Keturi lietuviai dirba tam, kad krepšinio gyvybė Ukrainoje neužgestų.
Kijevo „Budivelnyk“ generalinio direktoriaus vairą laikantis Gediminas Navikauskas nuolat palaiko ryšį su Eurolyga, o treneris Valdemaras Chomičius bando atitraukti Dniepropetrovsko „Dnipro“ žaidėjus nuo minčių apie karą ir sutelkti kovai krepšinio aikštelėje.
Jiems talkina fizinio rengimo treneriai – Kijeve besidarbuojantis Tomas Munius ir Dniepropetrovske plušantis Martynas Jurgilas.
Ukrainos čempionate dalyvauja 11 komandų. Prieš sezoną dėl karo iš pirmenybių pasitraukė Europoje pėdsaką palikę garsūs Mariupolio „Azovmaš“ ir „Doneck“ klubai.
Arčiausiai konflikto zonos Ukrainoje žaidžia V.Chomičiaus treniruojama „Dnipro“, „Odessa“ ir Zaporožės „Ferro-ZNTU“.
Legionierių Ukrainoje – vos vienuolika: septyni amerikiečiai, du rusai, britas ir Ganos pilietis.
Anksčiau Ukrainos klubuose žaidė visas būrys pajėgių užsienio krepšininkų, o dabar legionierių turi tik penkios komandos.
Ukrainos čempionatas vyksta kaip numatyta – trijų ratų sistema ir atkrintamosios varžybos.
Teko keisti tik Ukrainos taurės finalo ketverto datą – iš vasario 20–21 d. perkelti į pirmąją kovo savaitę.
Anksčiau numatytomis vasario dienomis Ukrainoje gedulas, todėl šalyje negali vykti jokie renginiai.
Vyksta ir kitų sporto šakų čempionatai. Sportinis gyvenimas šalyje nesustojo.
Tiesa, nė vienas Ukrainos klubas nedalyvauja Europos turnyruose. Užsienio komandos negali sau leisti atvykti į Ukrainą dėl saugumo.
„Draudimo bendrovėms Ukraina yra didesnio pavojaus zona – arba užsieniečiai visai nedraudžiami, arba tai kainuoja labai brangiai, todėl čia niekas nežaidžia.
Verdame savose sultyse“, – aiškino „Budivelnyk“ vadovas G.Navikauskas.
Jo teigimu, Ukrainos komandų piniginės dėl karinio konflikto susitraukė 2–3 kartus.
Dėl neramumų sustabdytos visų 2015 metų Europos krepšinio čempionatui ruoštų arenų statybos, o paskui teisė rengti pirmenybes saugumo sumetimais buvo perduota Prancūzijai, Latvijai, Kroatijai ir Vokietijai.
Kol karštuosiuose Ukrainos taškuose nuolat aidi sprogimai ir šūviai, krepšinio aikštelėse ramu. „Karas krepšinio dar nepalietė“, – ramino G.Navikauskas.
Lietuvis įsitikinęs: nors krepšinio lygis Ukrainoje gerokai smuko, jis nėra beviltiškas. Pagrindinis Ukrainos krepšinio uždavinys dabar – išlikti.
„Lietuvos rytas“ apžvelgia penkis strategiškai reikšmingus Ukrainos krepšinio taškus ir kaip juos palietė karas Donbase.
Kijevas
„Kijeve sąlyginai ramu. Karo nematyti, vyksta normalus gyvenimas. Tik žinios iš fronto, aišku, visus jaudina“, – apie situaciją Ukrainos sostinėje „Lietuvos rytui“ raportavo „Budivelnyk“ vadovas G.Navikauskas, Kijeve skaičiuojantis jau septintuosius metus.
Kijevo gatvėse šiuo metu – padidintas saugumas. Šmėžuoja gausesnės milicijos pajėgos. Ukrainos sostinės pakraščiais Luhansko ir Donecko link važiuoja armijos transportas.
„Karo požymių yra, bet Kijevas gyvena įprastą gyvenimą“, – teigė lietuvis.
Kai G.Navikauskas atvyko į ambicingą „Budivelnyk“ klubą, jo užduotis buvo atvesti komandą į Eurolygą. Tai pavyko padaryti 2013–2014 metų sezoną, kai Eurolyga Kijevo ekipai suteikė vardinį kvietimą.
Dabar G.Navikauskas palaiko ryšį su Eurolygos vadovais. Kai karinis konfliktas Ukrainoje baigsis, „Budivelnyk“ nori būti pasiruošęs grįžti į elitinį turnyrą.
Tačiau dabar realybė tokia, kad bet kurią dieną „Budivelnyk“ klubą gali išdraskyti karinė tarnyba – visi Ukrainos komandos žaidėjai, tarp jų ir dvigubą Ukrainos ir Lietuvos pilietybę turintis 30 metų 216 cm ūgio vidurio puolėjas Michailas Anisimovas, yra šaukiamojo amžiaus.
