Kaip du anglai Lietuvoje bandė suprasti, kas yra krepšinis (1)

Krepšinis Didžiojoje Britanijoje ilgą laiką buvo tarsi už įstatymo ribų. Futbolo tėvynėje oranžinį kamuolį gainioja dažniausiai arba atvykėliai iš kitų valstybių (pirmiausia – JAV), arba vietiniai nevykėliai, išvaryti iš futbolo komandų.

NEBL šokėjos padarė anglams didelį įspūdį.<br>M.Kulbio nuotr.
NEBL šokėjos padarė anglams didelį įspūdį.<br>M.Kulbio nuotr.
NEBL šokėjos padarė anglams didelį įspūdį.<br>M.Kulbio nuotr.
NEBL šokėjos padarė anglams didelį įspūdį.<br>M.Kulbio nuotr.
Taip atrodė pirmoji „Lietuvos ryto“ arena.<br>M.Kulbio nuotr.
Taip atrodė pirmoji „Lietuvos ryto“ arena.<br>M.Kulbio nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Paulas Davidsonas

Dec 4, 2015, 11:48 AM, atnaujinta Oct 1, 2017, 8:23 AM

Tik šio amžiaus pradžioje „London Towers“ klubas padėjo britams susipažinti su tuo paslaptingu žaidimu. Dalyvavę Eurolygos ir Šiaurės Europos krepšinio lygos (NEBL) varžybose, „London Towers“ 2001-ųjų žiemą apsilankė ir Lietuvoje, kur žaidė trejas NEBL rungtynes. Daugeliui žaidėjų ir juos lydėjusių žurnalistų tai buvo pirmoji pažintis su Lietuvos krepšiniu.

Vienas iš čia apsilankiusių korespondentų – septyniolika metų dirbęs televizijoje Paulas Davidsonas. Visą sezoną keliavęs kartu su „Towers“ po Europą, 2001-ųjų rudenį P.Davidsonas išleido knygą apie Londono klubo pažintį su geriausiomis senojo žemyno komandomis ir įdomiausiomis vietovėmis.

Žurnalas „Krepšinis“ 2001-aisiais spausdino vieną šios knygos skyrių, skirtą dviejų Didžiosios Britanijos žurnalistų viešnagei Lietuvoje.

Nepaprasti anglų nuotykiai Lietuvoje

Planas, kurį sukūrėme kartu su kolega Brianu, buvo paprastas ir aiškus. Iš Londono skrendame į Frankfurtą, po penkių valandų sėdame į „Lietuvos avialinijų“ lėktuvą, skrendantį į Vilnių. Jeigu per pusvalandį spėjame įsikelti į viešbutį šalia aerouosto, dar turime galimybių spėti į Lietuvos krepšinio lygos rungtynes tarp vietos „Sakalų“ ir Marijampolės “Kraitenės“. Porą dienų skirsime pasivaikščiojimui po Vilnių, tada – NEBL rungtynės tarp „London Towers“ ir Lietuvos čempiono „Lietuvos ryto“ (rašyta 2001 m. sausį. – Red.).

Sekmadienio rytą keliausime į Kauną, kur „Towers“ žais su galinguoju Kauno „Žalgiriu“. 1999 m. „Žalgiris“ tapo stipriausia Europos komanda, todėl galima buvo laukti labai sunkių (švelniai tariant) rungtynių.

Apie pirmąją pažintį su Vilniumi

Mano nuostabai, „Lietuvos avialinijų“ lėktuvas Frankfurte nusileido laiku. Dar didesniam nustebimui, jis pakilo penkiomis minutėmis anksčiau, negu numatyta pagal grafiką. Buvau priblokštas, kai Vilniuje nusileidome dešimčia minučių anksčiau (tarsi pilotas taip pat būtų skubėjęs į „Sakalų“ – „Kraitenės“ rungtynes).

Keliaudamas po Europą, esu buvęs mažuose, ramiuose oro uostuose, bet niekur neteko matyti tokio Nacionalinio oro uosto, kaip Vilniuje. Muitinės ir pasų kontrolės skyriuose viešpatavo tokia tyla ir prieblanda, kad atrodė, jog visi keleiviai jaučiasi šiek tiek nejaukiai ir nori kuo greičiau dingti iš šios paslaptingos vietos.

