Penktadienį eurolyga-pradejo-pergale.htm"="">eurolyga-pradejo-pergale.htm"" target="_blank">Eurolygos sezoną pergale pradėjęs Kauno „Žalgiris“ taikosi kilti gerokai aukščiau negu per daug pastarųjų sezonų: komandos atstovai kalba apie patekimą į stipriausiųjų aštuonetą, o tyli svajonė yra finalo ketvertas – kaip 1999-aisiais, kai „Žalgiris“ pirmą ir kol kas vienintelį kartą tapo Eurolygos čempionu.
Tada Kauno komandą aukštino visa krepšinio Europa.
Lrytas.lt siūlo atsukti laiką atgal rašiniu iš 1999 m. žurnalo „Krepšinis“ – prisiminkite, koks buvo „Žalgiris“ tada, finale 82:74 nukovęs Bolonijos „Kinder“ ir palyginkite su dabartiniu.
Ambasadorius
Po triumfo Miunchene „Žalgiris“ tapo geriausiu Lietuvos ambasadoriumi. Žarstydama komplimentus „naujajam Europos karaliui“ Senojo žemyno spauda rašo ne tik apie lietuviško gyvenimo kuriozus, bet ieško ir tikrųjų „Žalgirio“ sėkmės priežasčių. Jono Kazlausko komanda privertė patikėti, kad lietuviai gali būti čempionų, o ne tik tragiškų didvyrių tauta.
Anthony Bowie nebaigė diplomatijos mokslų. Tačiau to efekto, kurį Miuncheno „Olympiahalle“ spaudos centre sukėlė jo išraiškinga kalba po pusfinalio rungtynių su „Olympiakos“, „Žalgirio“ legionieriui turėtų pavydėti net kostiumuoti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai. Juolab kad tikrasis Lietuvos ambasadorius Vokietijoje nesuskubo į Eurolygos pusfinalio rungtynes Miuncheno arenoje.
„Jūs nepažįstate Lietuvos. Per visą savo karjerą nebuvau sutikęs tokios tautos kaip lietuviai. Krepšinį jie myli ir supranta net labiau už amerikiečius“, – tvirtino „Antanas“, kai vokiečių žurnalistų buvo provokuojamai klausinėjamas, ar nenuobodu žaisti „kažkokio kaimo“ klube.
Spaudos centre prisiglaudęs prie sienos, žalgiriečio kalbos klausėsi ir Vygintas Grinius, Lietuvos ambasadorius Čekijoje bei Vengrijoje. Specialiai dėl krepšinio į Miuncheną jis atvyko iš Prahos.
„Dilpomatai gali likti be darbo, kai turite „Žalgirį“ – geriausią savo šalies ambasadorių“, – eidamas pro pareigūną juokėsi politinio vokiečių dienraščio „Suddeutsche Zeitung“ korespondentas.
„Žalgiris“ sulaužė krepšinio etiketo taisykles
Tačiau Algirdas Saudargas niekados nesuteiks diplomatinio rango A.Bowie. „Žalgirio“ juodaodis, be abejo, neatitinka sterilių diplomatinio etiketo taisyklių. Net pas Lietuvos Prezidentą jis atėjo su kairėj ausy spindinčiu auskaru, o pozuodamas fotografams bičiuliškai dėjo ranką ant Valdo Adamkaus peties ir šelmiškai šnekino Prezidento žmoną Almą.
„Didžiojo ketverto“ varžybose „Žalgiris“ elgėsi taip, kaip A.Bowie komandos pagerbtuvėse Prezidentūroje. Per keturias dienas Miunchene Kauno klubas sulaužė pagrindines Europos krepšinio etiketo taisykles.
„Miunchene „Žalgiris“ apvertė aukštyn kojomis visas senąsias vertybes. „Olympiakos“ ir „Kinder“ buvo šluote nušluoti žaliosios audros, kuri mėgavosi savo atakos jėga. Ar ši „show-time“ lietuviškoji versija buvo vienadienė, ar ji paženklino esminį Europos krepšinio lūžį, kaip Limožo CSP pergalė 1993 m. turnyre?“ – prancūzų krepšinio savaitraštis „Basket Hebdo“ pirmiausia akcentavo atakuojamąjį „Žalgirio“ žaidimo stilių.
