– Italų žiniasklaida lietuviams prognozuoja liūdną galą, Prancūzijos rinktinės krepšininkams irgi jau viskas aišku – nė vienas jų nevadina mūsiškių favoritais. Agne, per Jūsų karjerą turbūt buvo ne vienas atvejis, kai džiaugėtės su komanda sudaužiusi prognozes į šipulius? Ar tokios kalbos padeda užsivesti?
– Buvo. Psichologinė įtampa gali ir taip, ir taip suveikti. Žiūrint, kokia komanda. Jei psichologiškai silpnesni žaidėjai, gali ir į neigiamą pusę paveikti.
– Treneri, ką galvojat apie tas mums, neva, liūdnas prognozes?
– Iš vienos pusės labai gerai, jei užsienio žiniasklaida favoritais stato kitą komandą. Tai mus kažkiek atpalaiduoja nuo atsakomybės, tai geras motyvacinis fonas, kad treneris motyvuotų savo komandą, kad jie nėra prastesni. Noras įrodyti turėtų suveikti. Šios rungtynės bus mažiau grožio, o charakterio ir kietos kovos. Laimės charakteris, o ne individualūs duomenys. Kaina rungtynių labai aukšta, rizikos faktorius labai didelis.
– Lietuviams šiame čempionate labai reikia ir sėkmės, ji labai padėjo.
– Tikėkimės, kad tas limitas neišnaudotas. Čempionato ir rungtynių metu tai bus didelis faktorius, bet žiūrint į istoriją, šiame čempionate sėkmė mus lydi.
– Pone Kuzminskai, kalbėjotės su broliu. Ką papasakojo?
– Nuotaikos kovingos, vyrai turėjo nemažai poilsio. Manau Jonas Valančiūnas po ligos atsigavo, visi nusiteikę eiti į priekį ir nugalėti italus.
– Jonas Mačiulis, Antanas Kavaliauskas kalbėjo, kad svarbiausia ne dairytis į italus, o žaisti savo žaidimą. Koks bus tas žaidimas?
– Lietuviai italus bandys klampinti į lėtesnį žaidimą, kas jiems neparanku. Italai mėgsta greitą žaidimą.
– Treneri, yra nuomonė, kad dėliojantis prioritetus prieš rungtynes svarbiausias klausimas – kaip uždengsim toliašaudę artileriją. Jie vidutiniškai meta 24 tritaškius per rungtynes, mes 16 ir jie geriau pataiko. Ką manote?
– Labai sąlyginis dalykas. Varžybų kaina labai didelė. Vienas varžybas pataikė, kitas ne. Varžybų baigtį statyčiau ant to, kas geriau ginsis. Mes tą mokame, turėtume žaisti kietą, grubų krepšinį, stabdyti juos baudomis, versti juos nervuotis. Pietiečiai turi savitą charakterį. Jiems reikia neleisti įsisiautėti, nes tikėjimas prideda dvigubą energiją tiek ispanams, tiek italams, tiek graikams. Labai svarbu neleisti nuo pirmųjų minučių patikėti, kad jie gali pelnyti lengvų taškų, turim bauduoti, provokuoti. Gal esam techniškai silpnesni, bet fiziškai, kūnais esam stipresni. Kad išnaudotume kūną, masę ir jėgą, turime juos įvelti į kontaktinį krepšinį, kad jie negalėtų demonstruoti techninių privalumų.
– Ar negalim ir iš jų tikėtis bandymų išprovokuoti, nesportiško elgesio, vaidybos elementų? Ponia Abromaite, Jums teko žaisti su pietietėmis, ten juk visa krepšinio mokykla pastatyta ant gebėjimo išprovokuoti.
– Jos moka. Kiek su komandos žaidėjomis kalbėdavau, jos mokomos atsistoti į reikiamą poziciją, kad galėtų nugriūti, šaukti. Per treniruotes jos mokomos šaukti. Bent jau moterys, apie vyrus to nežinau. Žiūrėsim, kaip vyrai bus, bet vaidybos tikrai bus.