Tik tuo galiu paaiškinti faktą, kad kai mes su Brianu atsidūrėme laukiamojoje salėje, visi kartu su mumis atskridę žmonės jau buvo kažkur išnykę.

Pagrindinė laukiamoji salė – krepšinio aikštės dydžio patalpa, tik daug, daug tamsesnė. Palei sienas pristatyta mažų tamsaus medžio būdelių, kurios primena kunigų klausyklas išpažinčiai atlikti. Vienoje – automobilių nuoma, kitoje – laikraščiai ir lietuviški suvenyrai, trečioje – valiutos keitykla. Iškeitę savo sterlingus į vietinius litus, po dešimties minučių mes jau gabenomės daiktus į savo kambarius viešbutyje.

Apie pirmąją pažintį su LKL

Turiu pasakyti, kad išvydęs „Ekinstos“ sporto salę, kur žaidžia trečioji Lietuvos krepšinio komanda („Sakalai“. – Red.), buvau nusivylęs. Net Anglijoje „Towers“ nėra žaidę tokioje mažoje salėje. Už kiekvieno krepšio buvo šešios septynios kėdžių eilės, kuriose sėdėjo pora šimtų žiūrovų.

Palei vieną šoninę liniją iškart ėjo mūrinė siena. Priešingoje pusėje prie sienos buvo prisispaudusios komandos ir sekretoriatas, o virš jų esančioje terasoje įsikūrę keliasdešimt „Sakalų“ aistruolių. Jų keliamas triukšmas sukurdavo bent šiokią tokią krepšinio rungtynių atmosferą. Jiems padėjo ir aikštės kampe grojanti energinga grupė, kuri savo muzika užpildydavo visas pertraukėles ir pauzes.

Pagal oficialų protokolą varžybas stebėjo 250 žiūrovų. Kaip pajuokavo mus pasitikęs ir globojęs kolega iš Lietuvos, tiek daug jų prisirinko todėl, kad finansinių nepriteklių kamuojama „Kraitenė“ yra ant bankroto ribos. Gal dalis žmonių atėjo jos pasižiūrėti paskutinį kartą?

Prisipažinsiu, buvau kiek nustebintas. Jeigu pernai „Towers“ R.Saportos taurės varžybose būtų laimėję bent vieneriomis rungtynėmis daugiau, „Ekinstos“ salėje būtume žaidę atkrintamųjų varžybų mačą. Daug skaičiau apie Lietuvos krepšinį ir tikrai nesitikėjau, kad trečia pagal pajėgumą komanda žaistų tokioje garažą primenančioje salėje.

Per didžiąją pertrauką, sėdint labai maloniame arenos bare, kolega iš Lietuvos mane nustebino dar labiau. Pasirodo, nors krepšinis Lietuvoje yra tikroji religija, žmonės nesiveržia į sales. Dvi geriausios komandos – „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ rungtynėse su silpnesniais varžovais surenka tik po kelis šimtus sirgalių. „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ savo šalies čempionate kitoms komandoms pralaimi taip pat dažnai, kaip „Leopards“ nugali „Towers“. (Tuo metu „London Leopards“ buvo antras Londono klubas. „Towers“ – „Leopards“ derbiai visada būdavo ypač svarbūs abiejų komandų stovykloms).

Ir vis dėlto – tik 250 sirgalių trečiosios šalies komandos namų rungtynėse?

Tiesa, pats krepšinis tame mače buvo aukšto lygio, tik ne itin intriguojantis, kadangi „Sakalai“ lengvai (104:73) susitvarkė su varžovais.

Vienintelė įdomybė buvo ta, kad „Kraitenės“ komandoje žaidė vienas Lietuvos parlamento narys (Gintautas Šivickas. – Red.). Įsivaizdavau Tony Blairą su „Leopards“ marškinėliais – greitai dingtų ta „viską žinau geriau už jus“ šypsena nuo jo veido.

Rungtynėms trūko intrigos, todėl trečią kėlinį praleidome jaukiame bare. Čia buvau pristatytas mėgstamiausiam lietuvių užkandžiui – juodos keptos duonos juostelėms su didele druskos ir česnako doze. Ypač aštrus patiekalas. Suprantama, tam, kad galėtum išgerti daugiau alaus.