„Niekas, net labiausiai patyrę krepšinio bukmekeriai, nesitikėjo, jog Eurolygoje nugalės „Žalgiris“. Labiausiai stulbina tai, kad klubas, kurio metų biudžetas siekia vos 3,5 milijono dolerių, sugebėjo vieną po kitos sutriuškinti labai turtingas turkų ekipas – „Ulker“ ir „Efes Pilsen“, garsų graikų „Olympiakos“ ir italų klubų krepšinio superklubą „Kinder“. Tačiau pirma – bukmekeriai klysta, antra – pinigai gali ne viską“, – neslėpdamas nuostabos Eurolygos finalo baigtimi „Žalgirio“ sukeltą Europos krepšinio valiutos devalvavimą pabrėžė vienas įtakingiausių Italijos dienraščių „La Stampa“.
„Ar Miuncheno „Olympiahalle“ arena iš tiesų turi magiškų galių? Regis, net nebūtina ieškoti vienintelio atsakymo, nes ši arena labiausiai mėgsta iracionalius įvykius.
Po prieštaringo 1972 m. olimpiados finalo, kai SSRS įveikė JAV, ir neįtikėtinos Vokietijos rinktinės pergalės 1993 m. Europos čempionato finale šių metų balandį bavarų arenoje užgimė pati gražiausia amžiaus paskutinio dešimtmečio klubų varžybų staigmena, nes būtent čia naujuoju Eurolygos imperatoriumi tapo Kauno „Žalgiris“, – priblokštas „Žalgirio“ pergalės Prancūzijos sporto dienraštis „L'Equipe“ bandė ieškoti net mistinės lietuvių sėkmės priežasties.
Vienas įtakingiausių Europos sporto laikraščių tapo tikru „Žalgirio“ sirgaliumi.
„Lietuviškos vėliavos spalvos: geltona, žalia ir raudona – vilties ir kovos spalvos – nuo šiol plevėsuoja virš Europos krepšinio. Tai pati geriausia naujiena, nes pirmoji Kauno klubo pergalė svarbiausiose Europos varžybose ne tik kompensuoja visuotinę nedidelės baltų šalies krepšinio aistrą.
Ši pergalė yra geriausias atlygis ir už „Žalgirio“ demonstruotą stilių – tyras bei žaismingas kaip krištolas atakas ir kietą, atšiaurią kaip baltų klimatas gynybą“, – straipsnyje „Kaunas, naujas karalius“ džiaugėsi „L'Equipe“.
„Nė viena kita komanda iki šiol nesugebėjo taip įspūdingai dominuoti Eurolygoje. Lietuvių titulas – šaltas tarsi stiklinė vandens, be jokių priemaišų ir drumzlių“, – prancūzams antrino seniausias Europos sporto dienraštis „La Gazzetta dello Sport“ iš Milano.
Žlugęs mitas
Europa pripažįsta tik čempionus. Per keturias dienas Jono Kazlausko komanda padarė tai, ko lietuviams trūko jau 60 metų. 1939 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė antrąsyk tapo Europos čempione. Nuo tos akimirkos iki Miuncheno Lietuvos krepšinį slėgė savotiškas S.Dariaus ir S.Girėno kompleksas.
Lakūnai perskrido Atlantą, tačiau žuvo Soldino miškuose, vos keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos. Jų herojišką žygį nutraukė lemtis, atsikartojusi dažnam Lietuvos istorijos pavyzdy. Lietuviai, kaip kunigaikštis Vytautas, kuriam paskutinę akimirką iš rankų išsprūdo karaliaus karūna, dažniausiai tapdavo didvyriais, taip ir nepasiekdami galutinio savo tikslo.