Ukrainos šauktinių mobilizacijos plane numatyta 50 tūkstančių piliečių. Tačiau pirmiausia kviečiami karinę specialybę turintys žmonės. Krepšininkai nestovi pirmosiose eilėse į frontą.
„Bet visi jie jauni ir gali kariauti. Jei karas vyks platesniu mastu, matyt, visi turės kariauti.
Bet valstybė nori, kad žmonės gyventų ne tik maistu – turi vystytis kultūra ir sportas“, – pasakojo G.Navikauskas.
Jis neketina palikti Ukrainos čempionate antroje vietoje žengiančio „Budivelnyk“ klubo ir sako jau pripratęs prie kasdienybės: „Mums neatrodo, kad vyksta kas nors labai baisaus. O veiklos čia netrūksta, tad rankų nenuleisiu.“
Po 2013–2014 m. sezono „Azovmaš“ klubas nutraukė savo veiklą. Ukrainiečiai neatidavė svarbaus pramoninio miesto separatistams, tačiau pusę milijono gyventojų turėjusiame Donecko srities uostamiestyje gyvenimas sustojo.
Dar 2014-ųjų pradžioje „Azovmaš“ komanda buvo priversta atsisveikinti su visais savo lyderiais iš užsienio.
„Būk koks nori drąsus, bet nesmagu, kai į rungtynes važiuojantį komandos autobusą sustabdo neaiškūs ginkluoti žalieji žmogeliukai ir pradeda jį tikrinti. Legionieriai patys pasiprašė namo“, – „Lietuvos rytui“ sakė penkerius metus kaip žaidėjas, treneris ir direktorius „Azovmaš“ ekipoje praleidęs Rolandas Jarutis.
Lyg nujausdamas iš Mariupolio į Lietuvą R.Jarutis sugrįžo prieš dvejus metus, todėl apie baisumus mieste girdėjo tik iš pokalbių su daugybe ten likusių draugų.
Kai išnyko „Azovmaš“ ekipa, Mariupolyje buvo nutarta palikti bent vaikų krepšinį, tačiau salė susirėmimų įkarštyje tapo Ukrainos kareivių būstine.
„Ukrainiečiams šis miestas strategiškai labai svarbus“, – pabrėžė R.Jarutis.
Mariupolis – daugiatautis miestas. Be ukrainiečių, čia daug rusų, graikų, žydų. R.Jaručio teigimu, dauguma jo draugų iš Mariupolio pabėgo – daugiausia į Kijevą, Lvovą ar Odesą, o kai kurie į Vokietiją.
„Koks ten gyvenimas, kai bombos krinta? – teroristus plūdo R.Jarutis. – Turiu draugų, kurie neturėjo galimybės pabėgti iš Mariupolio. Jie ten gyvena ir nežino, kas bus.
Dabar ten pagrindinis tikslas – likti gyvam. Baisu. Protu nesuvokiama, kaip tokie žvėrys siautėja. Jiems žmogaus gyvybė nieko nereiškia.“
Ketvirtas pagal dydį Ukrainoje milijoninis Donecko miestas turėjo atsisveikinti su krepšiniu. 2012–2013 metų sezoną „Doneck“ marškinėlius vilkėjo Darius Songaila, o pernai Donecko komanda liko ketvirtoje vietoje.
G.Navikauskas „Lietuvos rytui“ sakė girdėjęs, kad separatistų užgrobtoje teritorijoje gali būti rengiamas vadinamosios Donecko liaudies respublikos krepšinio čempionatas.
„Manau, kad tai tik kalbos“, – spėliojo G.Navikauskas.
R.Jarutį net tokios kalbos siutina: „Visiška nesąmonė.
Gal jie tegu surengia terorizmo čempionatą? Du kėlinius žaidi, o trečiąjį ir ketvirtąjį – viską sprogdini. Juokas pro ašaras.“
Su keliais Donecko komandos nariais lietuvis kadaise dar pats rungtyniavo vienoje komandoje.
„Juodu prakaitu jie uždirbo pinigus, investavo juos, pirko nekilnojamąjį turtą, bet turėjo susirinkti daiktus ir su žmonomis ir vaikais išvažiavo į Kijevą. Tiek daug gerų žmonių... Jei prireiks, aš jų laukiu Lietuvoje“, – tikino R.Jarutis.
Dnepropetrovskas
V.Chomičius dirba mieste, kuriame ukrainiečių kalbos beveik neišgirsi.
Tačiau Ukrainos vėliavos iškabintos visur – prie parduotuvių, gyvenamųjų namų, ant automobilių, viešojo transporto.
Į apie milijoną gyventojų turintį miestą irgi buvo nusitaikę teroristai, bet Dniepropetrovsko srities gubernatoriumi tapęs Ihoris Kolomoiskis suvienijo Ukrainos patriotus, todėl dabar V.Chomičius su M.Jurgilu jaučiasi saugiai.
