia.
Turtai? Čia kaip pažiūrėsi. Kitas norėtų turėti mažiau, tačiau gyventi normaliau.“
Apie troškimą baigti karjerą „Žalgiryje“: „Paprasčiausiai norėjau baigti karjerą toje komandoje, kurioje ir pradėjau. Čia kaip su knyga – norėdamas visą perskaityti, pradedi nuo viršelio ir baigi kitu viršeliu. Štai aš ir priėjau iki to antrojo viršelio.“
Paklaustas, kurioje komandoje dar norėtų pažaisti: „Visur, kur aš žaidžiau, buvau labai laimingas. Niekada negalvojau apie kokią nors kitą vietą. Man svarbiausia tai, kad jokia komanda manęs niekada neatleido.“
Apie žiniasklaidą
Apie nuolatinius interviu JAV žurnalistams: „Dabar su jumis kaip su vaikučiais turėsime valandą „žaisti“.
Pusę valandos teks kalbėtis, kitą pusę jūs žiūrėsite, kaip treniruojamės. Nežinau, ką pamatysite, bet sėdėsite ir žiūrėsite. Eikite geriau į banketinę, po sumuštinį – ir namo.“ Žaisdamas NBA A.Sabonis kartais apsimesdavo, jog nemoka angliškai, nors žurnalistai žinojo, kad lietuvis įvaldęs ir juodaodžių slengą.
Ukrainos žurnalistės Dniepropetrovske paklaustas, kokios sporto šakos olimpiniu čempionu yra tapęs: „Aš? Slidinėjimo imtynėse.“
Apie politiką krepšinyje
Apie „Žalgirio“ pasirinkimą žaisti ULEB Eurolygoje, o ne FIBA Suprolygoje 2000 metais: „Juk FIBA būstinėje visi sėdi apaugę voratinkliais ir jiems niekas nebeįdomu. Džiaugiuosi, kad mus pakvietė į ULEB. Duoda pinigų ir suteikia galimybę žaisti su geriausiais klubais. Ko daugiau reikia kuriant naują komandą? Viskas ateina laikui bėgant, nieko neatsitinka suskaičiavus iki trijų. Yra komandų, kurios nori viską laimėti iš karto. Tačiau realiame gyvenime taip nebūna. Kai kurios komandos yra susipirkusios pusę Europos, bet vis tiek nieko nelaimi.“
Apie JAV ir Rusiją: „Amerika buvo šėtonas Sovietų Sąjungos politikams ir nukvakusiems komunistams. Bet tiktai ne mano šeimai Lietuvoje. Atsimenu, atstovaudamas „Žalgiriui“ žaidžiau Zagrebe su „Cibona“. Vienoje tribūnoje „jugai“, norėdami mus paerzinti, ėmė skanduoti: „USA! USA!“ Tada atsisukau į tą pusę ir paplojęs žiūrovams pasakiau: „USA good, no problem!“ („JAV gerai, jokių problemų“). Vėliau, kai atvažiavau į Jungtines Amerikos Valstijas, amerikiečiai mane erzino savo klausimais: „Kaip sekasi, ruse?“ Jiems sakydavau: „Rusas? Kur čia tas rusas? Aš – lietuvis!“
Apie Josifą Staliną: „Žvėris! Va, jis tai tikrai buvo šėtonas.“
Apie galimybę dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose: „Kada čia tie rinkimai? Kur man reikės eiti? Būtinai dalyvausiu, taip ir parašykite. Štai ir rinkimų būdelės jau yra (pamojęs į greta Vilniaus Rotušės aikštės išrikiuotus kilnojamuosius tualetus. – Red.).“
Apie LKL kovas
Paklaustas, ar žais 2002 metų LKL čempionato rungtynėse su Vilniaus „Lietuvos rytu“: „Kur? Kad koją nusilaužčiau?“
Apie sugrįžimą į „Žalgirį“ 2003 metais: „Jei kas pakiš koją, pamatysime. Jeigu iš karto griūsiu, vadinasi, antsvorio yra.“