Mitinis Sabonio kartos „Žalgiris“ dusyk žaidė Europos taurių finale, tačiau į Kauną neparsivežė nė vienos taurės. 1995 m. Atėnuose Lietuvos rinktinė vėl suklupo Europos čempionato finale. Šie pralaimėjimai dar sykį patvirtino, kad lietuviai – iš esmės tragiškų didvyrių, kuriems nelemta būti čempionais, tauta.
J.Kazlausko komanda metė iššūkį šiai lietuvių lemčiai. Tačiau net pirmoji „Žalgirio“ pergalė 1998 m. Europos taurės turnyre dar nepajėgė pakeisti arogantiškai nusiteikusios Europos spaudos nuotaikų. Kol lietuviai svaiginosi iš Belgrado parsivežta taure, europiečiai vietoj naujos kartos „Žalgirio“ žaidimo analizės mieliau rašė apie lietuviško krepšinio kuriozus.
Dar prieš „Didžiojo ketverto“ varžybas Miunchene „Basket Hebdo“ išleido specialų numerį, skirtą svarbiausioms 1999 m. klubų krepšinio varžyboms. Bolonijos „Kinder“ ir „Teamsystem“ čia buvo pristatomos kaip „krepšinio miesto“ komandos, Pirėjo „Olympiakos“ – kaip stabiliausias pastarojo penkmečio Europos klubas, o Kauno „Žalgiris“ – kaip „valstybinė“ visos Lietuvos komanda.
Straipsniai apie tris Vakarų Europos klubus buvo grindžiami vien krepšinio faktais ar protokolų skaičiais. „Žalgirio“ žaidimas nesulaukė analogiškos analizės.
„Žalgirio“ drabužinė po varžybų primena politinių viršūnių susitikimą, Eurolygos rungtynių dienomis Vilniuje dirba tik rusakalbiai taksistai, o prieš Miuncheno finalą restorane „Vyrų džiaugsmas“ vietas reikėjo užsisakyti iš anksto“, – tik iš šių pikantiškų užsieniečiams detalių buvo piešiamas „Žalgirio“ portretas.
Tačiau Miuncheno triumfas akimirksniu pakeitė plebėjišką Europos žvilgsnį į Lietuvos krepšinį.
Ta pati elitinė Europos spauda jau nesistebėjo, kad po „Žalgirio“ pergalės „Olympiahalle“ aikštėje ŽAS-ų „Eurolygą“ kartu su krepšininkais traukia ir Lietuvos premjeras. Krepšinio žurnalistai sutartinai ėmė narplioti „čempioniškos J.Kazlausko sistemos“ niuansus. Dar vienas „lietuvių beprotybę“ įrodantis pavyzdys su dainuojančiu premjeru šįsyk turėjo pasitraukti į šešėlį. Europą pagaliau užkariavo ne lietuviški kuriozai, o čempionai.
„Žalgirio“ revoliucija
„Savo rungtynėmis Miunchene „Žalgiris“ pradėjo Europos krepšinio revoliuciją“, – staipsnyje „Žalgirio“ pavyzdys“ neabejoja Filippos Syrigos, graikų savaitraščio „Triponto“ redaktorius.
Garsiausiam Graikijos krepšinio žurnalistui pritaria ir sporto dienraštis „Sportime“: „Žalgiris“ – tai ideali komanda“.
„Ačiū, „Žalgiri“. Ačiū už tai, kad priminei, kokiu keliu turi žengti Europos krepšinis. Ačiū už tai, kad priminei, jog krepšinis – tai ne tik aklina gynyba, bet ir puolimas, kerintys metimai bei komandinis darbas ir dvasia“, – straipsnyje „Karalius „Žalgiris“ Lietuvos krepšininkams viešai dėkojo dienraštis „Eleftheros Typos“.