Suvalgiau keletą gabaliukų, bet supratau, kad tai – ne mano užkandis. O galėjo būti dar blogiau – antras mėgstamiausias lietuvių užkandis yra... virtos arba rūkytos kiaulių ausys. Aš nejuokauju. Jeigu būtume užsisakę porą tokių, turbūt būčiau metęs gerti.

Kalbėdamiesi apie Europos, Lietuvos ir Anglijos krepšinio reikalus, bare labai maloniai praleidom visą trečią, ir aštuonias minutes ketvirtojo kėlinio.

Apie lietuvių virtuvę

Finalinės sirenos sulaukėme tik dėl formalumo ir profesinio padorumo. Patraukėme į Vilniaus senamiestį, kuris penktadienio vakarą pagal žmonių kiekį ir gyvenimo ritmą niekuo nesiskyrė nuo kitų Europos miestų. Pirmas mums į akis pakliuvęs baras buvo airių užeiga „Irish Pub“. Kaip tikras britas, aš susimąsčiau, ar pasaulyje dar yra šalis, kurioje nebūtų „Irish Pub“. Čia išbandėme „Utenos“ ir „Kalnapilio“ vietinį alų, kuris buvo puikus (nekalbant jau apie kainą).

Pareiškę pageidavimą apsilankyti tikrame lietuviškame restorane, netrukus atsidūrėme „Žemaičių smuklėje“. Tai, kaip paaiškėjo vėliau, buvo puikus pasirinkimas. Smuklę sudarė daugybė nedidelių celių rūsyje, gyvai grojo lietuvių folkloro grupė.

Rinkdamiesi patiekalus sugebėjome apeiti „Bulvių pudingą (kugelį. – Red.) su kiaulių ausimis“ ir „Kiaulienos mėgėjo porciją“, kurią sudarė kiaulės ausis, koja ir liežuvis.

Jaučiau, kad turime pabandyti Nacionalinį Lietuvos Respublikos Patiekalą. Jis vadinamas „cepelinai“, ir nesunku suprasti, kodėl. Kalnas tarkuotų virtų bulvių, kuriam virėjas suteikia dirižablio formą, o viduje – didžiulis mėsos gabalas. Patiekti su gausybe padažo, jie puikiai derėjo prie tų kelių bokalų alaus, atnešamų senoviniuose moliniuose ąsočiuose.

Apie Vilniaus įžymybes

Šeštadienis išaušo apsiniaukęs, bet nelijo. Į centrą nuvykome populiariausiu vietos transportu – autobusu. Vilniuje nėra vietinių traukinių, todėl dauguma žmonių naudojasi autobusais. Jie pigūs, bet labai jau lėti. Kaip alternatyva miesto gatvėmis laksto įvairiausių spalvų, markių ir amžiaus mikroautobusai, kelionė kuriais kainuoja „beprotiškus“ dešimt pensų. Susidaro įspūdis, kad jie tave nuveš kur nori (aišku, vietinės kalbos žinojimas smarkiai padidina tavo šansus nuvykti į reikiamą vietą).

Iššokome prie Neries, upės, kuri rangosi per visą Vilnių, krantinės. Visą rytą praleidome fotografuodami Katedrą, Gedimino pilį ir kitas turistų mėgstamas vietas. Viena iš jų – šalia Katedros stovintis paminklas Gediminui – Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kurio vardu daug kas šalyje pavadinta. Didysis Gediminas taip išsitempęs stovi prie žirgo, lyg ruoštųsi nerti į baseiną. Žinau, kad kūrėjas norėjo pasakyti kažką kita, kad šis paminklas turi savo prasmę, bet mes su Brianu neprisikapstėme taip giliai.

Antras įsimintinas objektas buvo didžiulis akmuo. Nieko ant viršaus ar šalia jo, tik didžiulis akmuo. Bet jis – ypatingas. Pasirodo, jį atgabeno iš Černobylio zonos kaip paminklą ten dirbusiems lietuviams. Akmuo, kaip skelbiama, yra labai radioaktyvus, tačiau dėl kažkokių nežinomų priežasčių jis buvo padėtas pačiame miesto centre. Todėl vietos gyventojams nerekomenduojama vaikščioti arti jo daugiau nei porą dienų, antraip jie gali tapti nevaisingi!!! Aš nejuokauju.