„Čia saugu. Miestas tvarkingas, nevyksta jokių nereikalingų demonstracijų. Ir policijos gatvėse nėra daug“, – „Lietuvos rytui" teigė V.Chomičius, kurio komanda Ukrainos lygoje užima ketvirtąją vietą.
Nors gatvėse vos už 250 km vykstančiomis baisybėmis nė nekvepia, įtampą šalyje miestiečiai jaučia.
„Visoje Ukrainoje tai juntama. Galbūt ne tiesiogiai, bet morališkai, – prisipažino į rungtynes Kijeve pokalbio metu vykęs V.Chomičius. – Kai susirenkame į treniruotę, pokalbiai prasideda ne apie krepšinio naujienas, o apie įvykius Donbase. Tik po to būna treniruotė.“
Dėl karo Dniepropetrovske įstrigo modernios arenos statybos. Kita kelių tūkstančių vietų arena rekonstruojama, todėl „Dnipro" tenka spaustis vos 400 žiūrovų galinčioje priimti mokyklos salėje.
„Iki atkrintamųjų varžybų pradžios tikimės sugrįžti į didesnę salę“, – vylėsi V.Chomičius.
Južnė
Kai 24 metų 180 cm ūgio įžaidėjas Derekas Needhamas 2014-ųjų vasarą susitarė su Južnės „Chimik“ komanda, vos po kelių dienų virš Ukrainos separatistai numušė „Malaysian Airlines“ lėktuvą su 298 žmonėmis.
Šiauliuose 2013–2014 metų sezoną rungtyniavęs amerikietis apie tragediją sužinojo žiūrėdamas televizorių JAV.
„Nebenorėjau važiuoti į Južnę“, – bendraudamas su „Lietuvos rytu“ neslėpė krepšininkas. Tačiau „Chimik“ didesniu atlyginimu suviliojo žaidėją ir jis rugpjūtį vis dėlto atvyko į Južnę. Tai vos 25 tūkst. gyventojų turintis uostamiestis 32 km nuo Odesos.
„Prieš atvykdamas į Južnę tikrai nerimavau, bet čia apsigyvenęs įsitikinau, kad nėra taip blogai. Tikiuosi, kad taip bus iki pat mano viešnagės Ukrainoje pabaigos“, – vylėsi D.Needhamas.
Per pusmetį Ukrainoje jis dar nėkart negirdėjo sprogimų ar šūvių. Nei Južnėje, nei kituose su komanda aplankytuose Ukrainos miestuose.
„Į akis kelionių metu krisdavo nebent tankai gatvėse, – pasakojo D.Needhamas. – Be to, aplinkiniai mieste kalba, kad situacija blogėja. Južnėje taika ir ramybė, bet po truputį pradedu jausti karo ženklus.“
G.Navikausko teigimu, legionierių informacija apie karą Donbase beveik nepasiekia.
Užsieniečiai neskaito Ukrainos žiniasklaidos, o komandų vadovai stengiasi apsaugoti žaidėjus nuo bauginančios informacijos.
„Kad neišsibėgiotų, – pridūrė G.Navikauskas. – Pati geriausia informacija atvykstančius užsieniečius pasiekia iš tų legionierių, kurie praėjusį sezoną žaidė „Budivelnyk“ klube. Mūsų legionierius išauklėjo lietuviai Darjušas Lavrinovičius ir Dainius Šalenga – jie įrodė, kad čia žaisti galima ir bijoti nėra ko. Pernai buvome pačiame įvykių epicentre, o įdirbis ir dabar veikia. Atvažiavę į kitas komandas legionieriai skleidžia žinią, kad žaisti Ukrainoje galima.“
Kaip Ukrainos krepšinio sirgaliai reaguoja į du Rusijos krepšininkus – „Dnipro-Azot“ puolėją Stanislavą Dikyjų ir „Hoverla“ klubo vidurio puolėją Dmitrijų Lipovcevą?
„Niekas čia jų nenušvilpinėja, nes visi supranta, kad jie čia atvažiavo dirbti ir su agresoriais neturi nieko bendra. Gal rusai ir norėtų, kad kaip nors reaguotų, – šyptelėjo G.Navikauskas. – Rusai tikina, kad Ukrainoje skriaudžiami rusakalbiai, nors niekas čia nieko neskriaudžia.
Viskas yra susimaišę, dauguma žmonių turi giminių abiejose konflikto pusėse. Būna, kad šeimos nariai vieni kitiems išduoda karines paslaptis.“
Tik kiekvienos Ukrainos čempionato rungtynės neapsieina be visiems gerai žinomos skanduotės, skirtos Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
„Ukrainoje tai kaip himnas. Bet Rusijos žaidėjams jis netaikomas“, – pabrėžė G.Navikauskas.