– Daug kas priklauso nuo Manto Kalniečio žaidimo. Jo kelias šiame čempionate duobėtas, dėl to Luką Lekavičių slegia didžiulė atsakomybė. Pone Kuzminskai, kaip Jūs prognozuotumėte? Neturi M. Kalnietis stabilumo šiame čempionate.
– Nereikia žiūrėti į praeitį. Turim svarbias varžybas šiandien. Mantas taipogi tą žino, padarys viską, kas jo galiose. Žinom, kad jis aukšto lygio žaidėjas. Ši diena yra ta, kai jis turi gerai sužaisti. Visa komanda juo pasitiki.
– Galime kalbėti apie trenerių darbo skirtumus. Jonas Kazlauskas – pokerio žaidėjas, krepšinio matematikas. Visai kitoks – Italijos rinktinės vadovas Simone Pianigiani. Teigiama, kad jis žaidėjams duoda daugiau erdvės. Pone Pačėsai, kaip vertintumėte trenerių dvikovą?
– Rinkčiausi gynybą, mes ten esam geresni ir šiai dienai neturim kitos išeities. Suskaldyti keletą dominuojančių žvaigždžių komandoje, palikti jas nepatenkintas. Jos mėgsta žaisti tik su kamuoliu, nemėgsta žaisti gynyboje, jie nori žibėti. Visi būdami aikštelėje jie negali. Turim priversti, kad jie gautų kuo mažiau kamuolių, provokuoti. Gal, kad centrų daugiau mestų iš toli, tada turėtų mažiau galimybių atkovoti kamuolį, pradėtų nervuotis Marco Belinelli ir Danilo Gallinari, nes jie yra metikai, nori tik kamuolio. Jei nėra galimybės jo paduoti, įsiveda neužtikrintumas, nervuotumas.
– Rimas Kaukėnas komentavo italų žiniasklaidai. Jie pareiškė, kad jų koziriai – 4 NBA lyderiai, o R. Kaukėnas atsakė, kad lyderių neužtenka, reikia dar kai ko, tik nepatikslino ko. Ko jiems reikia šiandien kovoje su Lietuva?
– Norint laimėt prieš Lietuvą jiems reikia komandos. Kai siekiame kažkokio tikslo, mes visada labai vienijamės, kiekvienas gali aukoti savo ambicijas dėl bendro tikslo. Ar italų žvaigždės galės paaukoti savo švytėjimą po rungtynių komandos labui?
– Italų atsarginis suolas labai ilgas, tačiau šiame čempionate mažai išnaudojamas. Tie keturi lyderiai vidutiniškai pelno po 66 taškus, suolo pagalbos jiems nelabai reikia. Pone Kuzminskai, mums tai gali būti palanku?
– Be abejo, reikia gerbti priešininką, bet reikia nepamiršti savų, kurie turėtų nešti didesnį indelį. Paskutinėse rungtynėse Jonas Mačiulis ant savo pečių išnešė Lietuvą į ketvirtfinalį. Reikia didesnio atsarginio suoliuko pagalbos. Manau, kad mūsų atsarginiai žaidėjai komandiniame žaidime yra tikrai stipresni.
– Paskambinome Kšyštofui Lavrinovičiui. Jūs puikiai pažįstate trenerį Simone Pianigiani. Tarp italų trenerio gerųjų savybių sakėte, kad jis protingai suteikia žaidėjams laisvę, net ir lemiamais momentais žino ko iš jų tikėtis ir leidžia veikti. Kaip komentuotumėte šį bruožą lygindamas su Jonu Kazlausku?
– Visai skirtingi treneriai. S. Pianigiani duoda daug laisvės metikams, o J. Kazlauskas mėgsta iki galo išpildytus derinius. Italai labai priklauso nuo pataikytų tritaškių. Jei jie pajaus žaidimą, bus labai sunku juos sustabdyti.