Gatvės turguje nusipirkę po Rusijos armijos kailinę kepurę, patraukėme į krepšinio areną, kur turėjo žaisti „Towers“ ir „Lietuvos rytas“. Prieš atvykdamas į Lietuvą apie komandą žinojau tik tiek, kad jos savininkas – didžiausias šalies dienraštis tokiu pat pavadinimu.

Jau Vilniuje sužinojau, kad prieš porą metų (1997-aisiais – Red.) komanda buvo ant bankroto ribos, kol jos rėmėju tapo dienraštis. Remiamas žiniasklaidos koncerno , klubas atliko didelį šuolį ir per porą metų tapo rimtu konkurentu vieninteliam iki tol buvusiam šalies superklubui „Žalgiriui“. Klubas persikėlė iš mūsų jau matytos „Ekinstos“ į naują areną.

2000-aisiais „Lietuvos rytas“ pirmą kartą tapo šalies čempionu. Mums atvykus į Vilnių, „Lietuvos rytas“ dar nebuvo patyręs pralaimėjimo šalies pirmenybėse ir pirmavo NEBL kartu su „Ural Great“ (arba „Rusijos kirpėjais“, kaip mes juos vadiname). Žinojome, kad tai bus sunkios rungtynės, tačiau tada dar nenumanėme, kokios sunkios.

Apie rungtynes su „Lietuvos rytu“

Dešimt minučių malonaus pasivaikščiojimo palei upę, ir mes pasiekėme varžybų vietą. Anksčiau čia veikęs prekybos centras buvo pertvarkytas į šiuolaikinę krepšinio areną su trim tūkstančiais vietų.

Nuostabios patalpos spaudos atstovams, jaukus baras ir kitos smulkmenos, būdingos aukšto lygio klubo organizacijai. Viskas, išskyrus suvenyrus. Jokių ženkliukų, šalikų, marškinėlių, gairelių ir t.t. Tik klubo sezono programėlė. Rickas Tayloras ir Nickas Nurse'as („Towers“ prezidentas ir treneris. – Red.) buvo puikios nuotaikos. Užvakar jie iškovojo pergalę Šiauliuose prieš ketvirtą pagal pajėgumą Lietuvos komandą, ir pasitikėjimas tryško jiems per kraštus.

Pasakiau Rickui, kad prieš porą metų vietoj krepšinio parketo čia buvo lentynos ir kasos ir kad viskas buvo pertvarkyta per tris mėnesius. Jis pažadėjo man pažiūrėti, ar Londone kur nors negautume pigiai įsigyti „Tesco“ (prekybos centrų tinklas Anglijoje – Red.).

Prieš pat rungtynes sužinojome, kad „Lietuvos ryto“ komandoje nežais jų geriausias legionierius Ericas Elliottas. Kartu su sėkmingu „Towers“ žaidimu per pirmas tris minutes tai suteikė mums vilčių, bet jos greitai užgeso. Pirmąjį kėlinį „Lietuvos rytas“ laimėjo 30:15, ir rungtynės atrodė baigtos.

Pertraukėlės metu aikštėje pasirodė kaukė – didelis rudas triušis, kuris mėtė žiūrovams saldainius ir labai daug mojavo rankomis. Jis sugebėjo pačiupti rungtynių kamuolį ir pabėgti su juo. „Towers“ komandai būtų geriau, jeigu tas triušis tą prakeiktą kamuolį būtų kur nors užkasęs. Bet jį surado, kamuolį atėmė, ir antrasis kėlinys, nors ir pavėluotai, prasidėjo.

Didžiąją pertrauką komandos pasiekė šeimininkams pirmaujant 52:37. Sėdėjome atsilošę ir analizavome aikštės šeimininkų žaidimą. Jie buvo tokie greiti ir mobilūs! Tiesiog perdavinėdavo kamuolį vienas kitam, kol kuris nors likdavo laisvas ir ramiai mesdavo į krepšį. Per pirmus du kėlinius vien jų („Lietuvos ryto“) puolėjas Gregas Grantas atkovojo trylika kamuolių. Visa „Towers“ komanda – keturiolika.