„Mindaugas Žukauskas – neįtikėtinas „Didžiojo ketverto“ atradimas – puikiai simbolizuoja baltų krepšinio stilių: žaismingą, linksmą, beprotiškai greitą, agresyvų ir valingą gynyboje. Nors šalyje žaidėjų aruodas ribotas ir į Amerikos universitetus nuolat išvyksta jauni talentai, Jono Kazlausko komanda sugebėjo išsaugoti geriausias Lietuvos krepšinio tradicijas ir žaidimo kultūrą, kuria žavėjo dar SSRS rinktinei 1988 m. olimpinį auksą iškovojęs magiškasis ketvertukas (Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis, Chomičius)“, – priminė „L'Equipe“.
„Tačiau nuostabiausia, kad tarp tų žaidėjų, kurie iškovojo čempionų laurus Miunchene, nėra nei tokio atleto kaip Marčiulionis, nei tokio virtuozo kaip Chomičius. Nauja Lietuvos krepšininkų karta yra tikra šio amžiaus pabaigos krepšinio antitezė. Išskyrus ilgarankį Eurelijų Žukauską, labai sunku atskirti visus šiuos baltų blondinus. Šeši lietuviai – nuo Štombergo iki Adomaičio ir Mindaugo Žukausko – pasižymi puikiais krepšinio abėcėlės pagrindais bei velniškai taikliu tolimu metimu.
Vokiečio pravardę dėl savo itin šaltų nervų gavęs Saulius Štombergas jau buvo gavęs užsienio klubų pasiūlymų, o kiti lietuviai kol kas neturėjo ypatingos vertės. Tačiau privalu pabrėžti, kad būtent tuomet, kai ant suolo sėdėjo abu amerikiečiai (Edney ir Bowie), „Žalgiris“ galutinai sugniuždė „Kinder“. Penketukas, kuriame žaidė Maskoliūnas, M.Žukauskas, Adomaitis, Štombergas ir Zidekas, visiškai palaidojo italus. Nežinomi arba beveik žaidėjai!
Tačiau dar labiau nei pati „Žalgirio“ pergalė visus Miunchene buvusius Europos krepšinio ekspertus pribloškė tas neįtikėtinas lengvumas, kuriuo lietuviai „valgė“ „Olympiakos“ ir „Kinder“. Jiems pakako vos dvidešimt minučių įrodyti savo pranašumą!“ – stebėjosi „Basket Hebdo“.
„Lietuviai bėga visą laiką, jie žaidžia labai greitai. Dar labiau neįtikėtina, kad jie išliko tokie švieži net sezonui baigiantis. Visas „Žalgirio“ žaidimas prasideda nuo spaudimo ginantis. Jie puikiai kontroliuoja „lentą“ ir „vagia“ kamuolius, todėl gali uraganiškai kontratakuoti“, – Graikijos žurnalistams totalaus „Žalgirio“ pranašumo priežastis mėgino aiškinti „Olympiakos“ įžaidėjas Arsenas Ade-Mensah.
„Beprotiškas kontaktinis spaudimas ginantis yra šio uraganiško „Žalgirio“ stiliaus pagrindas. Lietuviai užkariavo Europą savo neįtikėtinomis atakomis, tačiau prieš tai jie taip pat puikiai gynėsi. Geriausias įrodymas – graikai ir italai sugebėjo į „Žalgirio“ krepšį pataikyti tik 38,9 proc. metimų, lietuviai jiems metė pragarišku taiklumu – 54 proc.“, – analizavo „Basket Hebdo“.
„Tai pats gražiausias finalas nuo 1989 m. Splito „Jugoplastika“ pergalės laikų. „Žalgirio“ triumfas – tai gaivaus oro gūsis visam Europos krepšiniui. Pirmąkart nuo 1988 m. čempionai finale įmetė tiek daug taškų. Gundantis lietuvių stilius paprasčiausiai įrodė, kad Europos krepšinis tai pat gali demonstruoti atakuojamąjį žaidimą, jeigu tai leidžia protingai parinkta sudėtis, šalies krepšinio kultūros tradicijos ir fantazijos nestokojantis treneris“, – reziumavo „L'Equipe“.
Komplimentai, kurių pavydėti gali net JAV ambasadorius.