Apie savo debiutą Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) 2003 metais: „Debiutavau, na, tai ką dabar? Jau viskas: debiutavau.“
Paklaustas, kokių tikslų siekia grįžęs į Kauno klubą: „Aš grįžau į Europą dėl pramogos. Negalvoju apie Eurolygos finalo ketvertą, negalvoju apie antrąjį etapą.“
Apie merginą, Vilniuje įbėgusią į aikštę ir apsinuoginusią per LKL finalo tarp „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ rungtynes: „Kad nors būtų saulėje truputį įdegusi. Labai balta buvo.“
Apie save
Apie draugystę: „Tikrą draugystę gali įvertinti, kai sulauki 60–70 metų. Jeigu tik penkerius draugauji, negali tvirtinti, kad tai – tikras draugas. Po metų jis gali virsti tavo priešu.“
Apie azartą: „Visada noriu laimėti. Kortomis išlošti. Medžiodamas – pataikyti į antį. Tik žvejoju ramiai. Nesinervinu dėl plūdės – paners, nepaners. Sėdžiu sau ant kranto, ilsiuosi ir apmąstau darbus.“
Apie mėgstamiausią futbolo komandą: „Aš sergu už Sevilijos „Real Betis“, nes jų apranga žalia ir balta. Tokia pat kaip „Žalgirio“.“
Apie 2011 metais patirtą širdies smūgį: „Manau, kad tai buvo nesusipratimas. Kažkas kažką supainiojo.“
Apie save pagal dešimties balų sistemą: „Kaip vyrui – dešimt balų, visada stengiuosi dešimtuką padaryti. Nors fabrikas uždarytas, kaminas dar rūksta. Kaip krepšininkui – aštuoni, kaip tėvui – šeši.“
Apie Lietuvą ir JAV
Apie savo gimtinę Graikijos žurnalistui: „Yra daug nuostabių vietų – Lietuvos sostinė, pajūris ir taip toliau. Ką dar galiu papasakoti? Aš juk ne kelionių agentūros darbuotojas.“
Apie septynerius metus JAV: „Ką pamačiau? Lėktuvus, autobusus, savo namą, penkis šešis restoranus ir 29 didžiules krepšinio arenas.“
A.Sabonio karjera: svarbiausi momentai
Gimė 1964 m. gruodžio 19 d. Kaune. Žmona Ingrida Mikelionytė-Sabonienė – grožio konkurso „Gražioji vilnietė 1988“ nugalėtoja. Turi 4 vaikus: sūnus Žygimantą, Tautvydą, Domantą ir dukrą Aušrinę.
Karjera klubuose. 1981–1989 m. Kauno „Žalgiris“, 1989–1992 m. Valjadolido „Forum“ (Ispanija), 1992–1995 m. Madrido „Real“ (Ispanija), 1995–2001 m. „Portland Trail Blazers“ (JAV), 2001–2002 m. „Žalgiris“, 2002–2003 m. „Portland Trail Blazers“, 2003–2005 m. Kauno „Žalgiris“.
Svarbiausi titulai. Olimpinės žaidynės: auksas (1988 m. su SSRS rinktine) ir dukart bronza (1992 ir 1996 m. su Lietuvos rinktine).
Pasaulio pirmenybės: auksas 1982 m. ir sidabras 1986 m. (su SSRS rinktine).
Europos pirmenybės: auksas 1985 m. ir dukart bronza 1983 ir 1989 m. (su SSRS rinktine), sidabras (1995 m. su Lietuvos rinktine).
Pasaulio klubų čempionas (1986 m. su „Žalgiriu“).
Eurolygos čempionas (1995 m. su Madrido „Real“).
6 kartus išrinktas geriausiu Europos krepšininku Italijos sporto laikraščio „Gazzetta dello Sport“ rinkimuose (1984, 1985, 1988, 1995, 1997, 1999 m.).
4 kartus išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku (1984, 1985, 1986 ir 1996 m.).
Naudingiausias Eurolygos krepšininkas (2004 m.).