– Ar italai stabilūs snaiperiai? Nuo pirmųjų minučių išmušus iš žaidimo ritmo, ar jiems vėliau būtų sunku įsivažiuoti?
– Be abejo. Viskas priklausys nuo pradžių, kaip sugebėsim juos sustabdyt ir neduoti pasitikėjimo tais metimais. Jei iš pradžių sustabdysim, bus daug lengviau žaisti.
– Ką išdarinėjo Jonas Mačiulis, rungtynėse su Gruzija, mano teorija, jis tikrai nesilaikė J. Kazlausko nubrėžto plano ir pats ėmėsi iniciatyvos, kad ir kas nutiktų. Ką manote?
– Visa komanda nusipelnė, pasitikėjo Jonu, davė jam daug kamuolių. Jonas puikiai sužaidė gynyboje, tai davė pasitikėjimą savimi, jis suprato, kad gali būti arkliuku, kuris ves komandą į pergalę. Aišku, jis galėjo pramest tuos metimus, bet jis surizikavo ir prisiėmė atsakomybę sau. Negalima teist, kad jis laužė rėmus.
– Jonas Kazlauskas – drausmę mėgstantis treneris. Jūs kažkada buvote pakeltas nuo suoliuko, Jums buvo aiškiai išdėstyta, ką daryti, bet ėmėtės iniciatyvos, įmetėte tritaškį ir buvote tuoj pat pasodintas, nes elgėtės ne taip, kaip sakė treneris. Matyt, J. Kazlausko geležinę ranką galima justi?
– Be abejo. J. Kazlauskas mėgsta, kad viskas būtų pagal jo sistemą. Gal tuo metu prieš gruzinus jis J. Mačiulį matė lyderiu ir davė jam pilną laisvę.
– Ar įmanoma, kad italai nustebintų tritaškininkams skirdami antraeilį vaidmenį?
– Netikiu, kad jie kažką gali padaryti po krepšiu prieš mūsų priekinę liniją.
– Mūsų atsarginis suolelis – Deividas Gailius, Domantas Sabonis, Lukas Lekavičius. Atrodo, kad J. Kazlauskas neranda, kur juos panaudoti. Treneri?
– Galvoju, kad tokiose varžybose kiekvienas treneris turi ribotą skaičių žaidėjų. Negali panaudoti dvylikos, turi ant kažkurių pastatyti, laukti ir pasitikėti. Pasitiki dėl individualaus meistriškumo, komandinio supratimo, taktikos išpildymo, dėl patirties. Galvoju, kad jaunesniems žaidėjams labai sunku. Nenorėčiau, kad jie būtų išleisti ir ant jų pečių butų pastatyta atsakomybės našta. Galvoju, kad vyresni žaidėjai yra rinktinėje dėl to, kad žaistų, rodytų ir temptų komandą.
– Lietuva Europos čempionatuose Italiją yra įveikusi 7 kartus, bet visi prisimenam 2004 olimpiadą, kai buvom nuskriausti,. Ar tas tolimas kartėlis gali turėti įtakos šiandienos psichologiniam pasirengimui?
– Čia kitos kartos rinktinė. Aš manau, kad jie galvoja tik apie šiandienos varžybas, ne apie tai, kas buvo ar bus.
– Agne, kurio žaidėjo žaidimas simpatiškiausias?
– M. Kuzminsko labai patinka, labai universalus. Prisimenu jį dar mažiuką, nustebino, kaip jis žaidžia. Ir, aišku, J. Mačiulis savo stiprybe, jėga, kovingumu. Nebūtinai dėl praeitų varžybų, jis visą laiką žaidžia labai stipriai, toks įkyrus žaidėjas.
– Treneri, ką Jūs išskirtumėte?
– Turim stabilumo pavyzdį Paulių Jankūną, jis vienas stipriausių rinktinės ramsčių. Atkreipčiau dėmesį į M. Kalnietį, kuriam nesiseka, bet jis bando imtis iniciatyvos.