Didžioji pertrauka priklausė NEBL šokėjoms. NEBL sugalvojo ir įkūrė lietuviai. Tam, kad jų geriausi klubai būtų pajėgūs varžytis su Europos pajėgiausiais. Lygos biudžetas didžiulis, ir atrodo, kad nemaža jo dalis tenka šokėjų komandai. Tos šokėjos per rungtynes pasirodė kokius dešimt kartų, ir nė karto – su tais pačiais drabužiais. Su Brianu nusprendėm: jeigu „Towers“ turėtų tiek pinigų, kiek NEBL šokėjų komanda, mes Europoje nebūtume autsaideriai.

Pasibaigus rungtynėms (96:79) galėjom guostis tik tuo, kad neleidom įmesti šimto taškų, kas atrodė neišvengiama po pirmojo kėlinio.

Spaudos konferencijoje buvo pilna kamerų ir spaudos atstovų (įprastas vaizdas Baltijos šalyse ir daug kur Europoje, bet ne Anglijoje). Nickas Nurse'as buvo tikra žvaigždė toje spaudos konferencijoje. Iš pradžių jis turėjo atsimušti nuo poros vietinių žurnalistų klausimų apie pernelyg agresyvų „Towers“ žaidimo stilių. Nickas nusijuokė, sakydamas, kad dažniausiai jį kritikuoja už tai, kad „Towers“ žaidžia per švelniai.

Po to jis pasakė, kad labai norėtų žaisti tokį greitą ir gražų krepšinį, kaip lietuviai, bet tam neturi tinkamų žaidėjų. „Kadangi mūsų komandoje taip pat nėra geriausių pasaulio snaiperių, – tęsė Nickas, – turime žaisti amerikietiškai: kietai, kad būtų daug dvikovų vienas prieš vieną“.

Dar Nickas pasakė keletą komplimentų šeimininkų komandai, pažymėdamas jų žaidimo greitį ir individualius talentus – vietos spaudos atstovai tai sutiko su šypsenomis, patenkinti linksėdami galvomis. O mes su Brianu pasukome atgal, viešbučio link.

Buvo ankstyvas šeštadienio vakaras, tačiau nusprendėme išvengti naktinio Vilniaus pagundų. Kaip parodė – kitos dienos įvykiai, tai buvo vienas protingiausių mūsų sprendimų.

Apie oro uosto viešbutį ir televizijų

Sekant geriausiomis sovietų tradicijomis viešbučio „Skrydis“ (dabar jis vadinasi „Air Inn“ – Red.) kambariai buvo labai tamsūs, langai – dideli, o baldai – iš viduramžių laikų (atrodė, kad prisilietus subyrės į dulkes). Karštas vanduo atsirasdavo tik tada, jeigu turėjai kantrybės laukti 20 minučių. Lova buvo tokia kieta, kad futbolo teisėjas uždraustų ant jos žaisti, nes futbolininkai nuolat gautų traumas.

Iš teigiamų dalykų – veikė televizorius. Buvo lietuviškų, rusiškų ir vokiškų programų. Kadangi septyniolika metų dirbau televizijoje, mane užsienyje visada labiausiai domina vietos TV stotys.

Lietuvos televizijos, kaip ir viso pasaulio, buvo prikimštos amerikietiškų programų. Tik lietuviai buvo išradę labai originalų jų pateikimo būdą.

Pirmoji transliacija, su kuria susipažinau, buvo serialas „Gelbėtojai“. Žiūriu, kaip graži jauna mergina vos įžvelgiamu bikiniu prieina prie Davido Hasselhofo, pradeda kalbėti, ir iš mano TV garsiakalbio pasigirsta storas vyriškas balsas. Hasselhofas atsako jai tuo pačiu balsu. Tada vėl kalba mergina (arba vėl tas pats vyriškasis jos atstovas Lietuvoje). Be abejonės, tai buvo pati geriausia „Gelbėtojų“ versija, kurią esu matęs.

Per kitas keturias dienas mačiau daugybę taip dubliuotų programų. Visos jos buvo įgarsintos vienu balsu. Kartais vyrišku, kartais moterišku, bet visada vienu. Ir labai linksma, ir sutaupoma pinigų.

Kelionės metu padariau dar vieną išvadą – lietuviai turi anksčiausiai pradedančias dirbti viešbučių kambarines. Kiekvieną rytą septintą valandą tave pažadina švelnus, malonus dulkių siurblio burzgimas ir darinėjamų durų garsai.

Antroje dalyje skaitykite apie anglų įspūdžius Kaune.

Šis rašinys – iš 2001-ųjų žurnalo „Krepšinis“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.